Tačiau šokėjas ant ledo įsitikinęs, jog įvairūs projektai ant ledo gali šiam sportui sugrąžinti iššvaistytą artistiškumą ir teatrališkumą, o žiūrovams dovanoti pliūpsnį nepamirštamų emocijų.
„Čia jums ne šimtą metrų nubėgti, ne štangą iškelti, tai visai kitoks sportas, būtina technika, reikia atlikti itin sudėtingas figūras, tačiau gyvybiškai svarbi ir antroji sudėtinė dalis – artistiškumas“, - portalui DELFI per interviu sakė dailiojo čiuožimo meistras.
A. Jagudinas kartu su kitais garsiais sportininkais – Tatjana Navka, Romanu Kostomarovu, Maksimu Marininu ir kitomis žvaigždėmis – lapkritį pristatys projektą „Mažos didelio miesto istorijos“ (Small Stories of a Big City). Spektaklį ant ledo pamatyti galės net trijų Lietuvos miestų – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos – žiūrovai.
A.Jagudinas, kadaise svajojęs tapti taksistu ir vilkikų vairuotoju, tapo vienu iš pirmųjų pasaulyje, kuriam pakluso šuolis su keturiais apsisukimais. Tačiau, tapęs profesionalu, kaip teigia pats sporto meistras, jis kolegų pergalėmis pernelyg nesidomi.
„Mano didžiausiam interesui ir laimei greitai sukaks treji. Tai mano dukrelė“, - šypsosi A. Jagudinas.
- Aleksejau, ar esate buvęs Lietuvoje anksčiau, ar jau susipažinote su žiūrovais iš Lietuvos?
- Lietuvoje aš, savaime aišku, esu buvęs. Puikiai žinau Lietuvos dailiojo čiuožimo meistrus Margaritą Drobiazko ir Povilą Vanagą. Svarbu pažymėti, kad mums varžytis tarpusavyje neteko, tačiau per daugelį metų vis susitikdavome tuose pačiuose čempionatuose. Be to, jie sportuoti pradėjo dar prieš man atsiduriant suaugusiųjų sporte, anksčiau už juos iš ten pasitraukiau, todėl jų kelias sporte žymiai ilgesnis.
Man visada norisi išsamiau atsakyti į klausimus apie šalį, į kurią atvažiuoju, net kai atvažiuoju į Kijevą ar į Londoną. Tačiau, deja, dažniausiai būna taip, jog atvykstame, pasirodome ir vėl išvažiuojame. Ir net jeigu turime laisvą pusdienį, jį stengiamės skirti miegui. Juk vis dėl to pagrindinė mūsų užduotis ne kuo daugiau pamatyti viename ar kitame mieste, o paprasčiausiai kuo geriau pasirodyti.
- Į Vilnių jus atvykstate su „Mažomis didelio miesto istorijomis“, kur, kaip skelbiama, dalyvauja nemažai olimpinių čempionų...
- Tai projektas, kuris kiekvienam iš mūsų labai svarbus ir brangus. Visų pirma, labai didžiuojuosi, jog jis atsirado ir sėkmingai gyvuoja. Kai surenkama nemažai žmonių, jie vienas po kito pasirodo ir pavyksta puikus šou, yra viena. O „Mažos didelio miesto istorijos“ – visai kas kita, tai visuma, spektaklis, gyvas organizmas.
Visi kartu mes kuriame kažkokias atskiras istorijas. Tačiau tai ir bendra istorija apie didžiulį miestą, kuriame daugybė namų, šeimų, asmenybių, skirtingų jausmų, kuriuos išgyvena šio miesto herojai. Tai ir meilė, ir neapykanta, ir išsiskyrimas, ir išdavystė, ir t.t.
Ši istorija pasakoja gyvenimus skirtingų, iš pirmo žvilgsnio vienas nuo kito visiškai nepriklausomų personažų, tačiau galiausiai paaiškėja, jog jie visi sujungti tos pačios idėjos, bendros struktūros. Mūsų kūne labai daug atskirų kraujagyslių, tačiau tik viena vienintelė kraujotakos sistema. Šis spektaklis būtent apie tai. Spektaklio metu taip pat gyvai dainuojama, dalyvauja skraidantys akrobatai, šokėjai. Žinote, labai retai pažįstami, besilankantys šokėjų ant ledo pasirodymuose, vienbalsiai sako, jog jiems patiko viskas. O dabar dauguma sakė, jog pabaigoje paprasčiausiai pravirko. Žmonės labai giliai pajautė tai, ką pamatė, todėl ir prasiveržė tokios gilios emocijos. Tai didžiausias įvertinimas.
- Šio projekto autorius – visiems gerai žinomas Ilja Averbuchas. Ar jis turi daugiau kokių nors planų, kuriuose dalyvausite ir jūs?
- Ilja stiprioji pusė ta, kad jis nuolat sugalvoja ką nors naujo. Manau, kad ši savybė turėtų būti būdinga kiekvienam kuriančiam žmogui. Aš, pavyzdžiui, lygiai taip pat stengiuosi tobulėti ir kitose srityse.
Gaila, tačiau šiais metais televizijos projekto, greičiausiai, nebus, bet Ilja jau turi būsimų projektų idėjų. Mums labai svarbu gerai pasirodyti jau vykstančiuose projektuose. Tai pats sėkmingiausias ir pats kūrybingiausias Iljos projektas. Man buvo labai malonu girdėti atsiliepimus apie jį.
Pavyzdžiui, mes pasirodėme per vasaros Olimpines žaidynes Londone. Žmonės pažindavo mus gatvėje ir klausdavo: „O ką jūs čia darote? Juk tai vasaros žaidynės“. O mes atvažiavome su spektakliu ant ledo ir surengėme penkiolika pasirodymų, visi puikiai pavyko. Vis dėlto Londonas – nors tai ir Europa, tačiau ir labai specifinė šalis, o kaip mus ten priėmė – tai pats geriausias pagyrimas mūsų projektui.
- Jūs dėl savęs gilinatės ir į aktorystę, norėtųsi jūsų paklausti apie spektaklio „Prezidento atostogos“, kuriame jūs vaidinote patį Vladimirą Putiną, likimą...
- Šis spektaklis nespėjo prasidėti, kai jau baigėsi, nes pastatymas buvo nelabai vykęs. Mes parodėme du spektaklius Maskvoje ir... tęsinio nebebuvo.
- Kodėl buvo nuspręsta spektaklio neberodyti?
- Todėl, kad tai visgi buvo nelabai vykęs pastatymas. Užtat aš jau pusantrų metų vaidinu kitame spektaklyje „Netikėk savo akimis“, į kurį mane pakvietė dainininkė ir aktorė Valerija Lanskaja, žmogus, vaidinantis daugelyje spektaklių ir miuziklų, ji su manimi dalyvavo „Ledynmetyje“.
- Sporte pasiekėte aukštumų, apie kokias gali svajoti bet kuris sportininkas, o ypač išgarsėjote savaisiais „Jagudino takeliais“. Kaip manote, ar tarp jaunų čiuožėjų yra Belousovų, Protopopovų, Tarasovų, Moskvinų, o gal net Jagudinų?
- Žinote, aš nelabai domiuosi dailiojo čiuožimo varžybomis – nei pasaulio, nei Europos pirmenybėmis. Žinoma, kai gaunasi, žiūriu, bet kad atšaukčiau kokį renginį tam, kad galėčiau pažiūrėti Pasaulio čempionatą – ne, to nebūna.
Didžiųjų asmenybių laikai praėjo. Sportininkų, kurie ilgus metus deramai pasirodytų ir ilgus metus išlaikytų tam tikrą aukštą lygį ne tik technine prasme, bet ir charizmos požiūriu, nebeliko. Kai pasikeitė teisėjavimo taisyklės, naujoji sistema nebeleidžia atsiskleisti kūrybos prasme ryškesniems sportininkams.
- O techninės sportininkų galimybės, jūsų manymu, ar jos jau pasiektos?
- Net neabejoju, kad ateityje visi sportininkai atliks visus šuolius su keturiais apsisukimais. Todėl kad ir aš treniruotėse atlikdavau keturis iš penkių. Ir Ženia Pliuščenka iššoka. Manau, ateityje net su penkiais apsisukimais atliks, nes jau mano laikais darydavo keturis su puse.
Žinoma, žmogaus galimybių ribos egzistuoja, bet niekas neatėmė galimybių tobulinti pačiūžas ir geležtes, todėl gali atsirasti specialios geležtės, suteikiančios papildomą amplitudę, leidžiančią geriau pašokti.
Vis dėlto kaip bešauktų tam tikri žmonės, kad vyrų vienetų dailusis čiuožimas – iš esmės, vien šuoliai, tai netiesa. Čia jums ne šimtą metrų nubėgti, ne štangą iškelti, tai visai kitoks sportas, būtina technika, reikia atlikti itin sudėtingas figūras, tačiau gyvybiškai svarbi ir antroji sudėtinė dalis – artistiškumas. Dažnai žmonės ateina ne tam, kad pažiūrėtų, ar čiuožėjas atliks šuolį su trimis ar keturiais apsisukimais, dažniausiai žmonės net nesupranta, ar jis atliktas. Jiems svarbiausia išvysti sportininkų sukuriamą pasaką.
„Ledynmetis“, televizijos projektai suteikė galimybę mokytis su teatro ir kino žmonėmis. Kaip teisingai kurti tam tikras istorijas ant ledo, kaip įsijausti į tavo personažą... Todėl man profesionalus sportas yra įdomesnis, nes ten visada yra naujų personažų, o sporte svarbu pašokti, apsisukti ir t.t. – dingo svarbi sudėtinė dalis – teatrališkumas, artistiškumas, todėl aš juo nelabai ir domiuosi.
- Po Londono olimpiados Lietuvoje pasigirdo raginimų aktyviau finansuoti sporto bazių, tarp jų ir ledo arenų, statybą. Kokia situacija šiuo klausimu Rusijoje? Sočio olimpiados išvakarėse šis klausimas ganėtinai aktualus...
- Kalbant apie ledo arenas, tai, žinoma, pastaruoju metų jų buvo daug pastatyta. Gal jos ir neprilygsta olimpinėms arenoms, talpinančioms po 20 tūkstančių žiūrovų, tačiau svarbiausia, kad yra vieta, kur žmonės gali treniruotis. Kasmet mes aplankome vis daugiau miestų, kur atsiranda naujos ledo arenos. Tai didelis postūmis ir galimybė sudominti jaunimą tokia sporto šaka, kaip dailusis čiuožimas.
Tikėsimės, kad Sočyje Rusijos sportininkai laimės daug medalių, nors, kita vertus, šiuo klausimu nesu labai optimistiškai nusiteikęs.
- Sakėte, kad skiriate jėgų ne tik profesinių įgūdžių, bet ir savęs tobulinimui... Kuo jūs domitės šiuo metu?
- Mano pomėgiui netrukus sukaks treji (juokiasi). Tai dukrelė. Jeigu anksčiau, kaip sako jaunimas, buvo galima „pasitūsinti“, tai dabar yra vaikų darželiai, dukrelės auklėjimas – tai, be pagrindinės profesijos, šiuo metu yra mano rimtas darbas ir didelis pomėgis.
- Ar į Vilnių atvažiuosite su žmona? Ar Tatjana Totmjanina dalyvauja projekte?
- Taip, ji atvažiuos į Vilnių. Be šio, Averbuchas turi ir daugiau projektų, su kuriais mes keliaujame po Rusiją. Yra vaikiškų naujametinių pasakų – mes turime daugiau nei dvi dešimtis šou. Vis dėlto „Mažos didelio miesto istorijos“ šiame ilgame sąraše tikrai išsiskiria – tai daugybės puikių žmonių kūrybinis aljansas, tai iš tiesų kažkas nepamirštamo!
- Ačiū už pokalbį.