Nesvarbu, tai mėginimas kontroliuoti tai, kuo žmonės užsiiminėja miegamajame, bendravimas su lavonais, ar išprotėjusių giminaičių turėjimas, šios galingos moterys rado būdų, kaip gyventi itin įdomius gyvenimus.
Karalienė Viktorija kontroliavo kiekvieną savo vaikų žingsnį
Didžiosios Britanijos karalienė Viktorija, ketvirtį pasaulio valdžiusi didžiąją XIX amžiaus dalį, vis dėlto turėjo nemažai keistumų. Kai mirė jos vyras, ji ne šiaip sau liūdėjo – ji liguistai jo gedėjo ateinančius keturiasdešimt metų.
Viktorija ne šiaip sau didžiavosi savo devyniais vaikais, bet turėjo poreikį juos, kaip išsireiškė BBC, „patologiškai“ kontroliuoti. Deja, pati ji buvo nuolat užimta karalienės pareigomis, o rūmai buvo išties dideli, tad Viktorijai teko sukurti juose ištisą šnipų tinklą, kad sužinotų viską, ką atžalos veikia.
Ir vargas vaikams, jeigu jie nuspręsdavo nuveikti kažką tokio, kam Viktorija nepritaria. Dvi jos dukros, po to kai ištekėjo ir išsikraustė, nusprendė norinčios pačios žindyti savo kūdikius. Jos bandė tai nuslėpti nuo motinos, kuri žindymą laikė absoliučiai pasibjaurėtinu dalyku, bet Viktorija viską išsiaiškino ir už tai jas išvadino karvėmis.
Viktorija buvo suplanavusi, kad jauniausia jos dukra princesė Beatrice neištekės ir bus jos pagalbininke iki pat motinos mirties. Tačiau Beatrice nusižiūrėjo princą Henry iš Battenbergo ir nusprendė jį sužavėti. Už tokį įžūlumą drįsti pasipriešinti motinos valiai šioji nusprendė nesikalbėti su ja šešis mėnesius, nors visą tą laiką gyveno kartu.
Ir kontroliuojami buvo ne vien vaikai. Persekiojimo sulaukė ir Viktorijos marti princesė Alexandra. Jos gydytojui buvo liepta pasakyti, kada marčiai menstruacijos, kad karalienė galėtų suplanuoti karališkųjų rūmų pokylius kitomis dienomis.
Isabel Peron ramybės nedavė pirmtakė Evita
Visi girdėjo apie Evą Peron – antrąją Argentinos prezidento Juano Perono žmoną. Jos rankose buvo nemažai neoficialios galios, o žmonės ją labai mylėjo. Bet štai trečioji J. Perono žmona Isabel 1974 metais į savo rankas paėmė realią valdžią ir tapo pirmąja pasaulyje moterimi prezidente.
Eva paliko gilų pėdsaką šalies istorijoje, tad Isabel siekė pranokti pirmtakę taip, kaip mokėjo. Eva mirė nuo vėžio 1952 metais, sutuoktiniui einant pirmąją kadenciją Argentinos prezidento poste. J. Peronas planavo pastatyti Evitai šventyklą, tačiau buvo nuverstas, todėl velionės žmonos kūnas tapo nemenka problema. Jis buvo gabenamas iš vienos pasaulio vietos į kitą, kol galiausiai atsidūrė ant našlio valgomojo stalo. Tiesiogine to žodžio prasme.
Iki to laiko J. Peronas jau buvo spėjęs vesti Isabel. Ir jos visiškai nesutrikdė tas faktas, kad namuose yra pirmtakės kūnas. Priešingai, ją tas visiškai tenkino. Sutuoktiniai laikė Evitos kūną atvirame karste ant stalo, o „New York Times“ pranešė, kad Isabel kas vakarą šukuodavo Evitos plaukus, taip išreikšdama savo „atsidavimą“.
Paskui J. Peronas vėl tapo prezidentu, tačiau eidamas pareigas mirė, ir netrukus vietoj jo buvo perrinkta Isabel. „Encyclopedia Britannica“ rašo, kad kai Evos palaikai atsidūrė Isabel žinioje, jie buvo vėl sugrąžinti į Argentiną, viliantis, kad tautos herojės repatriacija privers žmones labiau pamilti pačią Isabel. Deja, naujoji prezidentė neturėjo jokių šansų. Netgi sklandė gandai, kad okultizmo gerbėja Isabel atliko specialią ceremoniją, kurios metu siekė Evitos metafizines galias perimti sau.
Eleanor Roosevelt turėjo blogiausią pasaulyje anytą
Eleanor Roosevelt gal ir buvo galingiausia bei įtakingiausia pirmoji dama Jungtinių Amerikos Valstijų istorijoje, tačiau ji buvo absoliučiai kontroliuojama itin dominuoti linkusios anytos. Sara Delano Roosevelt turėjo vienintelį vaiką Frankliną ir nepaliovė kontroliuoti jo gyvenimo iki pat savo mirties.
Eleonor nesisekė nuo pat pradžių. Pasak „History“, kai Franklinas pasakė savo motinai, kad nori vesti tolimą pusseserę Eleanor, Sara tiesiog pakvaišo. Ji išsitempė sūnų į kruizinę kelionę, iš kurios jis negalėjo pasprukti, ie visą tą laiką mėgino jį atkalbėti. Tačiau bent kartą gyvenime jis pasipriešino motinai ir vestuvės vis dėlto įvyko.
Atrodė, jog staiga Sara susitaikė su mintimi apie Eleanor. Tiesą sakant, ji netgi maloniai pastatė jaunavedžiams namą Manhatene. Žinoma, jis buvo suprojektuotas ir dekoruotas be menkiausio jų pačių indėlio, bet argi tai svarbu? Ko nežinojo jaunavedžiai, tai fakto, kad pati Sara persikelia į kaimyninį namą, iš kurio per kiekvieną aukštą galima patekti tiesiai į jaunosios poros namus.
Taigi mama ir anyta galėjo pas juos pasirodyti nepranešusi kiekvieną akimirką. Ši aplinkybė palengvino užduotį kontroliuoti kiekvieną jaunos šeimos žingsnį, įskaitant ir anūkų auklėjimą.
Net tapsmas pirmąja šalies ponia nesuteikė Eleanor laisvės – ji ir toliau priklausė nuo savo anytos. Sara kontroliavo visus gausius šeimos turtus ir sūnaus šeimai išskirdavo tiek pinigų, kiek jai atrodė reikalinga, iki pat savo mirties 1941 metais. Tada F. Rooseveltas šalies prezidentu buvo jau aštuntus metus.
Madame de Pompadour – mažiausiai viliojanti visų laikų meilužė
Prancūzijoje karaliai nemiegojo su kuo papuola, o savo mėgstamiausią meilužę paskirdavo į pusiau oficialias pareigas, pavadintas maîtresse-en-titre. Šis titulas be kambarių rūmuose suteikdavo daug galios ir išlaikymą. Ir Liudviko XV meilužė Madame de Pompadour griebė šį jautį už ragų.
Madame de Pompadour buvo itin protinga ir puiki pašnekovė, dėl ko netrukdavo apsukti karalių aplink pirštą ir priversti jį galvoti taip, kaip ji. Galiausiai ji, iš esmės, tapo šalies ministre pirmininke, tik nebuvo taip vadinama, mat ne tik darė įtaką Prancūzijos politikai, bet ir skyrė ministrus.
Logiška būtų manyti, kad jeigu moters oficialus titulas numato „miegojimą su karaliumi“, tokios galios be puikių gebėjimų lovoje ji nebūtų įgijusi. Tik ne Madame de Pompadour.
Stebina tai, kad šią poziciją ji užėmė net 19 metų, ir per tą laiką kažin, ar apskritai mylėjosi su Liudviku XV. Problema buvo tame, kad dėl medicininių priežasčių lytiniai santykiai jai kėlė skausmą. Tačiau ir čia ji nenuleido rankų.
Pasak „Royal Romances“, moteris išbandė visus to meto afrodiziakus, tik jie, užuot pakurstę jos geismą, galiausiai ją taip susargdino, kad jos draugai baiminosi, jog tai gali nuvaryti moterį į kapus.
„History Ireland“ teigia, kad Madame de Pompadour pasirūpino, jog karalius gautų tai, kas jam priklauso, kitur, o paskui patenkintas ateitų pas ją. Todėl rūmuose veikė tikras viešnamis, kur karalius smagindavosi su žemesnės klasės moterimis, kurių aristokratiškoji Madame de Pompadour nelaikė konkurentėmis. Taip ji tapo viena įtakingiausių asmenų Prancūzijos istorijoje, sugebėjusių padaryti karjerą be lovos reikalų.
Jiang Qing piktnaudžiavo galia itin keistais būdais
Jiang Qing, geriau žinoma kaip ponia Mao, - ketvirtoji Mao Zedongo žmona. Kaip teigia „Shooting Parrots“, 1914 metais gimusios Jiang Quing vaikystė buvo siaubinga. Kai keturiolikos ji buvo išvaryta iš mokyklos, paauglė nusprendė pabėgti ir tapti aktore. Kažkuriuo metu ji įstojo į komunistų partiją ir nusižiūrėjo Mao Zedongą.
Per pasirodymą kariuomenei jis ją įsimylėjo, tam nesutrukdė net faktas, kad jis buvo vedęs, o ji buvo dvigubai už jį jaunesnė. Partija taip pat prieštaravo šiems santykiams, nes Jiang Qing gyveno dekadentišką vakarietišką gyvenimą. Nepaisant visko, Mao Zedongas išsiskyrė su žmona ir vedė Jiang Qing, pažadėdamas jai du dešimtmečius neįtraukti į politiką.
Praėjus lygiai dvidešimčiai metų, tuo metu jau Kinijos vairą savo rankose laikęs Mao Zedongas suteikė žmonai gana daug valdžios ir ji tuo iškart pasinaudojo.
Ji nurodė suimti garsią aktorę, kuri prieš dešimtmečius dėl vaidmens buvo ją sumušusi, ir pasirūpino, kad ši mirtų kalėjime. Taip pat pažeminimo sulaukė ir kiti jos priešai, su jais buvo fiziškai susidorota.
Dar ji uždraudė groti pianinu, o tarnai turėjo vaikščioti pakeltomis rankomis ir išskėstomis kojomis, kad nesigirdėtų jų drabužių šiugždėjimo. Taip pat ponia Mao pasirinko kelis sveikus jaunus vyrus ir moteris, kurių kraujo ketino perpilti į savo organizmą, mėgindama susigrąžinti jaunystę ir energiją, tačiau to jau buvo per daug pačiam Mao Zedongui, kuris pagaliau kartą ir visiems laikams ją sustabdė.