Trečiadienio rytą buvęs Jungtinių Valstijų prezidentas Billas Clintonas pasakė pirmąją kalbą per penktąjį kasmetinį „Town & Country Philanthropy Summit“ renginį Niujorke. Tą pačią popietę aš savo paskyroje socialiniame tinkle „Twitter“ parašiau: „Mielas pasauli, nekvieskite manęs į renginį (ypač susijusį su socialiniais pokyčiais) ir, man sutikus, neatšaukite kvietimo, nes ten dalyvauja/buvo pakviestas Billas Clintonas. Dabar 2018 metai (...). Pasirašau – aš“.
Tą vakarą ir ketvirtadienį „Twitter“ bendruomenė ir žiniasklaida mano pasisakymą pavertė mažyte naujienų istorija, kurioje buvo perpasakojamos kvietimo atšaukimo detalės, mano reakcija į visą tą apgailėtiną reikalą bei pateikiami komentarai žmonių, atstovaujančių „Town & Country“ bei pačiam B. Clintonui“.
Atsižvelgiant į visą pasaulyje klestinčią neteisybę, puikiai suprantu, kad pats faktas, jog gavau kvietimą į filantropinį renginį, ir jis netrukus buvo atšauktas, netgi nesiskaito. Nepaisant to, šiandien, kai visuomenėje sprendžiamos galios ir diskriminacijos problemos, galbūt ir verta apie susimąstyti. Bent minutei ar dviem.
Viskas buvo labai paprasta, kol netapo labai sudėtinga.
Praeitą mėnesį gavau elektroninį kvietimą dalyvauti renginyje ir priėmime. Suintriguota, jog jis skiriamas geriems darbams ir socialiniams pokyčiams, be to, pati aktyviai dalyvaudama organizacijų, padedančių kovoti su patyčiomis, veikloje, iš karto į kvietimą atsakiau teigiamai.
Ir tada, praeitą penktadienį, likus valandai iki tos akimirkos, kai turėjau sakyti kalbą moterų konferencijoje (kokia likimo ironija), sulaukiau skambučio, jog kilo bėdų. Renginio atidarymo kalbą sakys Billas Clintonas,.
„Leiskite spėsiu – tai reiškia, kad nebesu kviečiama?“, – paklausiau su manimi dirbančios atstovės spaudai, pajutusi tą iki skausmo pažįstamą sunkumą skrandyje (man tai patirti teko ne kartą ir ne du – esu ne kartą buvusi pakviesta, o vėliau nebepakviesta į profesinius ir socialinius renginius vien tam, kad būtų išvengta nejaukumo jausmo ar nebūtų supykdyti konkretūs asmenys).
„Ne, ne“, – patikino kolegė.
Leiskite man viską paaiškinti: turint omenyje, kad renginyje dalyvaus B. Clintonas, man visiškai neįdomu klausytis jo kalbos (galiu įsivaizduoti, kad jausmas abipusis). Ne ką mažiau nenoriu kaišioti pagalių į ratus geriems darbams ir teigiamiems socialiniams pokyčiams, specialiai ryždamasi vienokiai ar kitokiai konfrontacijai (tai nereiškia, kad yra buvę kažkas panašaus).
Maža to, visiems, kurie kada nors gyvenime ėmė ir neteko tokios galimybės, sulaukti kvietimo šiais metais – tikras džiaugsmas ir laimė. Slapčiomis ir su dideliu dėkingumu vertinau tokią pasitaikiusią progą kaip įrodymą, kaip teigiamai pasikeitė mano gyvenimas. Deja, kartais tas pats gyvenimas primena – kaip kad nutiko ir praeitą penktadienį – jog viskas iš tikrųjų yra kiek kitaip: aš vis dar įsipainiojusi 1998 metų voratinklyje.
Pasiūliau paprastą problemos sprendimo būdą: atvykstu į renginį praėjus pusvalandžiui po jo kalbos, kai pateikiamos pirmosios komisijos išvados (nors ir labai apmaudu, kad negalėsiu išgirsti įkvepiančių studentų iš Parklando, Floridos valstijos).
Po kelių valandų buvau informuota, kad taip nieko nebus. Man pasiūlytas toks kompromisinis variantas – dalyvauti tik pietuose. Man šis renginys buvo svarbus galimybe pasiklausyti tokių įtakingų asmenybių kaip Emma Gonzalez ir studentai iš Parlando, Nicole Hockley iš „Sandy Hook Promise“, Lin Manuel Miranda, Weso Moore‘o, Seano Parkerio ir kitų. Su pietumis tai neturi nieko bendro.
Per tarpininkus man buvo pranešta, kad mano dalyvavimas, atsižvelgiant į faktą, kad dalyvaus ir buvęs prezidentas, gali turėti neigiamos įtakos susitikimo skleidžiamai žinutei ir nukreips dėmesį nuo svarbiausių dalykų: tik pagalvokite – Billas Clintonas ir Monica Lewinsky vienoje patalpoje. Viskas gerai – mes tikrai nebūtume atsidūrę tame pačiame kambaryje (man taip pat perduota, kad renginio organizatoriai maždaug metus dėjo pastangas, bandydami supažindinti B. Clintoną su Parklando vaikais. Įdomu tai, kad Parklando tragedija įvyko tik praeitą vasarį).
Taigi, tai buvo pietūs arba nieko (daugmaž: kvietimas apsilankyti naujoje muziejaus meno parodoje atšaukiamas, mieloji, bet pasirūpinsime, kad patektum į suvenyrų parduotuvę). Buvo numatytas ir paguodos prizas – gavau pasiūlymą parašyti straipsnį „Town & Country“. Visas tas socialinis dosnumas ir mėtymasis man priminė serialo „Tarnaitė“ siužetą, kur žmonos svarbiuose renginiuose atsiduria socialiniuose pakraščiuose.
Man viskas buvo gana paprasta. Mane pasikvietusieji nusprendė mane pastatyti į tokią padėtį, jog man pačiai tas renginys pasirodytų nepatrauklus, taigi imčiau ir atsisakyčiau dalyvauti – taip jų socialinis rebusas būtų išspręstas (redaktoriaus pastaba: „Town & Country“ socialiniame tinkle „Twitter“ atsiprašė ir išreiškė apgailestavimą dėl to, kas nutiko).
Prieš metus būtų nutikę visiškai tas pats. Kaip ir prieš 19 metų. Tik skirtumas tas, kad tada nebūčiau apie tai nieko sakiusi viešai.
Šį kartą nusprendžiau: velniop. Dabar 2018-ieji. Susikaupiau ir visus viešai pasiunčiau velniop.
Na gerai, galbūt tai ir nedidelio kalibro socialinė neteisybė. Nepaisant to, pakapsčius giliau, pasimato žymiai įdomesnių pamokų apie pasenusias galios struktūras, pasenusius mąstymo šablonus ir elgsenos modelius, schemas, kaip įtraukiama ir išmetama iš pačių įvairiausių socialinių struktūrų.
Tai, kas nutiko man, kiekvieną dieną pačiais įvairiausiais būdais nutinka milijonams žmonių visame pasaulyje – ypač moterims. Juk būtent moterys dažniausiai stumiamos į visuomenės paraštes. Kartais tai tiesiog pats nekalčiausias iš nekalčiausių (nors ne mažiau nemandagių) elgesio faktas, tačiau žymiai dažniau toks elgesys byloja apie giliai paslėptą kontrolės ir mandagumo pragmatiką – kitaip tariant, žinutes, kurias reikia perskaityti tarp eilučių, pauzėse, o jas siunčia įtaką turintieji tiems, kurie jos neturi.
Kaip pavyzdį paimkime trečiadienį vienos iš B. Clintono atstovių Angel Unrenos paviešintą pasisakymą: „Prezidentas Clintonas buvo pakviestas sakyti kalbą „Town & Country“ filantropiniame renginyje. Jis džiugiai kvietimą priėmė. Nei jis pats, nei jo personalas nieko nežinojo apie atšauktus kvietimus“. Taip, tikiu, kad niekas iš jo administracijos nėra tiesiogiai atsakingas už tai, kad mane išmetė tarsi musę iš barščių. Tik vienu sakiniu tą pareiškimą galima sutraukti į štai ką: „Jis apsidžiaugė pakviestas. Nekaltinkite mūsų, mes nežinojome“.
Nepaisant to, toks pareiškimas buvo labai svarbus dėl to, kas nebuvo pasakyta. Nors situacija ir labai nemaloni, tenka pripažinti, kad neakcentuodama, kad toks elgesys negeras ir nepriimtinas, ji pasiuntė labai aiškią pritarimo žinutę. Ši situacija ne tik asmeniškai susijusi būtent su manimi, bet ir (o tai žymiai svarbiau) daugybę tokių situacijų, nuo kurių nukentėti gali praktiškai visi – bet kuri moteris, mažuma ar žmogus, nepatenkantis į įtakingųjų sąrašą. Taigi, ar nebuvo taip, jog ir vėl būtume praleidę progą viešai pasikalbėti labai svarbia tema?
Visuomenės funkcionavimo schemoje pastaruoju metu įvyko drastiškų kartų nulemtų pokyčių, susijusių su galios ir nuopelnų pasidalijimu. #MeToo ir „Time’s Up“ judėjimų fone įtaką ir valdžią turintieji pagaliau priversti prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Dėl visų šių priežasčių sunku patikėti, jog mane galėjo tiesiog taip paprastai išbraukti iš pakviestųjų sąrašo – tikras absurdas.
Jaunesnioji karta pagaliau pradeda suprasti tų, kuriuos ankstesnės kartos nepelnytai ignoravo, svarbą. Valdžioje esantieji vis drąsiau suteikia žodį tiems, kurie seniau buvo tildomi ar net ignoruojami. Jie gyvena dabartyje ir laukia ateities. Esu tikra, kad visi esame pakviesti prie jų prisijungti.