„Turėdavome viską suvalgyti, – 2014 m. Vokietijos televizijos kanalui RBB sakė M. Wolk. – Paskui laukdavome valandą ir kiekvieną kartą bijodavome sunegaluoti. Iš laimės staugdavome kaip šunys, džiaugdavomės, kad išgyvenome.“
Verčiamos valgyti ir laukti
1941 m. ji buvo 24-erių metų amžiaus sekretorė ir persikėlė gyventi į uošvienės namus Rytų Prūsijos miestelyje Grosse-Partsch (dabar – Parcz Šiaurės Lenkijoje). Miestelis buvo mažiau nei už trijų kilometrų nuo „Wolfsschanze“ („Vilko irštva“) – itin slapto A. Hitlerio štabo-bunkerio Rytų fronte.
Sklandė gandai, kad sąjungininkai planuoja nunuodyti fiurerį. Neilgai trukus po M. Wolk atvykimo miestelio meras pasakė, kad ji yra viena iš 15 moterų, kurias esesininkai atrinko ypatingai užduočiai vykdyti - jos tapo maisto ragautojomis.
Kiekvieną dieną moterys ragaudavo A. Hitleriui paruoštą maistą ir laukdavo, ar pasireikš šalutinis poveikis.
„Mėsos patiekalų niekada negaudavome, nes diktatorius buvo vegetaras, – 2013 m. naujienų portalui „Spiegel Online“ pasakojo ji. – Maistas buvo geras, labai geras, bet paprasčiausiai negalėjome juo mėgautis.“
Dažniausiai vadas valgydavo ryžius, makaronus, paprikas, žirnius ir kalafiorus.
Paaiškėjus, kad patiekalai – saugūs, juos dėžėse nunešdavo A. Hitleriui, kurio M. Wolk taip niekada taip ir nepamatė.
Moteris interviu pasakojo, jog beveik kaskart valgydama verkė, o mėgautis maistu taip ir neišmoko iki pat mirties. Margot mirė sulaukusi 102 metų.
Visą gyvenimą ji priešinosi nacizmui. Ne tik ji, bet ir jos šeima. Tėvas buvo nubaustas, kai nesutiko stoti į partiją, o ji ilgai buvo kalbinama į Hitlerio garbintojų gretas. Tačiau galiausiai vis tiek atsidūrė pas tą, kurį niekino ir kurio labai bijojo.
Jauna mergina kasdien autobusu buvo nuvežama į "darbo vietą", kur turėdavo paragauti viską, ką tą dieną Hitleris dėsis burnon.
“Beveik kaskart valgant riedėdavo ašaros, nes nebuvome tikros, kad išgyvensime", - sakė ji.
Šiam darbui buvo samdomos tik merginos. Vėliau joms net nebebūdavo leidžiama grįžti namo - darbuotojos apgyvendintos bendrabutyje šalia „Vilko irštvos“.
"Mes gyvenome lyg žvėrys narvuose", - tuometines sąlygas apibūdino M. Wolk.
Tačiau nepaisant ypatingų su saugumu susijusių taisyklių, vienas sargybinis sugebėjo patekti į merginos kambarį ir ją išprievartavo.
M. Wolk pasakojo, jog niekuomet gyvenime nesijautė tokia nesaugi, nors buvo saugoma dieną ir naktį. Vėliau jai pavyko pasprukti ir traukiniu išvykti į Berlyną.
Liko gyva tik dėl melo
M. Wolk – vienintelė iš 15 maisto ragautojų, kuriai pavyko išgyventi Antrąjį pasaulinį karą.
Ji nurodė Vokietijos žiniasklaidai, kad 1944 m., artėjant Sovietų Sąjungos kariuomenei, vienas vokiečių leitenantas ją įsodino į traukinį, važiavusį į Berlyną. Pasibaigus karui, tas pats leitenantas pranešė, jog likusias 14 maisto ragautojų nužudė Raudonosios armijos kareiviai. Taigi moteris neabejoja, jog ją išgelbėjo tik gerai apgalvotas leitenanto melas.
Tačiau net ir pabėgus nuo Hitlerio, siaubas jos gyvenime tęsėsi. Grįžusi ji pakliuvo į Sovietų kareivių rankas. Dvi savaites jauna moteris kentė smurtą ir prievartą.
"Tai buvo pragaras Žemėje. Košmarus sapnuoti taip niekada ir nesilioviau", - pasakojo M. Wolk. Po žiaurių kareivių veiksmų ji buvo taip sužalota, kad nebegalėjo susilaukti vaikų.
M. Wolk apie savo potyrius Antrojo pasaulinio karo metu prabilo tik po daugelio metų.
„Tenorėjau papasakoti, kas ten nutiko, – 2013 m. „Spiegel Online“ prisipažino ji. – Pasakyti, kad Hitleris buvo išties atstumiantis žmogus. Ir dar kiaulė.“
M. Wolk mirė 2014 metais, netrukus po to, kai savo istorija pasidalino su pasauliu.
Nekalta ar kalta?
2014 m. rašytoja Rosella Postorino skaitinėjo Italijos laikraštį, kai rado nedidelį straipsnį apie M. Wolk ir buvo jo pakerėta.
„Jos istorija tapo mano manija. Galiausiai turėjau savęs paklausti: kodėl?“, – sakė rašytoja. R. Postorino sužavėjo M. Wolk moralinė dilema. Nors jaunoji sekretorė dirbo A. Hitleriui ne savo noru, ragaudama diktatoriaus maistą ji tapo savotiška jo bendrininke.
„Ji nebuvo nacė, bet kasdien tris kartus rizikuodavo savo gyvybe, kad išgelbėtų A. Hitlerį, – teigė R. Postorino. – Ko gero, man svarbiausia buvo išsiaiškinti, kaip bučiau pasielgusi pati, atsidūrusi M. Wolk situacijoje?“
Rašytoja norėjo paimti interviu iš maisto ragautojos ir stengėsi su ja susisiekti, tačiau, kai sužinojo jos adresą Berlyne, garbingo amžiaus sulaukusi moteris jau buvo mirusi. Visgi R. Postorino taip lengvai nepamiršo laikraštyje perskaitytos istorijos ir pradėjo rašyti romaną, paremtą M. Wolk atsiminimais.
Apgailestaudama, jog nepavyko pasikalbėti su būsimosios knygos heroje, autorė jos vardą pakeitė į savo – Rosa. Italės romane Rosa yra energinga vidinių prieštaravimų kamuojama jauna moteris. Ji nepaprastai ilgisi savo vyro, kuris išvyko kariauti, ir skeptiškai žiūri į naująjį darbą bei savo koleges.
Pakeitusi M. Wolk vardą į savo, R. Postorino tvirtino suteikusi sau progą paanalizuoti, kaip ji būtų elgusis ragautojos vietoje.
„Bandžiau įsivaizduoti savo baimę, siaubą, alkį, troškimus ir elgesį“, – atviravo rašytoja. Jos knyga „At the Wolf’s Table“ („Prie vilko stalo“) tapo bestseleriu Europoje. Tai pirmasis R. Postorino kūrinys, kuris bus išverstas į kitas kalbas.
Autorė sakė, kad romano sėkmę greičiausiai nulėmė tai, kad jame pasakojama istorija apie „normalų asmenį“, ištiktą moralinės krizės.
„Negalime prašyti kiekvieno žmogaus būti didvyriu, ir aš norėjau papasakoti eilinės moters istoriją, – paaiškino ji. - Tai pasakojimas apie nematomą karo pusę. Sunku suvokti, kaip įmanoma gyventi kasdien žaidžiant "rusišką ruletę".