Kovo 26 d. Vilniuje, Pramogų arenoje įvyksiantis atlikėjos koncertas bus neįprastas. „Simplified“ („Supaprastinta“) pavadinto turo metu Melua atsisakė beveik visos su ja grojusios muzikantų grupės ir savo džiaziškas, švelnaus pop dainas atliks ypač jautriai, pritariant tik kontrabosistui ir pianistui. „Taip noriu pradėti naują skyrių savo karjeroje“, – sako mums atlikėja.
Pirmasis buvo kaip iš pasakos. Gimusi Gruzijoje, augusi namuose, kuriuose elektros dingimas buvo toks pat įprastas kaip lietus Londone, Katie su visa šeima galiausiai persikraustė į Jungtinę Karalystę. Ten savo skaidriu balsu sužavėjo prodiuserius ir jau 19-os buvo išleidusi debiutinį albumą, kurį šiuo metu yra įsigiję beveik 2 milijonai britų.
Dabar Katie karjera tęsiasi 11-us metus. Per tą laiką ji išleido šešis albumus, tapo daugiausia įrašų parduodančia atlikėja visoje Europoje (2006 m.), dainavo Nelsonui Mandelai ir Anglijos karalienei ir netgi įrašė savo pavardę į Gineso rekordų knygą, surengdama koncertą 300 metrų žemiau jūros lygio.
- Lietuvoje esi koncertavusi du kartus: 2008 m. Vilniuje ir 2012 m. Kaune. Galbūt ką nors prisimeni iš tų pasirodymų?
- Prisimenu, kad pati šalis man pasirodė labai graži ir kad publika mus priėmė ypač šiltai. O taip pat tai, jog viešbutyje gėriau skanios arbatos. Negaliu pasakyti to viešbučio pavadinimo, bet tikrai norėčiau dar kartą jos paragauti! Tad Lietuvą prisimenu kaip labai žavią vietą.
- Šis tavo koncertinis turas bus kitoks – jame atsisakei pilnos muzikantų grupės, į sceną žengsi tik kartu su kontrabosistu ir pianistu. Kodėl nusprendei savo dainas „nurengti“?
- Beveik visą laiką, kai koncertuodavau, muziką atlikdavau taip pat. Negaliu sakyti, kad tai tapo rutina, tačiau pasijutau įspraudusi save į sistemą, kurios rėmuose galėjau elgtis tik taip ir ne kitaip.
Praėjusiais metais, kai švenčiau savo dešimtmetį scenoje, pajaučiau, jog baigiau vieną didelį skyrių karjeroje ir dabar atėjo metas naujam. Norėjau paspausti mygtuką „restart“. Grįžimas prie muzikos pagrindo dainas „nurengiant“ – man tai yra būdas pradėti šį naują startą.
- Koncertuoti be būgnininko ir kitų muzikantų didelėje scenoje yra iššūkis. Visa atsakomybė už pasirodymą dabar bus dar labiau sukoncentruota į tave.
- Tikrai taip. Bet tai ir yra esmė! Jaučiu, jog turiu pereiti į kitą lygį tiek kaip atlikėja, tiek kaip gitaristė. Koncertavimas tik su dviem muzikantais man leis tai padaryti. Be to, taip klausytojams galėsiu sukurti visiškai naują muzikos pojūtį.
- Jeigu prisimintum save karjeros pradžioje, prieš 10 metų, kai pasaulis tave atrado išgirdęs „The Closest Thing to Crazy“ ir palygintum su tuo, kokia esi dabar – kas pasikeitė? Ko išmokai?
- Tada visiškai nebuvau pasiruošusi tokiam didžiuliam dėmesiui, kokio sulaukiau. Neįsivaizdavau, kad viskas ateis taip greitai. Tad turbūt didžiausia pamoka yra ta, kad prieš atiduodant save masinės publikos teismui, reikia būti gerai pasiruošus: žinoti, kas esi kaip asmenybė, kaip atlikėjas, kaip muzikantas.
Kita vertus, iš dalies netgi džiaugiuosi, kad sėkmė mane aplankė taip anksti – taip išvengiau papildomo spaudimo vėliau. Ir tikrai dėl nieko nesigailiu. Tačiau dabar daug labiau suvokiu, kas dedasi aplink mane ir daug atidžiau analizuoju savo muziką, prieš ja dalindamasi su visais.
- Visada buvai, ir vis dar esi labai jauna atlikėja. Tačiau atlieki solidžią muziką, tad dauguma tavo klausytojų yra vyresnės kartos žmonės. Bent jau tokį įspūdį buvo galima susidaryti matant publiką ankstesniuose tavo koncertuose Lietuvoje. Kaip tu pati matai savo klausytoją?
- Tiesą sakant, koncertuose Anglijoje publika būna dar vyresnė! Kai būdama 19-os pradėjau koncertuoti, visa tai išties atrodė komplikuota. Buvau labai jauna ir man norėjosi būti jaunimo judėjimų dalimi. Tačiau dabar suprantu, kad toks mąstymas buvo labai neteisingas vyresnių žmonių atžvilgiu.
Suprantu, kad verslo pasaulyje demografija yra svarbi. Bet manau, kad muzika yra skirta visiems. Man tikrai nesvarbu, kokio amžiaus žmonės klausosi mano muzikos – jeigu ji jiems sukelia emocijas, jiems padeda, esu be galo laiminga.
- Gyveni Jungtinėje Karalystėje, 2005-aisiais priėmei Britanijos pilietybę. Tačiau gimei ir vaikystę praleidai Gruzijoje. Ar vis dar palaikai ryšį su šia šalimi?
- Taip, vyksiu į Gruziją jau kitą mėnesį – dalyvausiu viename labdaros renginyje. Taip pat nuolat ten grįžtu per vasaros atostogas aplankyti senelių. Mano tėvai ir brolis gyvena Anglijoje, bet seneliai yra likę Gruzijoje. Skrendu pas juos kasmet. Kitaip ir negali būti – tie namai yra labai svarbi mano gyvenimo dalis.
Net ir Anglijoje dažnai bendrauju gruziniškai, nes turiu daug draugų iš Gruzijos, kurie gyvena Londone. Ši šalis, jos kultūra man reiškia labai daug. Kiekvieną kartą, kai turiu palikti Gruziją, apsiverkiu oro uoste. Didelė dalis mano širdies vis dar yra ten.
- Ar gyvendama Gruzijoje galėjai įsivaizduoti, kad užaugusi būsi pasaulinio garso dainininkė?
- Oi ne, jokiu būdu!
- Bet svajojai apie tai?
- Svajojau. Žinoma, niekada nebuvau tokia arogantiška, kad galvočiau: „Taip, aš užkariausiu pasaulį savo dainomis.“ Bet jau nuo visai mažų dienų buvau lengvai apsėsta muzikos. Kai namuose būdavo elektra, klausydavau „Queen“, šokinėdavau ant lovos pagal jų dainas ir vaizduodavau, kad groju gitara. Kai elektra dingdavo, prašydavau mamos, kad man grotų pianinu. Visiškoje tamsoje ji grodavo klasikinius kūrinius. Tai mane visiškai pakerėdavo.
Tad aistra muzikai visada buvo didžiulė. Tačiau tuo metu dar tikrai negalėjau pagalvoti, jog vieną dieną muzika taps ir mano karjeros keliu.
- Jeigu būtum Lietuvos atlikėja, gerbėjai ir vadybininkai tau sakytų viena: „Katie, tu turi dalyvauti „Eurovizijoje“! Šiuo metu Lietuvoje nacionalinės „Eurovizijos“ atranka artėja prie pabaigos, kaip ir kasmet daug šalies atlikėjų yra į tai įsitraukę. Kaip tu žiūri į šį konkursą?
- Gyvendama Jungtinėje Karalystėje jaučiu, kad čia žmonės „Eurovizijos“ labai nemėgsta. Manau taip iš dalies yra dėl to, kad ši šalis labai seniai to konkurso nelaimėjo. Tačiau taip pat svarbu, jog žmonės mato „Euroviziją“ kaip politizuotą reiškinį.
Bet, pavyzdžiui, Gruzijoje „Eurovizija“ vertinama itin rimtai. Jeigu Gruzijos atstovas užimtų aukštą vietą ar laimėtų, šaliai tai būtų didžiulis įvykis.
Na, o aš pati „Eurovizijos“ nemačiau jau daugybę metų. Net nežinau, kokia ten situacija dabar.
- Tad tikėtis Katie Melua, kaip britų atstovės „Eurovizijoje“, neverta?
- Jeigu tai padaryčiau, toks žingsnis man tikrai neišeitų į naudą viešumo prasme. Šis konkursas Britanijoje matomas kaip šou, kuriame muzika nėra labai svarbi. Be to, ten skambanti muzika yra labiau pop, lydima pasirodymų su įvairiais šokiais. Tuo tarpu mano dainos yra ramios, švelnios... Nemanau, kad jos ten tiktų.