Ji buvo viena iš pirmųjų tarptautinės sėkmės sulaukusių arabų pasaulio žvaigždžių, tačiau už šlovę jai teko sumokėti labai didelę kainą. Po vienos tragedijos užklupdavo kita, kol 1987 metų gegužės 3-ąją moteris, nebepakėlusi dvasinio skausmo, baigė savo gyvenimą savižudybe.
„Atleiskite man, man gyvenimas tiesiog tapo nebepakeliamas", – tokia buvo jos paskutinė žinutė, užrašyta prancūzų kalba. Talentingoji Dalida dainavo ir kūrė net septyniomis kalbomis, tarp kurių arabų, prancūzų, italų ir anglų, kurias perdainuoja ir šiuolaikiniai atlikėjai.
„Ji unikali, jos talentui nėra lygių. Labai mėgstu jos kūrybą. Kad ir kokia kalba bebūtų dainavusi, pirmiausia jos tapatybė yra arabiška, jos dainavimo stilius perėmė arabų tradicijas", – teigia Kultūros ir žinių vystymo ministerijos kultūrinių renginių departamento vadovas Yasseras al Gergawi. Minint 30-ąsias Dalidos mirties metines, kino teatrus prieš porą metų pasiekė nauja biografinė juosta „Dalida".
Scenarijaus autorė, režisierė ir prodiuserė Lisa Azuelos, kuri daug konsultavosi su Dalidos broliu Orlando, pagrindiniam vaidmeniui pasirinko aktorė Svevą Alviti. Filmo kūrėja teigia, kad pagrindinis jos tikslas buvo kuo detaliau atkurti sudėtingą ir skausmingą gyvenimą.
Tikrasis 1933 metų sausio 17 dieną gimusios Dalidos vardas – Yolanda Cristina Gigliotti. Ji kilusi iš vidurinės klasės italų šeimos, dėl darbo emigravusios į Egiptą.
Jos tėvas Pietro buvo pagrindinis Kairo operos smuikininkas, o mama Giuseppina – siuvėja. Nors tarsi nulieta figūra ir dailūs veido bruožai sudarė sąlygas pradėti modelio karjerą ir filmuotis Egipto kine, tikroji Dalidos sėkmės istorija prasidėjo 1954 metais, kai ji pasipuošė „Mis Egiptas" karūna ir krito į akį kino režisieriui iš Prancūzijos Marco de Gastyne. Jis 1955 metais ją išsirinko vaidmeniui juostoje „Le Masque de Toutankhamon" ir įkalbėjo persikelti į Paryžių.
Deja, filmo stulbinanti sėkmė nelaukė. Dalidai teko kaip reikiant pasistengti, bandant išsikovoti vietą prancūzų kino pasaulyje. Norėdama sudurti galą su galu, ji dainavo kabaretuose Eliziejaus laukuose ir varjetė „Olimpijos" teatre.
Būtent ten ji susipažino su Lucienu Morisse'u, kuris vėliau tapo jos vyru ir tramplynu gauti Prancūzijos pilietybę. Ten ji sutiko ir Eddie Barclay'į, kuris padėjo jai pradėti dainininkės karjerą. Jis atliko epizodinį vaidmenį ir jos 1956 metų dainos „Bambino" vaizdo klipe. Ši daina Prancūzijoje sulaukė didelio populiarumo ir net 46 savaites išbuvo populiariausių tope, parduoda daugiau nei 300 tūkst. jos kopijų. Tai buvo pirmasis iš daugiau nei 70 auksiniu tapusiu jos įrašų.
Jauna gražuolė turėjo daugybę gerbėjų, tarp kurių legendiniai aktoriai Alainas Delonas ir Omaras Shariefas bei dainininkai Charlesas Aznavour ir Claude'as Francois.
Dubajaus gyventoja Catherine Gaudeau, kuriai priklauso renginių organizavimo bendrovė „French Emotion", su Dalida susipažino, kai dar būdama paauglė dirbo pas C. Francois.
„Su ja susipažinau televizijos filmavimo aikštelėje Paryžiuje, man tada buvo šešiolika", – prisimena moteris ir sako, kad juos abu (abu buvo gimę Egipte) suartino bendros patirtys ir tėvynė.
„Jie abu dažnai ir daug kalbėjo apie Egiptą, dalijosi vaikystės prisiminimais, abu mėgo rytietišką virtuvę ir labai draugiškai elgėsi su savo gerbėjais", – prisimena ji.
C. Gaudeau sako, kad jos atmintyje Dalida išliko labai elegantiška ir charizmatiška, sugebanti savo vidine šviesa užlieti visus aplinkui – esą jai įėjus, bet kuri patalpa tarsi nušvisdavo.
„Ji nuolat laidė juokelius, turėjo puikų humoro jausmą. Jai puikiai sekėsi parodijos, visada būdavo vakarėlių ir susibūrimų siela. Bet buvo viena tema, kuri ją visada nuliūdindavusi: tai vaikai, kurių ji neturėjo, ji labai norėjo, bet taip ir netapo mama", – sako C. Gaudeau.
Dainininkė tapo nevaisinga po nutraukto nėštumo: trisdešimties ribą peržengusi dainininkė buvo užmezgusi romaną su jaunučiu studentu, tačiau netyčia pastojusi mažylio pasilikti nepanoro. Tiesą sakant, meilės reikaluose Dalidai itin nesisekė. 1967 metais jos tuometinis mylimasis italų dainininkas Luigi Tenco, su kuriuo ji buvo susižadėjusi, jų bendrai dainai „Ciao Amore Ciao" nepatekus į San Remo festivalį gyvenimą baigė savižudybe.
Tai buvo pirmoji savižudybė jos artimiausiųjų rate. Deja, ne vienintelė. 1970 metais savo noru iš gyvenimo pasitraukė jos buvęs sutuoktinis Lucienas Morissesas, su kuriuo santuokoje ji pragyveno nuo 1956 iki 1961 metų ir visą likusį gyvenimą palaikė draugiškus santykius. 1975 metais nusižudė jos draugas Mike'as Brantas, o 1983 metaus – buvęs mylimasis Richardas Chanfray.
Kiekviena tokia netektis jos sieloje paliko gilų randą. C. Gaudeau sako, kad būtent tas gilus paslėptas liūdesys ir buvo kokybiško jos kūrybos dvasingumo paslaptis.
„Dalidos dainos nepavaldžios laikui, nes jos labai įvairios – tiek smagios, džiaugsmingos ir tinkamos šokiams, tiek jausmingos ir pasiekiančios pačias atokiausias širdies kerteles", – teigia moteris.
Dalida per savo karjerą išleido daugiau nei 45 studijinius albumus ir daugiau nei dešimtį rinkinių. Geriausiai žinomos jos dainos – melodingoji „Je suis malade", šokių aikštelės hitas „Laissez-moi danser" ir dainos „Besame Mucho" ir „Mourir sur scene".
Artimųjų Rytų regione labiausiai mylima jos arabiška kūryba iš XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio, pavyzdžiui, „Helwa Ya Balady", „Salama ya Salama" ir „Aghani Aghani".
Dalidos kūrybą perdainavo ne vienas garsus atlikėjas, tarp kurių Belgijos ir Kanados atlikėja Lara Fabian ir kanadietė Celine Dion.
Dalida visą gyvenimą nuoširdžiai žavėjosi ir arabų kultūra ir pasauliu. „Čia visada jaučiuosi kaip namie", - ne kartą yra sakiusi Egipto žiniasklaidai.
