1700 žmonių auditorijai Hay literatūros ir meno festivalyje Velse L. Worsley pareiškė, kad princas Albertas nepasižymėjo emociniu intelektu ir manipuliavo Viktorija savo tikslams, faktiškai valdydamas šalį pats, nors ir nebuvo karalius.
Žmoną vertė gimdyti
L. Worsley manymu, karalienė Viktorija pagimdė daug vaikų iš dalies dėl didelių jo ambicijų.
Viktorija vieną po kito pagimdė devynis vaikus, ir kentė simptomus, kurie šiais laikais būtų diagnozuoti kaip pogimdyminė depresija: dažnai verkė, jautėsi prislėgta, ją kankino haliucinacijos, pavyzdžiui, ji matydavo, kaip žmonių veidai virsta kirminais.
Pagimdžiusi septintą vaiką karalienė Viktorija pajuto, kad vaikų jai jau užtenka.
„Bet Albertas nenurimo, – pasakojo L. Worsley. – Jis matė, kad kol ji užsiėmusi vaikais, jis yra tarsi nekarūnuotas karalius – gali perimti kai kurias jos pareigas ir valdžią.“
„Jaučiu, kad kai kurie jūsų manote: „Ne, aš netikiu. Albertas buvo puikus vyras. Be galo protingas, eruditas, organizavo Didžiąją parodą, rėmė mokslą, meną ir pramonę.“ Taip, tai tiesa. Bet aš nemanau, kad jam reikėjo visa tai daryti.“
„Manau, kad jam visų pirma derėjo atlikti labiau tradicinį vaidmenį tokiuose santykiuose – tiesiog palaikyti savo sutuoktinę, o jis šito nedarė.“
Įtakos turėjo laikmetis
Vis dėlto, pridūrė L. Worsley, nereikia pamiršti, kad tai buvo XIX amžius, kai iš vyro buvo tikimasi viršesniojo vaidmens.
„Manau, istorikai dažniausiai Albertą mini geruoju iš dalies dėl jo asmeninių savybių, kurios paprastai istorikus žavi.“
„Jam išties patiko sudarinėti sistemas. Jis buvo mąstytojas, o ne jausmų žmogus. Jo intelekto koeficientas akivaizdžiai buvo labai didelis. Tačiau šiais laikais mes vertiname kitokias lyderių savybes, mes vertiname emocinį intelektą. Taigi, emociniu intelektu pasižymėjo Viktorija, o Albertas – ne.“
Dėl šios savybės, tęsė L. Worsley, Viktorija buvo geresnė politikė, ji veikė intuityviai. Pavyzdžiui, Alberto reakcija į Krymo karą buvo į 50 tomų surašyti patarimai vyriausybei, kaip reikia veikti. Vyriausybė juos ignoravo.
Viktorija reagavo kitaip – ji parašė paprastus laiškus kariams, dėkodama už pasiaukojimą. Kai kurie iš šių laiškų buvo publikuoti. Anot L. Worsley, šie laiškai padarė stebuklą – panašiai, kaip Velso princesės Dianos poelgiai.
Susipykę rašydavo laiškus
Sutuoktiniams susipykus, Albertas išeidavo į kitą kambarį rašyti Viktorijai laišką, kodėl ji yra neteisi.
Viename tokių laiškų – ypač tiesmukame – 1853 m. Albertas parašė, kad leisdamasis į kalbas su Viktorija jis švaisto savo brangų laiką ir energiją, kuriuos galėtų skirti kitiems reikalams.
Šiemet yra 200-osios ir Alberto, ir Viktorijos gimimo metinės, todėl Didžiojoje Britanijoje rengiama daug jiems skirtų parodų, kuriama laidų ir leidžiama publikacijų. Šiemet bus išleista ir naujausia L. Worsley knyga „Karalienė Viktorija“.
Vis dėlto vienas dalykas, susijęs su karaliene Viktorija, iki šiol yra paslaptis – kokie santykiai ją siejo su kiltuotu škotu tarnu Johnu Brownu?
L. Worsley sako, kad pikantiški gandai apie Viktoriją ir J. Browną atsirado XIX a., kai buvo tikima, kad menopauzės sulaukusi našlė tampa sekso maniake.
„Netikiu, kad jie supdavosi ant šviestuvų“, – gandus paneigė L. Worsley.
