Mahatma Gandhi
Mahatma Gandhi, ko gero, vienas iš dešimtis visų laikų taikiausių žmonių, turėjo daug didesnę problemą nei britų valdoma Indija. Kaip teigia šio aktyvisto biografas Jadas Adamsas, M. Gandhi turėjo tam tikrą priklausomybę nuo... sekso.
Jis, esą, net nuo mirštančio tėvo patalo pasitraukė vien tam, kad pasimylėtų su žmona. Tada jam buvo penkiolika, o žmonai – šešiolika metų. Iš sielvarto, kad apleido tėvą mirties valandą, jis ryžosi visiems laikams atsisakyti aistringų geidulių.
Būdamas 38-erių M. Gandhi oficialiai priėmė skaistybės įžadus, tačiau reguliariai patikrindavo, kaip pavyksta jų laikytis, ir tai darydavo gana keistu būdu – dažniausiai visiškai nuogas guldavosi miegoti su moterimis.
Nors ir atrodo, kad toks elgesys – nepadorus, nieko erotiško tomis naktimis veikiausiai neįvykdavo: brandaus amžiaus vyras tiesiog miegodavo su daug už save jaunesnėmis merginomis. Kai kurioms tebūdavo vos aštuoniolika.
M. Gandhi įsitikinimu, kiekvienas indas turėtų griežtai laikytis skaistybės. Taip griežtai, kad net nesituokti, o jei vedybų išvengti neįmanoma, vis tiek šiukštu nesimylėti su žmona. Nors toks reikalavimas ne visiems galėjo atrodyti priimtinas, šeimas sukūrusiems jo pasekėjams buvo nurodyta visiškai atsisakyti sekso, o pajutus kylantį geismą išsimaudyti šaltoje vonioje. Štai koks, pasirodo, buvo M. Gandhi – žmogus, daug nuveikęs dėl Indijos nepriklausomybės ir nepritaręs moterų, kaip gyvenimo partnerių, egzistavimui.
Motina Teresė
Kritikuoti Motiną Teresę yra beveik šventvagiška. Ypač po 2016 m. rugsėjo 4 d., kai ji buvo paskelbta šventąja. Ar pavyktų iš karto įvardyti asmenį, daugiau nei ji pagelbėjusį skurstantiems ir kamuojamiems ligų? Vis dėlto, kaip buvo rašoma „Times of India“, tikrieji Motinos Teresės motyvai buvo iš dalies savanaudiški: ji, esą, ne tiek buvo suinteresuota padėti žmonėms, kiek didinti religijos, kurią pati išpažino, pasekėjų skaičių.
Motinos Teresės misijos, nors disponuodavo milžinišku kiekiu labdaringų aukų, retai (o gal ir niekada) iš tiesų padėdavo skurstantiems bent kiek prakusti. Tiesa ta, kad daugelyje jos aplankytų vietų, kaip rašoma 2013 metais leidinyje „Studies in Religion“ pasirodžiusiame straipsnyje, tvyrojo purvas, trūko medikų, stigo maisto ir beveik nebuvo įmanoma gauti kokių nors skausmą malšinančių vaistų.
Nepaisant to, Motina Teresė gėrėjosi kančia kaip pasaulį gerinančia ir taurinančia vertybe. Taip teigti leidžia jos pačios Christopheriui Hitchensui, garsių antireliginių veikalų autoriui, pasakyti žodžiai: „Gražu matyti, kaip žmonės priima tai, kas jiems nulemta, kaip išgyvena tikras Kristaus Kančias. Pasauliui jų kančios labai vertingos.“
Atrodo, kad sau pačiai šių žodžių Motina Teresė netaikė, nes susirgusi buvo gydoma gerose Jungtinių Valstijų ligoninėse. Matyt, jos kančia pasauliui būtų pasirodžiusi nieko verta?
Tikrasis labdaringos Motinos Teresės veiklos tikslas buvo atversti žmones į Romos Katalikų tikėjimą. Juk ji kalbėjo apie Kristaus Kančias ir taip darė todėl, kad iš tiesų tikėjo, jog skurstantieji, ligotieji ir kenčiantieji yra panašūs į nukryžiuotą Kristų. Remiantis jos logika, tik kenčiant taip, kaip kentė Kristus, įmanoma priartėti prie Dievo... Tarsi Biblijoje nebūtų vietų, kuriose liudijama, kaip Jėzus gydė žmonės.
Winstonas Churchillis
Visi gerai žinome, kaip uoliai kad Winstonas Churchillis kovojo su naciais per Antrąjį pasalinį karą. Visgi realybėje jis buvo tikras baltųjų rasės dominavimo šalininkas, taigi, galima sakyti, turėjo tam tikro bendrumo su savo priešais, kad ir kaip nenorima apie tai prasitarti.
Kaip rašoma Richardo Toye knygoje „Churchill‘s Empire“, jaunystėje W. Churchillis dalyvavo veiksmuose, kuriuos pats vadino nedideliais smagiais karais prieš Afrikos laukinius, ir tikėjo, kad jie priešinasi britams ne todėl, kad britai grobia jų žemes, o dėl stipraus laukiniams būdingo polinkio žudyti.
„Vėliau, kai ėmė dirbti Parlamente, W. Churchillis pritarė aršesnei kovai su mažumomis ir teigė, kad arijų padermė tiesiog privalo triumfuoti“, – rašo knygos autorius.
Kalbėdamas apie kurdus, bandžiusius išsilaisvinti nuo britų jungo, W. Churchillis neva pasakė: „Aš labai pritariu nuodingų dujų panaudojimui kovojant su necivilizuotomis gentimis. Tai būtų ganėtinai linksmas teroras.“
Verta užsiminti ir apie M. Gandhi siekį išlaisvinti Indiją nuo Britanijos diktato. W. Churchilliui tai nepatiko, todėl trečiojo praeito amžiaus dešimtmečio pabaigoje, kai šis politikas įgijo įtakos, W. Churchillis palinkėjo, kad jis žūtų po dramblio kojomis. Įtūžio, beje, sulaukė ne tik M. Gandhi: W. Churchillis labai atvirai pripažino, kad nekenčia indų, nes jie, esą, yra bjaurūs žmonės su bjauria religija.
Su amžiumi W. Churchillio požiūris nė kiek nesušvelnėjo. 1943 metais, entuziastingai agituodamas niekada nepasiduoti, jis nepanoro padėti Indijai, alinamai siaubingo bado, galop pareikalavusio maždaug 3 mln. žmonių gyvybių. W. Churchillis kaltino indus: tvirtino, kad patys yra kalti dėl to, kad dauginasi kaip triušiai. Tad ko dar stebėtis, kad buvęs Jungtinių Valstijų prezidentas Barackas Obama nepageidavo to žmogaus biusto Baltuosiuose rūmuose.
Steve‘as Jobsas
Jei negalite atsidžiaugti kokiu nors „Apple“ įrenginiu, mintyse, matyt, ne kartą padėkojate ir Steve‘ui Jobsui – vienam iš jį pagaminusios bendrovės įkūrėjų. Vis dėlto beatodairiškai liaupsinti šio asmens gal ir nevertėtų, mat jo būdas buvo tiesiog negailestingas.
Remiantis dokumentinio filmo „Steve Jobs: The Man in the Machine“ režisieriaus Alexo Gibney žodžiais, S. Jobsas, kaip žmogus, kone visais atžvilgiais buvo tiesiog pasibaisėtinas. Jis turėjo dukterį, tačiau neigė buvęs jos tėvu, todėl mergaitė daugelį metų jo nė nematė. „Apple“ jo iniciatyva sudarydavo bendradarbiavimo sutartis su Kinijos gamyklomis, išsiskyrusiomis siaubingomis darbo sąlygomis: žmonės jose buvo verčiami dirbti iki išsekimo; kai kurie, neatlaikę nutrūktgalviško tempo, kurį privalėdavo garantuoti gamindami „iPad“, „iPhone“ ir kitus įrenginius, baigdavo savo gyvenimą savižudybe.
Tam tikri nesusipratimai siejami ir su „Apple“ akcijomis. S. Jobsas, kaip teigaima, tikėdamasis pasipelnyti, nelegaliai ankstindavo jų datą. Kai šiuo reikalu ėmė domėtis JAV vertybinių popierių ir biržos komisija, S. Jobsas iš pradžių patį faktą paneigė, kiek vėliau pranešė turįs pasitarti su „Apple“ direktorių taryba, o dar vėliau visą kaltę suvertė vyr. finansų specialistui. Kaip tik taip S. Jobsas nusiplaudavo rankas, išaiškėjus, kad įvyko kas nors netinkama: tiesiog pasakydavo, kad nedorai pasielgė kas nors kitas, bet ne jis.
Waltas Disney‘us
Ar galima ką nors bloga pasakyti apie žmogų, sukūrusį Peliuką Mikį? Pasirodo, tikrai taip. Jis tikrai galėtų konkuruoti su piktąja ragana iš „Snieguolės ir septynių nykštukų“.
Nealas Gableris biografinėje knygoje „Walt Disney: The Triumph of the American Imagination“ atskleidė, kad W. Disney‘aus pažiūros buvo gana artimos rasistinėms, ir tai, esą, įrodo ne vien „Pietų dainos“ („Song of the South“) sukūrimas. Šis režisierius, kaip pranešama, septynis nykštukus dažnai vadindavo krūvą n***ų, nors tai buvo ne tik pasibaisėtina, bet ir absurdiška. Nevengdavo jis įžeidžių žodžių ir juodaodžiams vaikams įvardyti.
Problemų kėlė ir jo nuostatos moterų atžvilgiu. Kaip sakė vienas iš W. Disney‘aus kolegų Wardas Kimballas, „jis nepasitikėjo moterimis ir katėmis“. Verta paminėti ir laišką, kurį W. Disney‘us nusiuntė Mary Ford, pretendavusiai į animatoriaus pareigas. Kokie buvo jos sugebėjimai, pasakyti sunku, tačiau W. Disney‘ui jie ir nerūpėjo – jis iš karto be jokių skrupulų atmetė merginos kandidatūrą, mat moterys negalėjo nė svajoti užsiimti tokiu darbu jam vadovaujant. Kaip pats rašė pretendentei adresuotame laiške, „moterys nesugeba atlikti jokio kūrybinio darbo. Jį gali atlikti vien jauni vyrai. Dėl šios priežasties merginų nepriimama net pasipraktikuoti.“ Lapo, ant kurio buvo parašytas laiškas, viršuje besipuikuojantys Snieguolė ir septyni nykštukai tarsi tyčiojosi iš vargšės M. Ford, išdrįsusios pademonstruoti tokį akiplėšiškumą.
Martinas Lutheris
Martino Lutherio vardas siejamas su paskelbtomis 95 tezėmis, davusiomis pradžią reformacijos judėjimui. Vis dėlto akivaizdu, kad griežtą savo nuomonę jis turėjo ir apie judaizmą. Tiesa ta, kad šią religiją jis laikė blogio šaltiniu ir manė, kad ją būtina sunaikinti, mat pats buvo ypač aršus ir pavojingas antisemitas.
1543 metais M. Lutheris išleido knygą, pavadinimu „Von den Juden und iren Lügen“ (Apie žydus ir jų melą), kurioje išdėstė, kodėl žydus, anot jo, reikia laikyti atstūmimo ir prakeiksmo verta tauta, vien tik meluojančia ir burnojančia prieš Dievą. Jis teigė, kad žydus reikia gelbėti nuo jų pačių ir taip tvirtindamas turėjo omeny krikščionių rankomis įvykdomą jų sunaikinimą, jei nesutiktų atsiversti.
M. Lutheris net pasiūlė kelias priemones, kurių pavyzdingi krikščionys turėtų imtis, siekdami įtikinti žydus, kad vienintelis teisingas kelias dievop yra per Jėzų. Tarp jo paminėtų metodų – sinagogų deginimas, o to, kas nesudega, palaidojimas po žemėmis, kad niekas niekada daugiau neišvystų nė ženklo tų maldos namų. M. Lutheris ragino deginti ir žydų namus, kad jiems nebūtų kur gyventi. Žydų maldų ir religinės knygos, jo manymu, turėjo būti konfiskuotos, o rabinams įvestas draudimas užsiimti bet kokiu mokymu vien dėl paties M. Lutherio įsitikinimo, kad taip būtų norėjęs Dievas, kuriuo jis tikėjo.
Ar galima būtų palikti žydus ramybėje, atėmus iš jų namus ir maldai skirtas vietas? Anot M. Lutherio, šitai atlikus, derėtų uždrausti žydams keliauti pagrindiniais keliais, kitaip jie imtų lupikauti. „Jie turi likti namie“, – rašė M. Lutheris, dar prieš akimirką raginęs tuos namus sudeginti iki pamatų. Galiausiai, M. Lutheris pasisakė už tai, kad iš žydų būtų atimti visi jiems priklausę pinigai. Juos susigrąžinti būtų įmanoma tik ėmus nuoširdžiai išpažinti krikščionybę. Kad ir su liūdesiu, tačiau tenka pripažinti, kad visuotinai garbstomas M. Lutheris, tiesą sakant, atvirai propagavo fundamentalaus terorizmo idėjas.
Charlie Chaplinas
Su valkataujančiu vienišu aukso ieškotoju tapatinamas garsusis Charlie Chaplinas realiame gyvenime tikrai nebuvo toks simpatiškas kaip jo įkūnytas personažas. Tiesa ta, kad šios kino legendos užmačios dažnai keldavo pasibaisėjimą. Ypač glumino jo polinkis vilioti jaunas merginas. Dvi iš keturių aktoriaus žmonų neturėjo nė aštuoniolikos tuo metu, kai tuokėsi, o kai vedė aštuoniolikametę, pats jau buvo įžengęs į šeštąją dešimtį. Vienintelei vyresnei nei 18-os Ch. Chaplino žmonai buvo 22-eji, bet ją vesdamas aktorius tikėjo, kad ji – septyniolikmetė.
Jei plikas faktas, kad Ch. Chapliną viliojo jauniklės, neatrodo pakankamai atgrasus, derėtų užsiminti ir apie tai, kaip jis su jomis elgdavosi. Pavyzdžiui, pirmąja Ch. Chaplino žmona tapusi Mildred Harris ištekėjo būdama 16-os. Aktorius ją vedė todėl, kad manė, jog ši laukiasi (nors taip nebuvo). Netrukus M. Harris ėmė gauti pasiūlymų filmuotis, tačiau Ch. Chaplinas jos jokiu būdu nepalaikė, o atvirkščiai – tvirtino, kad ji per jauna, jog būtų iš tiesų talentinga. Per jauna romantiškiems santykiams ji, kaip matyti, nepasirodė, tačiau bet kuriai kitai veiklai, anot Ch. Chaplino, dar turėjo subręsti.
Verta pakalbėti ir apie Litą Grey. Pasibaisėtinas Ch. Chaplino elgesys su ja aprašytas 1927 metais įvykusių skyrybų dokumentuose, leidinio „London Times“ žinion perėjusiuose tik 2015 metais. L. Grey pastojo būdama 16-os. Kaip tinkamą išeitį iš susidariusios keblios situacijas Ch. Chaplinas pasiūlė abortą. Kai sumanymas neišdegė, aktorius merginą vedė, tačiau elgėsi su tiesiog siaubingai. Buvo neištikimas, flirtavo su jaunomis aktorėmis, nuolat priminė žmonai žemą kilmę ir siaubingą ydą – godumą, beveik nesirūpino judviejų vaikais, be to, kaip ji pati pareiškė, reikalavo tenkinti šlykščias, žeminančias ir žeidžiančias seksualines užgaidas, kartkartėmis užeidavusias ir už tuo metu Kalifornijoje galiojusių įstatymų ribų.
Pagal skyrybų sutartį L. Grey atiteko 825 tūkst. dolerių išmoka. Tokia skyrybų proceso baigtis kuriam laikui gerokai pakenkė Ch. Chaplino reputacijai. Žinoma, laikas, kaip žinia, gydo žaizdas ir švelnina nuoskaudas, todėl panašios istorijos prisimenamos vis rečiau.