Kaip rašo grunge.com, netgi tais laikais žmonės galėjo tvirtinti, kad jų suvokimas atitinka tikrovę (nors, tarkime, „Psychology Today“ pateikia įrodymų, kad tai netiesa), o F. D. Rooseveltas baiminosi, jog žmogus invalido vėžimėlyje gali atrodyti nusilpęs ir nepajėgus būti stipriu lyderiu – tarsi tik „pusė žmogaus“. Franklinas turėjo rimtų politinių ambicijų, tačiau nerimavo, ką žmonės gali pagalvoti. Jis apdairiai stengėsi, kad niekada viešoje vietoje nebūtų pastebėtas neįgaliojo vežimėlyje. Jo automobilis buvo pritaikytas taip, kad jam vairuoti užtektų rankų, nors tai iš esmės reiškė, jog vairą valdyti teko tik juosmeniu, mat abi rankos buvo skirtos kitiems vairavimo veiksmams.
Gudrybės, leidusios pergudrauti žmones
Tokia situacija F. D. Roosevelto nuo viešojo gyvenimo neatbaidė – po septynerių metų jis buvo išrinktas Niujorko gubernatoriumi. Iš tiesų jo liga niekados nebuvo laikoma paslaptyje. Po nesėkmingo bandymo užimti viceprezidento postą 1920-aisiais jis tapo nacionaliniu veikėju, o apie jo ligą pranešė „The New York Times“. Tačiau, jei F. D. Rooseveltas norėjo ir toliau dalyvauti viešajame gyvenime, negalėjo parodyti, kad liga jį užgožia. Ir dažniausiai jis užtikrintai to neleido.
Prezidento Theodore‘o Roosevelto ne pirmos eilės pusbrolis F. D. Rooseveltas įvaldė savo asmeninį žavesį – prisimindamas Jonathano Alterio knygą „The Defining Moment“, jis dažnai pokalbį pabaigdavo šypsodamasis ir tardamas: „Turiu bėgti!“. Tačiau žavesys negalėjo suteikti jam galimybės bėgti. Jis mėgino atrasti būdų, galinčių jam leisti kompensuoti paralyžiaus keliamus nepatogumus.
Svarbu neužmiršti, kad tai vyko trečiajame dešimtmetyje, tuomet nebuvo tokių mokslo ir medicinos pasiekimų, kaip dabar. F. D. Rooseveltas ant kojų ėmė nešioti sunkius plieninius įtvarus. Jis mėgindavo sukurti vaikščiojimo iliuziją, tačiau netgi po kelių žingsnelių būdavo permirkęs prakaitu.
Pamažu F. D. Rooseveltas išvystė šlubčiojančią eiseną, kuriai pasitarnavo įtvarai, lazdelė ir įsikibimas į vieno iš suaugusių sunų ranką – tai buvo aiškinama paprastu prieraišumu.
Įtvarai ne tik buvo sunkūs, bet ir kėlė siaubingą skausmą, tad F. D. Rooseveltas juos naudodavo retai. Fotografuodavo jį dažniausiai sėdintį, bet beveik niekada neužfiksuodavo invalido vežimėlyje.
Egzistavo savotiškas nerašytas F. D. Roosevelto ir žurnalistų susitarimas, kad jis nebus filmuojamas ar fotografuojamas taip, jog matytųsi fizinis silpnumas. Laikai tuomet buvo kitokie.
F. D. Rooseveltas Jungtinių Valstijų prezidentu buvo išrinktas keturis kartus. Jis vadovavo šaliai jai atsigaunant po Didžiosios depresijos ir Antrojo pasaulinio karo metu. 1933-aisiais savo inauguracinėje kalboje jis priminė, kad „mums nėra ko bijoti, išskyrus pačią baimę“. 1945-ųjų pradžioje jis sirgo ateroskleroze, išemine širdies liga ir širdies nepakankamumu. 1945-ųjų balandžio 12 dieną, būdamas 63 metų amžiaus, jis mirė nuo kraujo išsiliejimo į smegenis. Daugelis žmonių taip ir nesuprato, jog prezidentas dėl paralyžiaus negalėjo pats savarankiškai žengti nė žingsnio...