Jis dvylika kartų tapo imtynių pasaulio čempionu, turi šešis WWE titulus ir dar tiek pat WCW. Be to, 1990 ir 1991 metais jis tapo „Roayl Rumble" nugalėtoju. Imtynių žvaigždė nusifilmavo keliuose filmuose, tarp kurių „Rokis III", buvo vienas iš NBC „American Gladiators" vedėjų ir laidos „Hulk Hogan's Championship Wrestling" vykdomasis prodiuseris, teisėjas ir vedėjas. Jis dažnai kviečiamas kaip svečias į įvairias pokalbių laidas, o šiame itin atvirame interviu jis pasakoja, kaip jam pavyko imtynių versle padaryti tokią ypatingą karjerą, pasakoja apie savo šeimą, karjerą televizijoje ir daugybę kitų dalykų.
– Tikrasis jūsų vardas – Terry'is Gene Bollea, tačiau scenoje vadinatės Hulkas Hoganas. Kaip sugalvojote tokį vardą, ir koks jo vaidmuo jūsų gyvenime?
– Na, tais laikais imtynės buvo visai kitokios. Pradėjau karjerą kaip Super Destroyer, jie man liepė užsidėti specialią kaukę, nes nenorėjo, kad mane kas nors pažintų iš veido, įtarė, kad turiu potencialo išgarsėti. Nenorėjo, kad žmonės matytų, kaip pradžioje susimaunu ir tai atsimintų visiems laikams. Teko dar kelis kartus keisti savo sceninį vardą, buvau ir Terry'is Boulderis, ir Sterling Golden. Skirtingi prodiuseriai man davė skirtingus vardus.
Tuo metu mano sceninis vardas buvo Terry Boulder. Svečiavausi pokalbių laidoje, kur buvo Lou Ferrigno, ir jau tada buvau už jį didesnis. Kai tą vakarą grįžau į rūbinę, kiti imtynininkai ėmė stebėtis, kad aš didesnis nei tas dičkis televizijoje, tai pradėjo mane vadinti Terry'iu Hulku Boulderiu (angl. hulk – gremėzdas). Kai nuvykau į Niujorką dalyvauti WWF, Vince'as McMahonas garsėjo tuo, kad visiems duodavo savus vardus. Pavyzdžiui, visi atvykėliai iš Puerto Riko gaudavo tokius vardus kaip Pedro Malvezas, Amerikos italus jis vadindavo Bruno San Martino ir taip toliau. Jis norėjo, kad aš būčiau airių kilmės amerikietis ir pavadino mane Hulku Hoganu, o tai reiškė, kad aš neva airis. Šis vardas ėmė ir prigijo.
– Kaip sekasi atskirti imtynių pasaulio tapatybę nuo tikrosios? Ar sunku laviruoti?
– Man tai nekelia jokių problemų. Uždarau namų duris – ir aš Hulkas Hoganas. Žmonės tikisi, kad Hulkas Hoganas visada bus pasitempęs, įtempęs raumenis, nuožmiai nusiteikęs ir nuogomis rankomis. Priešingu atveju griūva visa iliuzija, įvaizdis. Taigi, kai dirbu, esu Hulkas Hoganas ir puikiai tą suprantu. Vaidinu vaidmenį, nes toks mano darbas.
Įžengęs į namus, tampu Terry'iu. Tikra palaima būti savimi. Kai būnu su žmona ar vaikais, ir kas nors su manimi pasisveikina, neprivalau vaidinti personažo. Būnu savimi. Tai du labai skirtingi ir labai paprastai atskiriami dalykai.
Yra žmonių, kurie tų dviejų dalykų neskiria, nes, kai esu paprastas žmogus, niekam nerūpiu. O man patinka tie du mano asmenybės poliai, juos be vargo atskiriu.
– Kaip nusprendžiate, su kokiomis bendrovėmis ir prekių ženklais siesite savo vardą?
– Savaime suprantama, dirbu su visais vaikų labdaros fondais ir organizacijomis, nes tokia yra Hulko Hogano esmė. Su vaikais dirbu jau labai ilgai, ne vieną dešimtmetį. Mano personažas labai patrauklus įvairioms vaikų organizacijoms.
Kalbant apie verslą ir pinigus, stengiuosi neturėti reikalų su neigiamais dalykais. Nenoriu, kad mane suptų negatyvūs ir negeri žmonės. Nenoriu, kad aplinkiniai dejuotų „kaip sunku" arba „O Dieve, dar viena sunki diena darbe". Noriu dirbti ir bendrauti su pozityviais ir gyvenimą mylinčiais žmonėmis, kurie moka pasinaudoti gyvenimo jiems suteikiamomis galimybėmis. To ieškau visur ir visada.
– Dalyvavote televizijos realybės šou, parašėte knygą, sukūrėte filmą, pasirodote kompiuteriniame žaidime. Kaip kiekvienas toks projektas prisideda prie jūsų žinomumo ir skatina judėti į priekį?
– Na, man teko matyti ne vieną pavyzdį, kaip vyrukai, imtynių pasaulyje sunkiai dirbę 20 metų, pagaliau gauna minutę šlovės. Imtynių pasaulyje sėkmė gali nusišypsoti tiek 20 metų, tiek 2 mėnesius jame esantiems. Visi nori atsikąsti tos šlovės. Ką aš padariau per tuos 30 metų? Nuolat kūriau save. Imtynės visada buvo mano pagrindas, taigi jis niekur iš mano gyvenime nedingo. Suvaidinau 16 ar 17 juostų vaikams, bet visada grįždavau į imtynes. 8-ąjį, 9-ąjį ir 10-ąjį XX amžiaus dešimtmečius imtynių sporto finansinė nauda labai didelė. Imtynėse buvo galima užsidirbti žymiai daugiau nei kine. Visada grįždavau prie veiklos, kurią moku geriausiai, bet projektų niekada netrūko. Mano vardą populiarino reklama ir įvairūs projektai, žiniasklaidos dėmesys.
Kai pradėjau senti, supratau, kad imtynių mano gyvenime bus neišvengiamai mažiau, tad televizijos šou tapo tokiu pereinamuoju etapu. Norėjau kuo daugiau laiko praleisti su šeima, santuokai buvo labai sunkus metas, jaučiau, kad prarandu situacijos kontrolę, ieškojau, kas galėtų padėti. Meldžiau Dievą, kad tas realybės šou kaip nors man padėtų išsaugoti santuoką, vyliausi, kad tas realybės šuo sukurs daugiau pridėtinės vertės, ir mano antroji pusė pradės jaustis geriau.
Deja, bet iš to buvo mažai naudos. Santuoka buvo pasmerkta dar prieš prasidedant šou, bet aš vis tiek primygtinai stengiausi kažką perdaryti ir leisti žmonėms suvokti, jog esu ne tik kriokiantis ir urzgiantis imtynininkas. Buvau tėvas, buvau vyras, turėjau problemų, kokių turi kiti žmonės: man rūpėjo, ar vaikai mokykloje pavalgę, ar šeimai pakaks pinigų. Taigi tas realybės šou parodė mano žmogiškąją pusę. Manau, kad visa tai man išėjo į naudą.
Supratau, kad jei apie save priminsiu animaciniu filmuku ar darbu kine, galbūt manyje atsiras daugiau jėgų. Stengiausi, kaip nors prailginti savo DNR seką, ir tokiu būdu ilgiau gyvuoti žiniasklaidoje ir būti prisimenamas, tad tuo metu, brolau, teko priimti nemažai sprendimų!
– Kaip manote ir tikitės, ką apie jus prisimins žmonės?
– Aš tikrai tikiuosi, kad kaip žmonės sakys „imtynės“, mano vardas bus prisimintas kaip reikšmingiausias šioje srityje. Tačiau galiausiai aš tikiuosi, kad žmonės mane prisimins kaip gerą žmogų.