Didžiąją dalį savo aktorystės karjeros L. DiCaprio yra įstrigęs nenusakomo amžiaus vyrų ir berniokiškos išvaizdos personažų vaidmenyse, kuriems būdingas gerokai vyresnių vyrų pasitikėjimas savimi. Butent šis L. DiCaprio sugebėjimas nesenti iki šiol formavo jo karjerą tiek gerąja, tiek blogają linkme. Iš pradžių tai buvo jo koziris, vėliau – Achilo kulnas, o per pastaruosius penkerius metus tai tapo slaptuoju jo ginklu, „The Telegraph“ svetainėje rašo Robbie Colinas.

Kai stebi L. DiCaprio vaidinamą korumpuotą biržos maklerį Džordaną Belfortą Martino Scorsesės filme „The Wolf of Wall Street“ („Volstryto vilkas“), matai žaismingą jaunuolį, kuris švaisto pasisavintus milijonus narkotikams, seksui ir privatiems lėktuvams, nes būtent tai šio momentu verčia jį jaustis gerai. Tačiau taip pat jame įžvelgi racionalų subrendusį vyrą, kuris supranta savo keliamą chaosą ir veikiau mėgaujasi finansinėmis pjautynėmis, negu vaikiškai jas ignoruoja.
Leonardo Dicaprio

Dž. Belfortas nėra mielas vaikiško veido vyrukas: jis neabejotinai yra suaugęs, nors ir yra vedamas solipsistinio vaiko nuoširdumo. (Kitaip tariant, jis yra psichopatas.) Tai viena iš priežasčių, kodėl L. DiCaprio tobulai tiko šiam vaidmeniui: jis vienu metu įkūnija ir vyrą, ir vaiką, ir mums neįmanoma šių dviejų aspektų atskirti.

Palyginkite Džordaną Belfortą su L. DiCaprio išgarsinusiu Džeko Dosono vaidmeniu Jameso Camerono „Titanike“ ir pamatysite, kad tie patys triukai buvo panaudoti visiškai kitam rezultatui. Nevalyvas dailininkas, pokerio metu laimėjęs bilietą į Naująjį pasaulį ir įsimylėjęs Kate Winslet įkūnytą aukštuomenės merginą, turėjo būti ne tik dailus, bet ir jaunas.

J. Camerono filme pats „Titanikas“ tapo amžių sandūros laikmečio Europos miniatiūra su griežta tvarka, kas į kokį denį gali įkelti savo koją. Tačiau Džekas, optimistiškas ir gyvybingas Naujojo pasaulio įsikūnijimas, virto įsibrovėliu. Teigiama, kad tuometinis „Twentieth Century Fox Film“ vadovas Peteris Cherninas Džeko vaidmenį norėjo patikėti Matthew McConaughey arba Chrisui O`Donnelliui. Į filmo kūrėjus kreipėsi ir Tomo Cruise`o agentas, įregistravęs jo pageidavimą.

Tačiau J. Cameronas tvirtino, kad visi trys aktoriai yra per seni, ir mėnesių mėnesiais sekiojo paskui L. DiCaprio, taikydamasis su jo jaunatvišku šelmiškumu ir siūlydamas pakoreguoti scenarijų bei dialogus – tuo metu palyginus nežinomas 21 metų aktorius, dirbantis su vienu garsiausių šios pramonės režisierių, negalėjo to reikalauti.
Leonardo DiCaprio ir Kate Winslet

J. Camerono nuojauta ir atkaklumas pasiteisino: L. DiCaprio suvaidino Džeką, kaip mylimą neteisybės auką, bet galinčią kovoti ir įkąsti, taip pat turinčią giedras akis ir blizgančią išorę. Jis yra pakankamai jaunas, kad ignoruotų plaukiojančią civilizaciją, bet pakankamai subrendęs, kad suprastų tokio elgesio reikšmę. Svarbiausia, kad kai jis pavadino save pasaulio karaliumi, mes tuo patikėjome.

Kaip aktorius, L. DiCaprio labiausiai žavi būdamas savo kailyje, nes nuo pačios jo karjeros pradžios labai sunku jo išvaizdą atsieti nuo sielos, glūdinčios po ja. Veikiausiai dėl to jis iki šiol nejunta poreikio imtis fiziškai transformuojančių vaidmenų, kurių pionieriumi tapo Robertas de Niro filme „Raging Bull“ („Įsiutęs bulius“), nors per 20 metų keturioms Kino meno ir mokslo akademijos nominacijoms neatnešus nė vieno apdovanojimo, jo agentas turėtų svarstyti, ar pelnyti „Oskarą“ nepadėtų didelis antsvoris ar treniruočių režimas.
Leonardo DiCaprio

Šiais metais L. DiCaprio už vaidmenį „Volstryto vilke“ buvo nominuotas geriausio aktoriaus „Oskarui“, bet pralaimėjo „Titaniko“ pretendentui M. McConaughey, kuris dėl AIDS sergančio Rono Vudrufo vaidmens filme „Dallas Buyers Club“ („Dalaso klubas“) atsikratė beveik 20 kg.

Eidamas scenos link, M. McConaughey apglėbė L. DiCaprio, o šis atsakė nevikria bučinio į skruostą ir paplekšnojimo per petį kombinacija: tokia kūno kalba priminė mokyklos vaikinus, sveikinančius naująjį išleistuvių karalių. Per socialinę žiniasklaidą nuvilnijo kolektyvinis užuojautos atodūsis: „Vargšas Leo“. Netgi vilkėdamas smokingu, susitvardęs kaip Dž. Belfortas ir pasiruošęs kovai kaip Džekas pirmosios klasės restorane, L. DiCaprio priminė vaiką, kuriam reikia paguodos.
Leonardo DiCaprio

Tokią veido išraišką mes jau matėme 1993 metais, kai pasaulis pirmą kartą atkreipė į jį dėmesį. Tuomet pasirodė iš karto du puikūs L. DiCaprio vaidmenys: kankinamo posūnio vaidmuo Michaelo Catono –Joneso filme „This Boy’s Life“ („Berniuko gyvenimas“) ir mokymosi sunkumų turinčio paauglio vaidmuo Lasse Hallstromo filme „What`s Eating Gilbert Grape“ („Kas graužia Gilbertą Greipą“). Tuo metu L. DiCaprio buvo 19 metų ir jis jau buvo nuėjęs įprastą jaunųjų aktorių kelią per televizijos komedijas ir žaislų reklamas. Tačiau šie filmai reiškė dvigubą šansą būti pastebėtam: jis nusifilmavo šalia rimtų ir įsitvirtinusių talentų: R. De Niro, kuris atsirinko jį pirmajam filmui iš 400 pretendentų, ir Johnny Deppo, kuris antrajame filme suvaidino vyresnįjį jo brolį.

Abu vaidmenys buvo įsimintini, bet L. Hallstromo filmas pakeitė aktoriaus gyvenimą. Dėl jo L. DiCaprio atsisakė vaidmens „Disney“ komedijoje visai šeimai „Hocus Pocus“, ir šis sprendimas buvo teisingas: „Hocus Pocus“ atėjo ir praėjo, o „Gilbertas Greipas“ pelnė jam pirmąją nominaciją „Oskarui“.
Leonardo DiCaprio

Padrąsintas šios sėkmės, L. DiCaprio toliau ieškojo keistų, kertinių vaidmenų: jis suvaidino jauną ginklininką Samo Raimi vesterne „The Quick and the Dead“, atliko pagrindinį vaidmenį narkotikų dramoje „The Basketball Diares“ („Krepšininko dienoraštis“) ir įkūnijo poetą Arthurą Rimbaud filme „Total Eclipse“ („Visiškas užtemimas“). Nepaisant gimstančio širdžių ėdiko statuso, jis vengė romantikos – iki 1996 metų, kai nusifilmavo Bazo Luhrmanno filme „Romeo + Juliet“ („Romeo ir Džuljeta“), tapdamas vienos garsiausių literatūros porų dalimi.
L. DiCaprio deklamavo W. Shakespeare`o eiles savo Los Andželo tarme, tarsi tai kiltų iš jo sielos. Kino žiūrovai alpo, o „Romeo ir Džuljeta“ visame pasaulyje uždirbo 150 mln. dolerių. L. DiCaprio tapo princu tarp aktorių, kurio karūnavimas tuoj tuoj turėjo įvykti.

Tačiau jei „Titanikas“ tapo filmu, kuris išsviedė jį aukščiausią žvaigždyno pakopą, turėjo praeiti šiek tiek laiko, kol jo berniokiškumas vėl davė vaisių. Po „Titaniko“ sekė virtinė nusivylimų: „The Beach“ („Paplūdimys“), „The Man in the Iron Mask“ („Žmogus su geležine kauke“), Woody Alleno „Celebrity“ („Įžymybė“), taip pat filmas, kurio beveik niekas nematė: kandi, nespalvota drama „Don`s Plum“, kurią režisavo buvęs jo draugas ir kurios premjerą Amerikoje L. DiCaprio bei jo filmo kolega Tobey Maguire`as užblokavo viena teismo byla.
Bono ir Leonardo DiCaprio

Apžvelgus šiuos L. DiCaprio pasirinkimus, galima pastebėti tvirtą jo ryžtą vengti „Titaniko“ tipo filmų. (Kad galėtų filmuotis J. Camerono juostoje, L. DiCaprio turėjo atsisakyti pagrindinio vaidmens Paulo Thomaso Andersono dramoje apie pornografijos pramonę „Boogie Nights“ („Pašėlusios naktys“). Vėliau jis prisipažino, kad labai apgailestavo dėl šio sprendimo.)

Stevenas Spielbergas ir Martinas Scorsese viską sugrąžino į reikiamas vėžes. L. DiCaprio beveik vienu metu nusifilmavo dviejuose svajonių projektuose, suvaidindamas plačiai išsišiepusį sukčių Frenką Abegneilą S. Spielbergo „Catch Me If You Can“ („Pagauk, jei gali“) ir kerštingą našlaitį Amsterdamą Valoną M. Scorsesės „Gangs of New York“ („Niujorko gaujos“).

Kaip ir Džekas iš „Titaniko“, abu šie personažai yra tik savo jėgomis pasikliaujantys asmenys, kurių nedomina taisyklių laikymasis. Tačiau kiekvienas iš jų tai daro savaip. Frenkas krečia trumpalaikius pokštus iš vidurinio amžiaus padorumo (kurį simbolizuoja Tomo Hankso FTB agentas Karlas Hanratis), o Amsterdamas trokšta galutinio triumfo prieš savo lažybininkus, ypač Danielio Day-Lewiso įkūnytą gaujos lyderį Bilą Katingą.
leonardo DiCaprio ir Carey Mulligan

Jo bendradarbiavimo su M. Scorsese rezultatu tapo dar keturi filmai: „The Aviator“ („Aviatorius“), pelnęs jam antrą nominaciją „Oskarui“, „The Departed“ („Infiltruotieji“), „Shutter Island“ („Kuždesių sala“) ir „Volstryto vilkas“. M. Scorsese suprato, kad L. DiCaprio berniokiškumu reikia naudotis, o ne jį slėpti ar ignoruoti. Tuo tarpu didžiąją dalį 2008 metų Ridley Scotto filmo „Body of Lies“ („Melo pinklės“) norisi abejoti, ar L. DiCaprio Centrinės žvalgybos valdybos karininkas tikrai dirbo Irake, o Clinto Eastwoodo 2010 metų filme „J. Edgar“ („Dž. Edagaras“) jo veidą protezai pavertė tarsi guma aptrauktu graikiniu riešutu.

L. DiCaprio nebūdingas G. O. Welleso rimtumas, turintis prasišviesti per makiažo sluoksnius. Jo geriausi pastarojo meto personažai savo tikruosius veidus slėpė po neišraiškingu žvilgsniu: Dž. Belfortas iš „Volstryto vilko“, psichuojantis plantacijos savininkas Kalvinas KendisQuentino Tarantino „Django Unchained“ („Ištrūkęs Džangas“) ir pagrindinis veikėjas iš „Great Gatsby“ („Didžiojo Getsbio“) – antro bendro darbo su B. Luhrmannu.
Leonardo DiCaprio filme "Didysis Getsbis"

Štai kas teikia vilčių dėl L. DiCaprio, kaip aktoriaus, ateities: vargu ar gali būti geresnė praeitis, iš kurios galima mokytis. Visuose trijuose paskutiniuose jo filmuose yra kadras, kuriame jis pataikaujamai šypsosi, į kamerą keldamas taurę. Jo personažai svetingai mus pasitinka žaidimų kambaryje, bet kelia tostą už save – kiekvienas jo berniokas yra savo paties mažo pasaulėlio karalius, triumfuojančiai stovintis laivo pirmagalyje, nesirūpindamas dėl galimų ledkalnių.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (35)