Didžiąją dalį savo aktorystės karjeros L. DiCaprio yra įstrigęs nenusakomo amžiaus vyrų ir berniokiškos išvaizdos personažų vaidmenyse, kuriems būdingas gerokai vyresnių vyrų pasitikėjimas savimi. Butent šis L. DiCaprio sugebėjimas nesenti iki šiol formavo jo karjerą tiek gerąja, tiek blogają linkme. Iš pradžių tai buvo jo koziris, vėliau – Achilo kulnas, o per pastaruosius penkerius metus tai tapo slaptuoju jo ginklu, „The Telegraph“ svetainėje rašo Robbie Colinas.
Dž. Belfortas nėra mielas vaikiško veido vyrukas: jis neabejotinai yra suaugęs, nors ir yra vedamas solipsistinio vaiko nuoširdumo. (Kitaip tariant, jis yra psichopatas.) Tai viena iš priežasčių, kodėl L. DiCaprio tobulai tiko šiam vaidmeniui: jis vienu metu įkūnija ir vyrą, ir vaiką, ir mums neįmanoma šių dviejų aspektų atskirti.
J. Camerono filme pats „Titanikas“ tapo amžių sandūros laikmečio Europos miniatiūra su griežta tvarka, kas į kokį denį gali įkelti savo koją. Tačiau Džekas, optimistiškas ir gyvybingas Naujojo pasaulio įsikūnijimas, virto įsibrovėliu. Teigiama, kad tuometinis „Twentieth Century Fox Film“ vadovas Peteris Cherninas Džeko vaidmenį norėjo patikėti Matthew McConaughey arba Chrisui O`Donnelliui. Į filmo kūrėjus kreipėsi ir Tomo Cruise`o agentas, įregistravęs jo pageidavimą.
J. Camerono nuojauta ir atkaklumas pasiteisino: L. DiCaprio suvaidino Džeką, kaip mylimą neteisybės auką, bet galinčią kovoti ir įkąsti, taip pat turinčią giedras akis ir blizgančią išorę. Jis yra pakankamai jaunas, kad ignoruotų plaukiojančią civilizaciją, bet pakankamai subrendęs, kad suprastų tokio elgesio reikšmę. Svarbiausia, kad kai jis pavadino save pasaulio karaliumi, mes tuo patikėjome.
Šiais metais L. DiCaprio už vaidmenį „Volstryto vilke“ buvo nominuotas geriausio aktoriaus „Oskarui“, bet pralaimėjo „Titaniko“ pretendentui M. McConaughey, kuris dėl AIDS sergančio Rono Vudrufo vaidmens filme „Dallas Buyers Club“ („Dalaso klubas“) atsikratė beveik 20 kg.
Tokią veido išraišką mes jau matėme 1993 metais, kai pasaulis pirmą kartą atkreipė į jį dėmesį. Tuomet pasirodė iš karto du puikūs L. DiCaprio vaidmenys: kankinamo posūnio vaidmuo Michaelo Catono –Joneso filme „This Boy’s Life“ („Berniuko gyvenimas“) ir mokymosi sunkumų turinčio paauglio vaidmuo Lasse Hallstromo filme „What`s Eating Gilbert Grape“ („Kas graužia Gilbertą Greipą“). Tuo metu L. DiCaprio buvo 19 metų ir jis jau buvo nuėjęs įprastą jaunųjų aktorių kelią per televizijos komedijas ir žaislų reklamas. Tačiau šie filmai reiškė dvigubą šansą būti pastebėtam: jis nusifilmavo šalia rimtų ir įsitvirtinusių talentų: R. De Niro, kuris atsirinko jį pirmajam filmui iš 400 pretendentų, ir Johnny Deppo, kuris antrajame filme suvaidino vyresnįjį jo brolį.
Padrąsintas šios sėkmės, L. DiCaprio toliau ieškojo keistų, kertinių vaidmenų: jis suvaidino jauną ginklininką Samo Raimi vesterne „The Quick and the Dead“, atliko pagrindinį vaidmenį narkotikų dramoje „The Basketball Diares“ („Krepšininko dienoraštis“) ir įkūnijo poetą Arthurą Rimbaud filme „Total Eclipse“ („Visiškas užtemimas“). Nepaisant gimstančio širdžių ėdiko statuso, jis vengė romantikos – iki 1996 metų, kai nusifilmavo Bazo Luhrmanno filme „Romeo + Juliet“ („Romeo ir Džuljeta“), tapdamas vienos garsiausių literatūros porų dalimi.
L. DiCaprio deklamavo W. Shakespeare`o eiles savo Los Andželo tarme, tarsi tai kiltų iš jo sielos. Kino žiūrovai alpo, o „Romeo ir Džuljeta“ visame pasaulyje uždirbo 150 mln. dolerių. L. DiCaprio tapo princu tarp aktorių, kurio karūnavimas tuoj tuoj turėjo įvykti.
Apžvelgus šiuos L. DiCaprio pasirinkimus, galima pastebėti tvirtą jo ryžtą vengti „Titaniko“ tipo filmų. (Kad galėtų filmuotis J. Camerono juostoje, L. DiCaprio turėjo atsisakyti pagrindinio vaidmens Paulo Thomaso Andersono dramoje apie pornografijos pramonę „Boogie Nights“ („Pašėlusios naktys“). Vėliau jis prisipažino, kad labai apgailestavo dėl šio sprendimo.)
Stevenas Spielbergas ir Martinas Scorsese viską sugrąžino į reikiamas vėžes. L. DiCaprio beveik vienu metu nusifilmavo dviejuose svajonių projektuose, suvaidindamas plačiai išsišiepusį sukčių Frenką Abegneilą S. Spielbergo „Catch Me If You Can“ („Pagauk, jei gali“) ir kerštingą našlaitį Amsterdamą Valoną M. Scorsesės „Gangs of New York“ („Niujorko gaujos“).
Jo bendradarbiavimo su M. Scorsese rezultatu tapo dar keturi filmai: „The Aviator“ („Aviatorius“), pelnęs jam antrą nominaciją „Oskarui“, „The Departed“ („Infiltruotieji“), „Shutter Island“ („Kuždesių sala“) ir „Volstryto vilkas“. M. Scorsese suprato, kad L. DiCaprio berniokiškumu reikia naudotis, o ne jį slėpti ar ignoruoti. Tuo tarpu didžiąją dalį 2008 metų Ridley Scotto filmo „Body of Lies“ („Melo pinklės“) norisi abejoti, ar L. DiCaprio Centrinės žvalgybos valdybos karininkas tikrai dirbo Irake, o Clinto Eastwoodo 2010 metų filme „J. Edgar“ („Dž. Edagaras“) jo veidą protezai pavertė tarsi guma aptrauktu graikiniu riešutu.
Štai kas teikia vilčių dėl L. DiCaprio, kaip aktoriaus, ateities: vargu ar gali būti geresnė praeitis, iš kurios galima mokytis. Visuose trijuose paskutiniuose jo filmuose yra kadras, kuriame jis pataikaujamai šypsosi, į kamerą keldamas taurę. Jo personažai svetingai mus pasitinka žaidimų kambaryje, bet kelia tostą už save – kiekvienas jo berniokas yra savo paties mažo pasaulėlio karalius, triumfuojančiai stovintis laivo pirmagalyje, nesirūpindamas dėl galimų ledkalnių.