– Sveiki, Jeane Claude, kaip laikotės? Kokie pirmieji įspūdžiai po pusdieno Lietuvoje?
– Jaučiuosi labai gerai. Žmonės čia neriasi iš kailio norėdami padaryti mane laimingą. Tai nuostabu. Džiaugiuosi galėdamas būti čia. Nuoširdžiai. Atvykau naktį tiesiai į viešbutį. Kol kas dar neturėjau laiko pasižvalgyti po miestą, bet pro savo kambario langą matau bažnyčią (J. C. Van Damme'as apsistojo 5 žvaigždučių viešbutyje Vilniaus centre su vaizdu į Vilniaus arkikatedrą – DELFI). Ji labai graži.
– Ką norėtumėte nuveikti Lietuvoje?
– Norėčiau apsilankyti kovos menų mokykloje, pabendrauti su vietiniais žmonėmis. Mano pagrindinis viešnagės tikslas – surinkti kiek įmanoma daugiau lėšų „1000 šypsenų vaikams“. Mes visi norime šypsotis. Tiesa?
– Jūsų vizito organizatoriai atskleidė, kad nenorite matyti jokio alkoholio prieš savo akis. Nei dieną, nei šiandien vyksiančio vakarėlio metu. Kodėl?
– Tikra tiesa, nes alkoholis nėra mano draugas. Kai pradedu gerti, geriu. Kai pradedu dirbti, dirbu. Kai sportuoju, sportuoju. Esu kompulsyvus – nieko nedarau pusėtinai. Ir manau, kad taip daryti yra cool. Žmonės negali nuolat balansuoti ties viduriu. Asmeniškai man tai labai sunku. Alkoholis gali būti labai labai pavojingas.
– Šiandien skaitote pranešimą tema „Mano kova kelyje į viršūnę“. Kokie jūsų patarimai jauniems žmonėms, negalintiems rasti vietos po saule?
– Tai labai paprasta. Visi mes gimstame su tam tikrais instinktais. Kartais per daug taisyklių, per daug išsilavinimo gali sutrukdyti suprasti, ko iš tiesų nori iš savo gyvenimo. Jeigu remiesi tik knygomis, esi priverstas sekti kitų žmonių mokymu ir išmintimi. Bet jeigu nori būti sėkmingas, pirmiausia turi suprasti, ką nori veikti gyvenime.
Svarbiausia nebijoti klausti. Gimiau valgyti? Gimiau mylėti? Tai žinome visi. Net jeigu nori būti geriausias pasaulio taksi vairuotojas, padavėjas ar kino žvaigždė, pirmiausia paklausk savęs. Tavo tikslas užkoduotas instinktuose.
Bet nieko neišgirsi, nes žmogaus instinktai yra sėklos dydžio. Kuo daugiau klausimų sau užduosi, tuo greičiau ta sėkla augs. Tada pasieks razinos dydį, vėliau – persiko, o tada bus žmogaus kūno dydžio. Ir tada vieną dieną tu suprasi, ką nori daryti.
Tie klausimai – kaip žvejyba. Kiekvieną kartą uždavęs klausimą sau, užmeti meškerę į savo ateitį. Ir vieną dieną tu tikrai surasi atsakymą į svarbiausią klausimą.
Kiekvienas šiame pasaulyje yra sukurtas specialiai kažkam, bet niekas iš aplinkinių negali tau pasakyti kam. Žinodamas, kuo nori būti, vieną dieną tuo tikrai tapsi.
– Ar toks mąstymas padėjo jums pačiam?
– Atvykęs į JAV jau žinojau, kad noriu būti kino žvaigžde. Kartais akydavau: „Sveiki, esu Jeanas Claudas Van Damme'as ir aš esu kino žvaigždė“. Nors ir buvau niekas, žmonėms pasakodavau apie savo svajonę būti kino žvaigžde. Tai padėjo man. Tai turi padėti visiems. Aš nuoširdžiai tuo tikiu.
– Prieš pradėdamas aktoriaus karjerą vairavote limuziną, išvežiojote picas. Išbandėte ir kitų žemiškų darbų. Ką prisimenate iš to etapo?
– Tai buvo patys geriausi mano gyvenimo metai. Tai buvo laikas, kai jau aiškiai žinojau, kuo noriu būti. Žinojau, kad tai mano kelias svajonės link ir nė kiek dėl to neišgyvenau. Žinojimas, kuo būsiu netrukus, man labai padėjo. Džiaugiausi tuo procesu. Jei viskas gyvenime klostytųsi labai lengvai, kaip tada galėtum įvertinti tikrą sėkmės kainą? Aktoriumi tapau praėjus penkeriems metams po mano lėktuvo nusileidimo JAV. Tai tikrai buvo nulemta. Šitą svajonę puoselėjau nuo 11 metų.
– Koks jausmas būti pasauline žvaigžde?
– Visų pirma, aš nesu superžvaigždė. Michaelas Jacksonas buvo. Aš nesu.
– Esate. Manau niekas to nepaneigtų.
– Aš esu vaikinas, kuris reikiamu laiku atsidūrė tinkamoje vietoje. Veiksmo filmų sferoje atsiradau pačiu laiku. Bruce'as Lee mirė. Chuckas Norrisas buvo pakeliui į pensiją. Aš buvau naujas baltaodis vaikinukas, atsiradęs pačiu laiku. Iš pradžių aš net neturėjau pinigų. Kaip ir sakėte, dirbau bet ką, kad išgyvenčiau. Iš parduotuvių vogdavau maistą. Eidavau antrą-trečią valandą nakties, žinodamas, kad tada saugu ir niekas manęs nepariš. Ir man visai nėra gėda to pasakoti, nes niekada nieko nesu pavogęs iš žmonių. Maistą vogdavau tik iš didelių parduotuvių. Jeigu nebūčiau valgęs, nebūčiau išgyvenęs. Gyvenime leidžiama viskas, išskyrus žaloti ir skaudinti žmones. Kol to nedarai, viskas gerai.
– Ar esate kada pasvajojęs apie „Oskaro“ statulėlę?
– Aš jo niekada negausiu. Filmas „JCVD“ kalbant apie vaidybą, mano manymu, buvo visai neblogas. Aš esu per daug įspraustas į veiksmo filmų rėmus. Aš esu toks geras juose, kad žmonės man nesiūlo nieko kito. Jamesas Cameronas irgi negauna „Oskarų“ už veiksmo filmus. Veiksmo filmų žvaigždėms statulėlių neduoda. Kiek žinote veiksmo filmo aktorių, kurie būtų gavę „Oskarą“? Tam turbūt reikia nusifilmuoti juostoje apie rasizmą.
– Keliaujate labai daug ir labai dažnai. Kokia įsimintiniausia pažintis iš šių kelionių?
– Vieną dieną studija paprašė manęs nuvykti į Iraką ir susitikti su kariais. Aš pasakiau, kad nenoriu to daryti, nes iš tiesų nežinau, kas ten vyksta. Nemėgstu kištis ten, ko nesuprantu. Bet visgi nusprendžiau išvažiuoti susitikti su jais gyvai.
Amerika nėra tik Kalifornija, ir nėra tik Niujorkas. Amerika – tai slėnis tarp Niujorko ir Los Andželo. Būtent ten gyvena tikri žmonės, kurie tiki Amerikos vėliava ir šalimi. Jei jiems pasako, važiuokite ir kovokite, jie tai ir daro.
Ten aplankiau kliniką, kur pusę pacientų buvo amputuotomis galūnėmis – be rankų, be kojų – atrodė lyg dešrelės. Tiesa, jie turėdavo po vieną ranką pasikelti iš lovos ir nuolat vartojo morfijų. Aplankiau kiekvieną palatą.
Kai kalbi su jais, jie turi apie ką papasakoti daugiau nei penkias minutes. O studijos atstovai tikėjosi, kad aš tik nuvažiuosiu, padalinsiu autografus ir nusifotografuosiu su jais. Mane norėjo varinėti iš palatos į palatą, bet išklausiau kiekvieną istoriją. Leidausi į ilgus pokalbius.
Juos nuvežė į Iraką, juos apšaudė, tada supakavo į stiklinius vamzdžius ir parvežė į Ameriką. Po to – į reabilitaciją, o tada jų laukė gatvė, 300-400 dolerių parama per mėnesį ir gyvenimas invalido vėžimėlyje, gamtinius reikalus atliekant į plastikinius maišelius.
Po šio susitikimo užsidariau vienas tualete ir supratau, kad pirmą kartą gyvenime manęs kažkam iš tiesų reikėjo. Niekada nesupratau, kad galiu padaryti tiek daug jaunų žmonių laimingais. Visada laikiau save eiliniu vyruku, kuris valosi dantis rytais kaip ir visi kiti. Tai buvo geriausias laikas mano gyvenime. Man sunku, kai žmonės man sako, kad esu žvaigždė. Visada žinojau, kad esu paprastas vaikas iš Belgijos gatvių.
Tiesa, dar ryškiai įsiminė saulėlydis Afrikoje. Kada jūs paskutinį kartą galėjote prisėsti paplūdimyje ir stebėti besileidžiančią saulę nuo pradžios iki pabaigos? Keliaudamas po lokacijas, pamačiau daug nuostabių dalykų. Neslėpsiu, buvimas aktoriumi atveria daug galimybių ir gyvenime palieka daug ryškių prisiminimų.
Aš vaikinas su paprasta istorija. Gimiau Belgijoje, nekalbėjau angliškai gerai, pardavinėjau gėlės, tada atidariau sporto klubą, prieš tai praktikavausai Rytų kovos menuose. Tada pasakiau sau, kad galiu geriau. Nuskridau į valstijas. Jei vieną dieną paprašytų parašyti biografiją, nežinočiau nuo ko pradėti.
– Matydamas jus prieš save privalau paklausti apie didelio atgarsio sulaukusią „Volvo“ reklamą. Tikėjotės tokio dėmesio prieš jai pasirodant?
– Nesitikėjau, nors idėja man patiko iš pradžių. Tas špagatas (ištaria lietuviškai – DELFI) tapo mano vizitine kortele. Surinkome labai daug peržiūrų „Youtube“. Bet vėlgi, jaučiuosi lyg atsiradęs reikiamu laiku tinkamoje vietoje. Sėkmė!
– Gerai sumokėjo?
– Labai gerai. Tie pinigai nėra už vieną reklamą. Prireikė 52 filmų, kad pelnyčiau savo vardą. Jie sumokėjo už visą mano karjerą.
– Dėkui už pokalbį.
– Tai ačiū jums!