Tėvų demonai
Marlonas Brando gimė 1924 metais Nebraskoje Marlono Brando vyresniojo ir Dorothy Julios šeimoje. Mažajam Marlonui teko kovoti su abiejų tėvų demonais. Abu buvo alkoholikai, o tironas tėvas nevengė pakelti rankos tiek prieš žmoną, tiek prieš sūnų. Maža to, tėvas sūnui buvęs itin kritiškas, nuolat jį menkinęs, kurstęs nesaugumo ir nepilnavertiškumo jausmus. Marlono motina skausmą skandino alkoholyje, tad vaikas iš esmės buvo paliktas likimo valiai.
Pats M. Brando yra ne kartą sakęs, kad visi jo sunkumai Holivude, asmeninės problemos ir nesėkmės, persekiojusios visą gyvenimą, jį pasivijo būtent iš vaikystės. Bene skaudžiausiai kentėjo asmeniniai santykiai.
Motinai aktorius turėjo būti dėkingas už vadinamąjį paliktojo kompleksą: jis labai dažnai sugriaudavo asmenius santykius dar prieš jiems įsibėgėjant, nes bijojo pats būti paliktas, tad palikdavo pirmas.
Kartą aktorius yra pripažinęs, kad būtų buvę geriau, jei jis būtų užaugęs vaikų namuose.
Jaunasis maištininkas
Vėlyvoji M. Brando vaikystė, kai jis buvo geriausiai žinomas kaip tiesiog Budas, buvo ne mažiau audringa nei ankstyvosios dienos. Tada pradėjo ryškėti jo polinkis į vaidybą, aplinkiniai žavėjosi jo talentu pamėgdžioti įvairius ūkyje auginamus gyvūnus (tai buvo vienas iš būdų bent trumpam atitraukti motiną nuo butelio draugijos). Deja, jau tada koją kišo sudėtingas charakteris. M. Brando mokykloje išgarsėjo kaip agresyvus peštukas, iš kur galiausiai už pasivažinėjimą motociklu mokyklos koridoriais ir buvo išmestas.
Tada M. Brando buvo pasiųstas į „Shattuck“ karo akademiją – vieną iš Jungtinių Valstijų internatinių mokyklų. Ten M. Brando pasižymėjo kaip pokštininkas ir maištininkas. Pirmasis vaikino potencialią lipti į sceną pamatė ir įvertino mokytojas Earle‘as Wagneris: jis ėmėsi globoti talentingą mokinį. 1943 metais M. Brando gavo paskutinę nuobaudą, perpildžiusią mokyklos kantrybės taurę: nepaisant E. Wagnerio grasinimų atsistatydinti ir moksleivių peticijos, nuspręsta paprašyti M. Brando išvykti.
Kas toliau?
Kitas M. Brando žingsnis buvo bandymas įstoti į Jungtinių Valstijų kariuomenę, tačiau jis baigėsi neišlaikius fizinio pasirengimo egzamino. Neturėdamas kur daugiau dėtis, jis nusprendė sekti paskui savo svajonę, užgimusią dar „Shattuck“ akademijos laikais – vaidinti. M. Brando susirinko visus daiktus ir persikėlė į Niujorką.
Niujorke M. Brando vaidybos mokė tokie legendiniai aktoriai kaip Elia Kazan ir Stella Adler. S. Adler mokė Stanislavskio vaidybos metodikos: aktoriai mokėsi emocijų ieškoti personaže, o ne kliautis savo jausmais ir patirtimi, kuriant vaidmenį. Trumpiau tariant, iš aktoriaus reikalaujama koncentruotis į kuriamą vaidmenį, o ne į save. Šį metodą M. Brando ištobulino iki tobulybės. 1944 metais aktorius pastatyme „I Remember Mama“ debiutavo Brodvėjuje. Po sėkmingo pasirodymo „Truckline Cafe“, kritikai ilgam įsidėmėjo jaunąjį aktorių. M. Brando ėmė virsti vertingu ir žinomu vardu.
Marlono Brando vaidybos metodai
Per ateinančius kelis dešimtmečius Marlonas Brando išgarsėjo kaip vienas iš geriausių aktorių istorijoje, ištobulinęs puikią vadybos techniką. Kaip teigia Tony Curtis, „šiandien jo vardas įvardijamas kaip aktoriaus sinonimas, visi aktoriai nuo XX amžiaus 6-ojo dešimtmečio visomis išgalėmis stengiasi tapti panašūs į jį“.
Holivude sklando dešimtys istorijų, kaip M. Brando prisijaukino savo talentą ir pavertė jį puikiais darbais. 1954 metais filmo „On the Waterfront“ filmavimo aikštelėje jis ėmė improvizuoti pasitelkęs Evos Marie Saint personažo netyčia repetuojant numestą pirštinę.
Spektaklyje „Truckline Cafe“ M. Brando kuriamas personažas turėjo scenoje pasirodyti esą ką tik išniręs iš ledinio ežero. Kiekvieną kartą prieš šią sceną aktorius tol aukštyn žemyn laipiojo laiptais, kol pritrūkdavo kvapo. Tada scenos pagalbininkas jam ant galvos išpildavo kibirą ledinio vandens.
Ruošdamasis vaidmeniui Fredo Zinnermanno „The Men“, M. Brando atsisakė keltis iš lovos ar neįgaliojo vežimėlio karo veteranų ligoninėje, bandydamas kuo geriau perprasti sužeisto karo veterano būtį. Aktoriaus vaidybos mokytoja Elia Kazan mėgdavusi sakyti, kad jaunasis Brando „tarsi turi savą visada jį lydinčią rampų šviesą“.
Kova su šlove
M. Brando netruko aplankyti šlovė. Po puikių pasiekimų Brodvėjaus scenose, aktorius juostoje „The Men“ debiutavo ne kur kitur, o pačiame Holivude. Filmavosi tokiuose filmuose kaip „Viva Zapata“, „Julius Caesar“ ir „The Wild One“, kuriuose sukurti vaidmenys prisimenami iki šiol. Vienintelė bėda buvo ta, kad M. Brando jautėsi žymiai laimingesnis, kai buvo niekam nežinomas. Pavyzdžiui, jis labai grubiai pasielgė su garsiu režisieriumi Roberto Rossellini vien todėl, kad šis priėjęs pareiškė, jog jam labai malonu su juo susipažinti.
Kaip teigia ilgametė aktoriaus bičiulė Ellen Adler, „jam labai patiko analizuoti žmones“. Išgarsėjęs nebegalėjo to daryti – tiesiog vieną dieną visi jį pradėjo matyti kitomis akimis. Šlovė jį pavertė jį matomu, o to jis esą negalėjęs pakęsti.
1954 metais M. Brando už Terry Molloy vaidmenį filme „On the Waterfront“ gavo pirmąjį „Oskarą“.
Staigus nuopuolis
XX amžiaus 6-asis dešimtmetis neabejotinai buvo vienas geriausių M. Brando gyvenime. „On the Waterfront“ ir „A Streetcar Named Desire“ po aktoriaus kojomis parklupdė net griežčiausius kritikus, o juosta „Mutiny on the Bounty“ pavergė žiūrovus. Aktorius buvo apdovanotas vienu „Oskaru“, nominuotas dar trims, režisavo pirmąjį savo filmą „One Eyed Jacks“ ir tapo vienu iš įtakingiausių ir gerbiamiausių Holivudo kūrėjų.
Ateinantis dešimtmetis buvo bene sunkiausias ir sudėtingiausias M. Brando gyvenime. Kolegos aktoriai buvo priversti pažinti jo nepastovų charakterį ir itin ryškią nuotaikų kaitą, režisierius piktino aktoriaus savivaliavimas filmavimo aikštelėje: jis nesibodėjo be leidimo perrašinėti savo teksto, reikalaudavo perfilmuoti puikiai pavykusias scenas, nes siekė kažkokio mistinio tobulumo.
Maža to, bandė užgriuvusią šlovę menkinti – esą aktoriaus procesija „tuščia ir bevertė“, o Holivudas – ne kas kitas kaip dar viena apgailėtina vieta užsidirbti, kur visiems rūpi tik pinigai, o į žmones nusispjauti. Filmai, kuriuose jis nusifilmavo XX amžiaus 7-ąjį dešimtmetį buvo menkesnės kokybės, o tuo metu, kai pagaliau gavo savo gyvenimo vaidmenį, filmų pramonėje jau buvo liūdnai pagarsėjęs kaip savimyla ir gobšuolis.
Karas Holivudui
„Krikštatėvis“ buvo M. Brando karjerą išgelbėjęs filmas. Tai, kaip jis įkūnijo žiaurų, tačiau rūpestingą Niujorko mafijos patriarchą Doną Corleone, visiems laikams pateko į kino istoriją. Filmas uždirbo labai daug pinigų, vien Jungtinėse Valstijose jo pelnas siekė 135 mln. dolerių. O M. Brando – antrąjį „Oskarą“.
Šį kartą aktorius priėmė visą Holivudą šokiravusį sprendimą. Prieš pat 45-ąją „Oskarų“ teikimo ceremoniją, M. Brando oficialiai paskelbė boikotuosiąs šventę, o vietoj savęs atsiimti apdovanojimą pasiuntė mažai kam žinomą indėnų kilmės aktorę Sacheen Littlefeather. Ji perdavė aktoriaus pasidygėjimą tuo, kaip Holivudas elgiasi su Amerikos čiabuviais, o jos kalbą lydėjo tiek publikos baubimas, tiek aplodismentai.
M. Brando sprendimas sulaukė didžiulės kritikos bangos, tačiau atkreipė dėmesį į opią su 85 mln. žmonių susijusią problemą. Aktorės kalba ir po šiai dienai įvardijama kaip viena stipriausių akimirkų „Oskarų“ istorijoje.
Brando atvyksta į Vietnamą
Jei „Krikštatėvis“ M. Brando pavertė gyva legenda, dar viena kultinė juosta „Šių dienų Apokalipsė“ tokį jo statusą tik dar labiau įtvirtino. Bėda ta, kad už tai teko nemažai sumokėti. Filmo kūrimo procesas buvo vienas sudėtingiausių visoje kino istorijoje. Tai, kas turėjo būti iššūkių pareikalausiančiomis 14 filmavimo savaičių Filipinuose, virto tikru logistikos, siaubingų oro sąlygų ir paprasčiausios nesėkmės košmaru.
Martinas Sheenas, po dviejų savaičių atvykęs filmavimo aikštelėje pakeisti Harvey Keitelio, turėjo rimtų problemų dėl alkoholio. Francis Fordas Coppola filmuodamas perrašinėjo ankstesnį scenarijų, o tai pareikalavo nemažai nervų ir pastangų. Filmavimo komandą vargino įvairūs negalavimai, o mūšio scenas turėję filmuoti sraigtasparniai buvo nukreipti į tikrų karo veiksmų sūkurį.
Ir tada pasirodė M. Brando. Į filmavimo aikštelę, kur turėjo persikūnyti į Žaliųjų berečių legendą pulkininką Kurtzą, jis atvyko sverdamas 136 kilogramus. Aktorius buvo absoliučiai nepasiruošęs vaidmeniui, neturėjo žalio supratimo apie personažo istoriją, mokėjo vos kelias savo teksto eilutes.
Vieną dieną aktorius nusiskuto plikai ir ėmė kone kiekvienoje scenoje improvizuoti. Be to, ėmė reikalauti, kad praktiškai visą filmą jo personažas slėptųsi šešėlyje. Nors „Šių dienų Apokalipsė“ ir tapo tikra kino klasika, problemos su jo honoraro čekiais prisidėjo prie jo neapykantos F. F. Coppolai ir pačiam filmui.
Sudėtingi asmeniniai santykiai
M. Brando meilės reikalai buvo tokie patys audringi ir sudėtingi kaip visas kino žvaigždės gyvenimas. Jis buvo vedęs tris kartus: Anną Kashil, Movitą Castanedą ir Taritą Teriipaią. Visos trys sutuoktinės jam padovanojo atžalų. Be to, aktorius net 14 metų turėjo romaną su tarnaite Maria Cristina Ruiz. Kartu jie susilaukė trijų vaikų.
Jei skaičiuotame ir įsivaikintus vaikus, iš viso oficialiai M. Brando turėjo 11 atžalų.
Aktorius turėjo daugybė nesantuokinių simpatijų. Sklandė gandai, kad jis turėjo romaną su Jackie Kennedy, Richardu Pryoru, Jackie Collins, Marilyn Monroe, Jamesu Deanu, Jamesu Baldwinu, Shelley Winters ir Heidi Fleiss. Dauguma šių santykių buvo pažymėti tragedijos ženklu. Rita Moreno, su kuria M. Brando artimai bendravo pačiame karjeros apogėjuje, vėliau atskleidė, kad jų santykius nuolat temdė neištikimybė, emocinės išdavystės, fizinis smurtas, netgi nelegalus abortas bei bandymas nusižudyti.
Savotiškas prakeiksmas – visiems M. Brando lovoje atsidūrusiems vyrams ir moterims nepavyko išvengti vienokios ar kitokios tragedijos.
Christianas Brando ir Dago Drollet nužudymas
Bene liūdniausiai pagarsėjusi M. Brando atžala – sūnus Christianas Brando. Santuokoje su Anna Kashil gimęs Christianas patyrė sudėtingą vaikystę, dažnai dėl chuliganiško elgesio turėjo reikalų su policija, ir, panašu, pasekė blogomis tėvo pėdomis.
1976 metais jaunasis M. Brando metė mokslus ir apsigyveno tėvo namuose. Galiausiai vedė Mary McKenną – santuoka vėlgi nebuvo rožėmis klota. Tėvas sūnų uždarė į reabilitacijos kliniką dėl priklausomybės nuo narkotikų. Christianas bandė prasimušti Holivude, tačiau ir ten jam sėkmė nesišypsojo. Jaunesnioji vyro sesuo Cheyenne Brando tuo metu artimai bendravo su Dagu Drollet, netrukus pasijuto besilaukianti jo kūdikio. Įvykiai pasiekė kulminaciją 1990 metais, kai Ch. Brando nušovė sesers mylimąjį savo tėvo namuose Los Andžele. Teismo procesą užgniaužusi kvapą stebėjo visa šalis. Galiausiai Ch. Brando pripažino netyčia nužudęs žmogų, jam skirta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė.
Cheyenne mirtis
Cheyenne gyvenimas taip pat buvo labai sudėtingas. Ji išgarsėjo kaip modelis. Po brolio įvykdyto nusikaltimo kreipėsi pagalbos į psichologus. Ch. Brando teismas negrįžtamai pakenkė merginos psichinei sveikatai, ji (prieš pripažįstant brolį kaltu) du kartus bandė nusižudyti. Tebesitęsiant teismo procesui, M. Brando dukrą gimdyti išsiuntė į Taitį, ten jai suteikta ir psichologinė pagalba.
Tokiu būdu tėvas pasirūpino, kad dukrai nereikėtų liudyti teisme, nors kaltintojai ir bandė ją įkalbėti sugrįžti. Be Cheyenne parodymų teisme jos brolis buvo teisiamas ne dėl tyčinio nužudymo, jam skirta švelnesnė bausmė.
Ateinančiais metais Cheyenne depresija darėsi vis sunkiau kontroliuojama. 1991 metais ji išskrido į Paryžių, kur buvo gydoma dėl nervinio išsekimo, tačiau po pusmečio dingo. Tais pačiais metais ją dėl ryšio su mylimojo nužudymu sulaikė Prancūzijos policija, vėliau ji buvo išduota Taičiui, kur kaltinimai galiausiai panaikinti. 1995 metais Cheyenne pasitraukė iš gyvenimo.
Atsisveikinimas
Paskutiniai M. Brando gyvenimo metai nebuvo šlovingi. XX amžiaus 9-ąjį ir 10-ąjį dešimtmečius jis nusifilmavo keliuose filmuose, tarp kurių „The Formula“, „Christopher Columbus: The Discovery“, „The Island of Dr. Moreau“. Dauguma iš jų sulaukė aršios kritikos, nė vienas neuždirbo didesnio pelno. M. Brando vardas ne kartą pasirodė „Auksinės avietės“ nominantų sąraše.
Žiniasklaidos dėmesys buvo daugiausia nukreiptas į jo šeimą, konkrečiai Christianą ir Cheyenne. Be to, pradėjo drastiškai prastėti legendinio aktoriaus sveikata. Viena iš to priežasčių buvo nutukimas. Ekscentriškas ir nemalonus elgesys filmavimo aikštelėje taip pat padarė jam meškos paslaugą. M. Brando mirė 2004 metų vasarą ligoninėje Los Andžele. Diagnozė – plaučių fibrozė. Jam buvo aštuoniasdešimt.