Aš nenorėjau vaikų. Jaučiausi per senas. Pernelyg apsipratęs su savo gyvenimu. Per mažai būdavau namuose – visada kur nors gastroliuodavau. Per daug branginau porcelianą, nuotraukas ir šiuolaikinio meno kūrinius, kurie nėra atsparūs smūgiams, spalvotiems pieštukams ir užtepui „Marmite“.
Visgi pamatinė prieštaravimo priežastis buvo susijusi su mano paties vaikyste. Auginti vaikus – grandiozinis iššūkis, ir aš iš asmeninės patirties žinojau, kaip siaubinga būna tada, jei su tuo iššūkiu susidoroti nepavyksta. Mintis, kad savo vaikus galiu priversti pasijusti tokius nelaimingus, koks buvau aš pats, kėlė man neviltį.
Vėliau viskas pasikeitė. Apsilankiau Ukrainoje veikiančiuose vaikų globos namuose. Iš karto pajutau prieraišumą ten augusiam mažam berniukui, vardu Levas. Kartu su Davidu pabandėme įsivaikinti jį ir jo broliuką. Deja, visos pastangos buvo bergždžios. Tik mano tėviški jausmai anaiptol neišblėso. Dabar ir aš norėjau vaikų lygiai taip, kaip Davidas.
Zachary gimė 2010 metais per Kalėdas, o jo broliukas Elijah – 2013-ųjų sausio 11 dieną. Viena ir ta pati moteris buvo abiejų vaikų kiaušinėlio donorė ir surogatinė motina.
Žmogui, kuris aštuntajame arba devintajame praeito amžiaus dešimtmetyje butų bent užsiminęs Eltonui Johnui, kad keisti sauskelnes jam bus didesnė palaima nei parašyti dainą arba groti koncerte, tektų tučtuojau nešdintis iš kambario, stengiantis išsilenkti pavymui skriejančių indų.
Bet aš išties pamėgau visus tėviškus rūpesčius. Net kūdikio zirzimas man ėmė atrodyti nuostabus. „Manai su tavimi sudėtinga, mažasis mano žirniuk? O ar esu tau pasakojęs apie laikus, kaip pats išlenkiau aštuonetą koktelių su degtine ir martiniu, nusimečiau visus drabužius filmavimo komandos akivaizdoje ir suknežinau savo vadybininkui nosį?“
Vienintelis asmuo, nepanoręs kartu pasidžiaugti mūsų laime, buvo mano motina. Tuoj po civilinės partnerystės ceremonijos kažkas joje totaliai persimainė ar bent jau iš dalies pasikeitė. Ji tiesiog nėrėsi iš kailio, norėdama parodyti, kaip jai atgrasu viskas, ką darau.
Kiekvienas naujas albumas tebūdavo vien šlamšto krūva: kodėl, esą, aš nesistengiu panėšėti į Robbie Williamsą? Kiekvienas įsigytas paveikslas – neapsakomai bjaurus: ji ir pati neva galėtų kuo puikiausiai nupiešti ką nors geresnio. Kiekvienas mano pasirodymas labdaros koncerte jai prilygdavo nuobodžiausiam kada nors matytam numeriui: jei ne koks nors kitas atlikėjas, visas koncertas atseit būtų virtęs katastrofa.
Įdomumo dėlei, ar greičiausiai iš elementaraus nuobodulio, kartais mane palepindavo tikrų tikriausiais siaubingo įsiūčio priepuoliais. Niekada negalėdavau žinoti, kada jie užklups, ir kas juos gali išprovokuoti. Laikas kartu su motina – tarsi kvailokas sprendimas prie šventinio stalo pasikviesti nesprogusią bombą. Visada, net ir būdamas vaikas, jaučiausi tarsi balansuočiau ant bedugnės krašto. O rezultatas – visada toks, kokio ir būdavo galima tikėtis: galiausiai aš ėmiau jos vengti. Tuo metu, kai gimė Zachary, mes buvome liovęsi kalbėtis. Vienas bulvarinio laikraščio žurnalistas, tikėjęsis sukurpti istoriją apie apleistą močiutę, jos paklausė, kaip jaučiasi, negalėdama matyti savo pirmojo anūko. Mano motina jam atsakiusi, kad jai tai nesvarbu ir pareiškė niekada nemėgusi vaikų.
Žinoma, buvo labai skaudu, bet skaitydamas tą straipsnį negalėjau liautis juokęsis: oi mama, simpatijų tokiais pareiškimais tikrai nepelnei, bet už nuoširdumą rašau aukščiausią balą.
Paskutinis didelis konfliktas buvo dėl mano asmeninio asistento Bobo Halley. Su juo dirbome nuo pat 8-ojo dešimtmečio, tačiau galiausiai santykiai tapo labai įtempti. Bobas mėgo prabangą, tad jam visai nepatiko, kai naujoji mano vadybininkų komanda pabandė kiek apkarpyti gastrolių lėšas. Lūžio taškas buvo nesutarimas, kuria automobilių nuomos bendrove turėtume naudotis. Vadyba pasiūlė konkurencingesnę bendrovę. Bobas iš karto jais atsikratė ir pasamdė žymiai brangesnę. Vadyba jo sprendimą anuliavo, natūralu, kad Bobas tiesiog įsiuto.
Susipykome. Sakė besijaučiąs ignoruojamas, bandžiau paaiškinti, jog norime paprasčiausiai sutaupyti pinigų. Pagrasino išeisiantis iš darbo, aš praradau savitvardą ir su jo pasiūlymu sutikau.
Vėliau, kiek aprimus aistroms, vėl pasikalbėjome. Šį kartą man tiesiai šviesiai išklojo negalintis pakęsti mano vadybos. Nežinojau, kaip reaguoti į tokį prisipažinimą neapykantoje. Nežinojau, ką turėčiau rinktis – visą vadybos komandą ar aikštingą asmeninį asistentą? Kaip ten bebūtų, tai tikrai nebuvo pats sunkiausias sprendimas mano gyvenime.
Bobas išbėgo lauk. Bėgdamas dar pridūrė, kad be jo pagalbos mano karjera per ateinančius pusę metų bus baigta. Kad ir kokiomis puikiomis savybėmis pasižymėjo Bobas, įžvalgumas tikrai nebuvo viena iš jų. Vienintelis pokytis mano karjeroje jam pasitraukus buvo pastebimai sumenkusios išlaidos gastrolėms.
Išgirdusi, kad Bobas pasitraukė, motina tiesiog įniršo – jie gana neblogai sutardavo. Žinoma, nenorėjo girdėti mano įvykių versijos ir netgi pareiškė, jog Bobas jai buvo geresnis sūnus nei aš.
O tada, ištaikiusi progą, man rėžė: „Tau labiau rūpi tas prakeiktasis, kurį vedei, nei tavo motina“.
Po to pokalbio telefonu nebendravome septynerius metus. Tiesiog vieną dieną ateina suvokimas, kad tiesiog daužai galvą į sieną: kad ir kiek besistengtum, sienos pramušti nepavyks, niekada, galiausiai liksi su be paliovos skaudančia galva ir tiek.
Nepaisant to, rūpinausi, kad finansiškai jai nieko netrūktų. Kai pasakė norinti persikelti į Vortingą, nupirkau jai naujus namus. Mokėjau už viską, stengiausi, kad po klubo operacijos gautų geriausią pagalbą ir priežiūrą. Pardavė visas mano jai dovanotas dovanas – pradedant juvelyriniais dirbiniais ir baigiant platininiais diskais, kuriuose specialiai buvau išgraviravęs jos vardą. Pardavė, nors pinigų jai tikrai netrūko. Žurnalistams aiškino tiesiog norinti atsikratyti nereikalingų daiktų, tačiau tai buvo paprasčiausias noras man parodyti mano vietą. Bene geriausias to pavyzdys – sprendimas savo devyniasdešimtojo jubiliejaus proga pasisamdyti namo dainas dainuojantį vyruką.
Galiausiai dalį tų juvelyrinių dirbinių nusipirkau pats, jie man turi sentimentalią reikšmę, nors mamai ir nebe. Žinoma, buvo labai liūdna, tačiau jos savo gyvenime nebenorėjau. Nekviečiau jos į tuoktuvių ceremoniją, vykusią pasikeitus tos pačios lyties asmenų partnerystės įstatymui 2014 metais. Susisiekiau sužinojęs, kad motina sunkiai serga, nusiunčiau kelias savo vaikų nuotraukas. „Tikriausiai turi ką veikti“ – tai buvo vienintelė užuomina apie anūkus jos atsakyme. Pakviečiau pietų. Įžengė į mano namus, ir pirmas dalykas, kurį pasakė, buvo: „Buvau pamiršusi, kaip čia ankšta“.
Buvau sau griežtai pasakęs jokiais būdais nepraryti šio jauko. Tiesiog paklausiau, ar norėtų pamatyti vaikus, jie žaidžia viršuje. Atsakė nenorinti. Perspėjau nepageidaujantis kalbėti apie Bobą Halley. Tiesiog norėjau jai, nepaisant visko, pasakyti, kaip ją myliu. „Ir aš tave myliu. Tik tu man labai nepatinki“, – atrėžė atgal.
Nuo to laiko kartais pasikalbėdavome telefonu. Niekada nebeklausiau jos nuomonės, o jeigu užsimindavau apie vaikus, ji iš karto pakeisdavo temą. Sugebėjau priversti ją ir tetą Win vėl kalbėtis, o tai jau šis tas. Tik nesisekė nutiesti tiltų tarp jos ir dėdės Rego. Net nebeprisimenu, kodėl jų kelią perbėgo juoda katė, tačiau iki pat jos mirties metu 2017 metų gruodį jie nebendravo. Motinos netektis labai sukrėtė. Buvau ją matęs kelios savaitės prieš mirtį. Žinojau, kad mirtinai serga, bet tą dieną tikrai neatrodė, kad matau ją paskutinį kartą.
Ji niekada nebuvo iš tų švelnių, rūpestingų motinų, dažniausiai blogos nuotaikos ir viskuo nepatenkinta. Stengdavausi apie tai per daug negalvoti, nes tai mane gąsdino. Žinoma, buvo akimirkų, kai sulaukdavau jos paramos, ypač karjeros pradžioje. Netgi buvo ėmę atrodyti, kad mano sėkmė ją pakeitė, ji tapo laimingesnė nei tada, kai buvau mažas vaikas.
Štai kaip ją prisimena žmonės, ją pažinoję 8-ojo dešimtmečio pradžioje: „O, tavo mama buvo tokia linksma“. Surengėme laidotuves Vudsaido koplyčioje. Norėjau prisiminti tik gerus dalykus. Kalbėdamas apie motiną negalėjau suvaldyti ašarų. Gedėjau ir ilgėjausi žmogaus, apie kurį čia prirašiau siaubingų dalykų. Baisiausia, kad jos ilgėtis pradėjau daug dešimtmečių iki mirties. Ji išnyko iš mano gyvenimo taip pat greitai ir netikėtai, kaip ir pasirodydavo.
Mačiau, kaip katafalke tolsta karstas. Visi stovėjo ir tylėjo. Tylą suardė dėdė Regas, paskutinį kartą kreipdamasis į seserį: „Jau niekam nebeatsikirsi, ar ne, Sheila?“.
