Dainininkė mirė šių metų kovą. Jos tėvas, Viktoras Načialovas, iš karto pranešė mirties priežastį. „Kraujo užkrėtimas“, – nurodė jis. Nepaisant šito, kai kurie žvaigždės bičiuliai mano, kad artimieji nutarė nuslėpti tiesą nuo dainininkės gerbėjų.
J. Načialovos kolegos tvirtai tiki, kad beveik prieš pat mirtį dainininkė nugalėjo vėžį. Jos organizmas turėjo atsigauti po chemoterapijos, o kai ji vėl atsidūrė ligoninėje, imuninė sistema ir širdis tiesiog neatlaikė, mano jie.
Žvaigždės vadybininkė Ana Isajeva, bendraudama su portalu starhit.ru, pirmą kartą prasitarė apie siaubingą J. Načialovos diagnozę.
„Visos kalbos apie vėžį – melas, – teigė A. Isajeva. – Ant Julijos rankos iškilo skausmingas gumbas. Tada ji darbo reikalais lankėsi Jungtinėse Valstijose, todėl pasistengė kuo greičiau kreiptis į vietos gydytojus. Šie atliko analizę ir pranešė, kad tas darinys iš tiesų nėra gerybinis – kaip tik taip, esą, prasideda odos vėžys. Juliją iš karto buvo imta gydyti. Tą gumbą išpjovė ir vos po kelių dienų ji buvo išrašyta iš ligoninės. Jokios cheminės ar kokios nors kitokios terapijos skirta nebuvo.“
A. Isajeva mano, kad gandai apie onkologinę ligą internete pasklido dėl neteisingai suprastų J. Načialovos žodžių.
„Kažkas akivaizdžiai jos nesuprato, – samprotavo A. Isajeva. – Greičiausiai, kalbėdama apie save, ji ištarė frazę „Daug ką teko ištverti – net vėžį!“. Pašnekovas, matyt, pagalvojo, kad tai nutiko neseniai, nors iš tikrųjų – prieš kelis metus. Juliją pasiglemžė ne ta liga, o sepsis, prasidėjęs dėl žaizdelės kojoje. Apie buvusį gumbą tepriminė nedidelis ant rankos likęs randas.“
Prisimenant dainininkės mirties dieną A. Isajevos akys priplūsta ašarų.
„Važiavau Poduškino plentu. Vairavau automobilį. Šalia sėdėjo duktė. Tai buvo dieną – kovo 16-ąją. Kiti apie viską sužinojo daug vėliau. Penketą valandų tą žinią sugebėjau išlaikyti paslapty, kad Veročka (J. Načialovos duktė) spėtų išskristi iš Londono dar nieko nežinodama, – pasakojo A. Isajeva. – Naujiena, apie kurią tyliu balsu pranešė auklė Tania, trenkė it žaibas. „Ania, ji mirė“, – išgirdau. Akimirką nieko nesuvokiau. O tada abi ėmėme rėkti kažką į ragelį. Automobilyje veikė ryšio garso režimas. Mano Marina persigando, niekaip negalėjo suprasti, kodėl taip rėkiame. Niekada nepamiršiu posūkio, ties kuriuo buvau tuo momentu. Aš visada įsimenu vietas, kuriose būdama sužinau apie artimųjų netektis.“