Vieni prisimena puikius jo kaip klouno pasirodymus Maskvos cirke, kiti ne kartą žavėjosi talentinga vaidyba žiūrėdami legendines komedijas „Operacija „Y“ ir kiti Šuriko nuotykiai“, „Kaukazo belaisvė, arba Nauji Šuriko nuotykiai“, „Briliantinė ranka“, treti skaitė jo anekdotų rinkinius, teigiama šiemet išleistos knygos aprašyme. Neseniai Delfi publikavo interviu su net penkerius metus rašytos aktoriaus biografijos autore, o dabar kviečiame paskaityti knygos ištrauką, pasakojančią istorijas iš žvaigždės vaikystės:
Jura Nikulinas gimė 1921 m. gruodžio 18 dieną. Kūdikis, kaip visada būna tokiomis aplinkybėmis, rėkė ir verkė, o jo tėvai ir visi namiškiai – juokėsi, šypsojosi ir džiaugėsi. Tai nutiko mažyčiame Smolensko gubernijos mieste Demidove. Iki Smolensko – 70 kilometrų, iki Maskvos – 450. Tiesa, anuomet kone visi 6 tūkstančiai Demidovo gyventojų dar vadino savo miestelį senoviškai – Porečje. Niekaip negalėjo priprasti, kad baigiantis 1918 m. apskrities vykdomasis komitetas jį pervadino, nusprendęs įamžinti revoliucijos priešų nužudyto bolševiko, Rusijos komunistų (bolševikų) partijos apskrities komiteto sekretoriaus Jakovo Demidovo vardą.
Miestelis puoselėjo gilias prekybos tradicijas. Nuo Petro I laikų pro jį Kasplios upe nesibaigiančiu srautu plaukė kroviniai: iš Rusijos į Vakarus ir į visus šalies kampelius. Miestas kasdien turtėjo. Visgi
nutiesus geležinkelius prekybos verslas Porečjėje apmirė; upė liovėsi buvusi prekybos arterija. Pirklių žymiai sumažėjo, o miestelėnai ėmė verstis agurkų auginimu ir prekyba.
Štai į tokį miestelį 1918 m. ir atvyko Vladimiras Andrejevičius Nikulinas. Jaunas Maskvos gyventojas, iš trečio Teisės fakulteto kurso revoliucijos mobilizuotas ir pašauktas į Raudonąją armiją. Jo tarnyba armijoje apsiribojo Politinio švietimo kursais, kuriuose buvo ruošiami raudonarmiečių mokytojai. Baigęs kursus Vladimiras Nikulinas įteikė raportą ir prašymą paskirti jį į Smolenską – prie artimųjų: jo motina ir sesuo tada mokytojavo kaime netoli Demidovo. Prašymas buvo patenkintas, ir buvęs Maskvos studentas atsidūrė Demidove, kur dar prieš demobilizaciją buvo susipažinęs su miesto dramos teatro aktore Lidija Germanova.
Mergina taip pat buvo ne vietinė. Jos vaikystė prabėgo Latvijoje, Livenhofo miestelyje (dabar Lyvanai), kur merginos tėvas ėjo pašto viršininko pareigas. Į Demidovą, traukdamasi nuo Pirmojo pasaulinio karo frontų, Lidijos šeima atsikraustė keleri metai prieš revoliuciją. Lida gyveno su
motina ir trimis seserimis: Liudmila, Olga ir Nina.
Jaunuoliams susituokus Nikulinas nusprendė Demidove pasilikti. Netrukus Vladimirą Andrejevičių jau pažinojo visas miestas. Pirmiausia dėl to, kad jis subūrė pirmąją Demidovo futbolo komandą. Antra – organizavo kilnojamąjį teatrą: šis buvo pavadintas Revoliucinio humoro teatru, sutrumpintai Terevju. Demidovui tai išties buvo nepaprastas įvykis! Miestų, kuriuose tokių teatrų būta, trupės dėl pereinamojo laikotarpio suirutės ir banditizmo nustojo vykusios į gastroles. O mažyčio Demidovo gyventojai buvo „išalkę reginių“. Savo teatrui Vladimiras Nikulinas pats rašė inscenizacijas,
rengė apžvalgas, leido „gyvuosius laikraščius“, kūrė satyrinius kupletus vietos tematika, pats režisavo ir pats vaidino.
Rašyti, kurti įvairius siužetus ir istorijas ir net eiliuoti Vladimiras Andrejevičius mėgo nuo vaikystės. Prieš revoliuciją Rusijoje buvo labai populiari vadinamoji „Kadetų abėcėlė“. Apie ją buvo girdėta
kone kiekviename Rusijos mieste. Kas ją sugalvojo, neaišku, „Abėcėlė“ niekur nebuvo publikuojama, o plito (ir labai plačiai!) perrašinėjama ranka. Kiekvieną raidę atitiko kokie nors rimuoti kupletai, dažnai ne itin padorūs. Majakovskis vėliau savo poezijoje pasinaudojo tos „Abėcėlės“ forma, bet pasiūlė jau iš principo naują turinį - ties kiekviena raide kirsdavo naują eiliuotą politinę reprizą.
Pavyzdžiui:
Keisti reikia jus, pons Noske,
Kojinės jau smarve tvoskia.
Na, o „Kadetų abėcėlė“ buvo vulgaroka, bet irgi juokinga. Ir kiekvienas galėjo ją papildyti kokiu nors nauju juokeliu. Maskvos gimnazijos ketvirtos klasės mokinys Volodia Nikulinas kartą taip pat sukūrė dvi eilutes, prasidedančias raide N:
Naujasis amžius atėjo didingas.
Nikulinas – žmogus protingas.
1921 m. žiemą, kai gimė Jura, Nikulinų šeima vertėsi sunkiai. Šiuo požiūriu jų gyvenimas maža kuo skyrėsi nuo kitų Demidovo miestelėnų gyvenimo. Pinigų žmonės neturėjo, mieste klestėjo natūriniai mainai ir atsiskaitymas už darbą produktais ar paslaugomis. Sėkmė buvo gauti atlyginimą malkomis: tais metais spaudė speigai. Tiesa, likus kokiai 10 dienų iki Juros atsiradimo šiame pasaulyje vietos laikraštyje pasirodė skelbimas, ne vieną nuteikęs optimistiškai: valdžia nutarė grąžinti privatiems valdytojams nedideles įmones – tai yra tokias, kuriose dirba ne daugiau kaip 10 žmonių. Tai buvo pirmasis naujosios ekonominės politikos – NEP – žingsnis. Tiesa,
su Nikulinais tai nebuvo susiję: gamyba ar komercija jie neužsiėmė.
Tačiau jie, dar visai jauni žmonės, ypatingi charakteriais ir dvasia, būtų pergyvenę dar ne vieną karinio komunizmo kampaniją.
Tėvai dosniai apdovanojo sūnų Juročką bruožais, kurių ir patys turėjo apsčiai: energija, tvirtumu, humoro jausmu, polinkiu bendrauti. Daugelis prisimena: Jurijus Vladimirovičius stebėtinai lengvai ir greitai mokėdavo rasti bendrą kalbą su bet kuriuo žmogumi.
Šią savybę Jura paveldėjo iš motinos; tėvas Vladimiras Andrejevičius, atvirkščiai, su žmonėmis suartėdavo sunkiai. Tačiau jo ryšys su gamta buvo išskirtinis. Bet kurį jį supančio pasaulio objektą – ne tik gyvūnus ir augalus, bet ir vandenį, smėlį prie upės, kelio skaldą ir panašius dalykus – Vladimiras Andrejevičius suvokė kaip gyvas esybes. To išmokė ir sūnų. Kartą, kai trejų metų Jura metė akmenį į medį, tėvas jam pasakė:
– Kam tu taip, juk medžiui skauda...
Ir Jura iš karto įsijautė į medžio skausmą. Pasidarė gėda: juk medžiai nejuda, jie negali išsisukti nuo smūgio ar kaip kitaip apsiginti...
Su gyvūnais Vladimiras Andrejevičius apskritai kalbėdavosi kaip su žmonėmis, tikindavo, kad jie viską supranta. Mažasis Jura taip pat tuo tikėjo, todėl su visomis katėmis ir šunimis, antimis ir
vištomis, ožkomis ir karvėmis, net su visais savo žaislais valandų valandas kalbėdavosi – jie juk viską supranta, ir jiems įdomu, kas šiandien nutiko kieme. Tik gaila, kad negali atsakyti, dialogas nesivysto...
O jau Seniu Šalčiu, aplankančiu vaikus prieš pat Naujuosius metus, Jura tikėjo šventai! Eglės Nikulinai nepuošdavo – po revoliucijos už tai galėjo patraukti atsakomybėn, – bet džiaugsmingą pa-
čios šventės – kai išsipildo troškimai, gimsta nuostabūs siurprizai, atmosferą jie puoselėjo. Todėl gruodžio 31 d. Jura visada pastatydavo savo veltinukus taip, kad Senis Šaltis turėtų kur padėti dovaną, kurią atneš. Berniukas tikėjo – ne, ne tikėjo, o tiesiog žinojo! – kad Senis Šaltis būtinai padės į juos žaisliuką ar ką nors skanaus. Būdavo, kad Jura paruošdavo savo veltinukus kelis vakarus iš eilės, ir Senis Šaltis kaskart ką nors juose palikdavo.
Bet kartą ryte Jura priėjo prie veltinukų, įkišo ranką į vieną ir išsitraukė į popieriaus skiautę suvyniotą juodos duonos riekę, pabarstytą cukrumi. Suaugęs žmogus iš karto būtų supratęs, kad šeima tiesiog nebeturi pinigų, todėl tėvai nieko nesugebėjo nupirkti savo berniukui Naujiesiems metams. Bet taip mąsto tik „užkietėję“ suaugusieji, o Jura suvokė gyvenimą šiek tiek kitaip.
– Kas čia dabar? Senis Šaltis iš proto išsikraustė, ar ką? – po daugelio metų Nikulinas pasakojo, kaip jis – nustebęs ir net pasipiktinęs – tada kreipėsi į tėvą. O tas atsakė:
– Taip... Reikės man pasikalbėti su Seniu Šalčiu.
Ir, matyt, pasikalbėjo, nes kitą dieną Senis Šaltis paliko Juros veltinuke žuvytės formos meduolį.
Ir vis dėlto nepaisant šalčio, bado, sunkmečio Nikulinų šeimojegyveno džiaugsmas. Vėliau Jurijus Vladimirovičius prisiminė, kaip švelniai mylėjo vienas kitą tėvai, kaip rūpinosi vienas kitu, kaip
rėmė vienas kitą sunkiomis gyvenimo akimirkomis ir jokiomis aplinkybėmis nenusimindavo, niekada nepuldavo į neviltį.
Savo pirmuosius namus, namus, kuriuose gimė, Jura labai mylėjo. Mažytis, vienaukštis, medinis, susmegęs į žemę namelis stovėjo prie pat Kasplios. Kieme ganėsi ožka – ožka gelbėtoja. Nuo nuolatinio neprivalgymo (trečiasis dešimtmetis, niekas taukuose nesivartė!) Juros mamai anksti dingo pienas. Ir ožka vardu Tanka, galima sakyti, išmaitino naujagimį. Taigi ožka buvo tarsi šeimos narė, o atsirado ji po pavykusių gastrolių: Nikulino tėvai nuvažiavo pasirodyti į vieną nedidelį miestelį ir gavo šaunų honorarą – visą maišą kruopmilčių (aukščiausios rūšies kvietinių miltų). Tuos kruopmilčius ir išmainė į ožką...
Taigi pirmieji ketveri su puse Juros Nikulino gyvenimo metų praėjo Demidove, o paskui šeima persikraustė į Maskvą. Taip jau išėjo, kad tėvas, Vladimiras Andrejevičius, susipyko su teatro, ku-
riame dirbo, direktoriumi. Situacija taip įkaito, kad jokios galimybės likti Terevjume Vladimirui Andrejevičiui neliko. Nikulinas vyresnysis paliko teatrą, ir visiems šeimoje buvo aišku, kad jokio kito
darbo mažame Demidove jis neras. Kaip gyventi toliau? Ką daryti?
Nusprendė traukti į Maskvą: šitame dūzgiančiame avilyje visais laikais buvo galima kaip nors manytis. Be to, Vladimiras Andrejevičius gavo iš Maskvos laišką nuo savo draugo Viktoro Cholmogorovo, kuris rašė, kad mažinamas jų šeimai priklausantis gyvenamasis plotas. Į vieną iš jų buto kambarių netrukus ką nors įkels, butas virs komunaliniu. Jis klausė: gal Nikulinas norįs grįžti į Maskvą, ir, jeigu turįs tokių planų, siūlė įsikurti pas juos ir tapti to atidalijamo kam-
bario šeimininku.
„Mes nusprendėm, – rašė Viktoras Cholmogorovas, – verčiau jau tegu gyvena kas iš savų nei svetimas žmogus. O tu tuomet galėtum tęsti studijas Maskvoje, Teisės fakultete.“
Ir Vladimiras Andrejevičius su žmona ir sūnumi persikraustė iš Demidovo į Maskvą, bet tęsti studijų Teisės fakultete jam neteko.
Gyvenimas sutvarkė kitaip...