Pradžia prieš „Santa Barbarą“
– Pirmiausiai norėčiau, kad šiek tiek papasakotumėte apie save. Kiek jums šiandien metų? Kur gyvenate? Spaudoje esame matę jūsų ir jūsų vaikų nuotraukų, kai jie dar buvo maži. Žinoma, nuo to laiko jie jau užaugo. Kiek jiems dabar metų? Kuo jie užsiima? Ar kuris nors iš jų nori sekti tėvo pėdomis ir pradėti artisto karjerą?
– Liepos 31 dieną man sukaks 59 metai. Turiu namą prie ežero Apalačių kalnų papėdėje Šiaurės Džordžijoje. Nathanui septyniolika, gali eiti į filmus ar televiziją. Thatcheriui beveik devyniolika, siekia biomedicinos ir nanotechnologijų laipsnio.
– Visada maniau, kad ypač ilgą laiką vaidinant vaidmenį, visada pradeda reikštis aktoriaus asmenybė. Kaip manote, ką perteikėte Meisono asmenybei?
– Greičiausiai jo humoro jausmą. Esu linkęs į sąmojus.
– Kada supratote, kad norite būti aktoriumi?
– Kai man buvo maždaug penkiolika metų. Vaidinau spektaklyje vidurinėje mokykloje, kuris buvo gerai priimtas. Tai buvo vienintelis būdas, kaip galėjau gauti dėmesio, nes aš nepriklausiau futbolo komandai.
– Kaip pradėjote savo karjerą?
– Vaidinau teatre visur, kur tik galėjau, studijavau Niujorke. Įpusėjęs trečią dešimtį persikėliau į Los Andželą ir toliau tai dariau.
Santa Barbaros laikai
– Kaip pradėjote vaidinti Santa Barbaroje?
– Rinkau rašytojus ir prodiuserius, tada sudalyvavau kino bandymuose. Jie įžvelgė kokybę, kurios, jų manymu, reikėjo Meisonui. Iš pradžių jis buvo pavadintas Martinu...
– Kaip jums buvo iš pradžių pristatytas Meisonas? Ar įsivaizdavote, kad jis greitai taps vienu giliausių veikėjų šiame seriale?
– Jis buvo pristatytas kaip juoda avis šeimoje, kažkas panašaus į „J.R.“ seriale „Dalasas“ („Dallas“). Išradingam aktoriui tai visada suteikia galimybę...
– Meisonas per tuos metus patyrė daug nuotykių. Kokia jūsų mėgstamiausia siužeto linija ir kurios vietos jums ypač nepatiko?
– Man patiko dirbti su Harley Kozak prie Meisono ir Mary istorijos, nors man ir nepatiko visi jos posūkiai ir vingiai. Jos mirtis buvo milžiniška klaida. Nekenčiau Lily Blake siužeto linijos. Buvo kvaila ir Sonny Sprocketto istorija, nors ją vaidinti buvo labai smagu.
– 1986 ir 1988 metų vasaromis buvote laisvas nuo „Santa Barbaros“, kad galėtumėte vaidinti Šekspyro pjesėse. Kaip jums pavyko gauti šį laisvą laiką? Ir ką manote apie siužeto linijas, kurios aiškino Meisono nebuvimą seriale minėtu metu?
– Tiesą sakant, iš pradžių jie gana palankiai pažiūrėjo į galimybę mane išleisti, nes buvau užsitarnavęs Dobsonų palankumą. Vėliau man teko gerokai pasiderėti dėl išleidimo. Per vienas derybas pateikiau sąlygą, trukdančią sudaryti sutartį. „New World“ televizija nesuprato aktoriaus, kuris nori atsisakyti didelių pajamų dėl mažų, vaidinant Šekspyrą, bet galiausia jie nusileido. Kaip jau sakiau anksčiau, Merės pašalinimas tam, kad galėčiau pasitraukti 1987 metais, buvo išties kvaila mintis. Jie tiesiog galėjo pasakyti: „Meisonas patyrė daug įtampos ir mėnesiui išvyko į Havajus“ ar kažką panašaus, tačiau spėju, kad tai nepakankamai dramatiška muilo operai.
– Ar jums patiko „pamiršti“ Meisoną kelis mėnesius 1988 metais ir vaidinti juokingą Soni Sproketą? Ar jūs pats pasirinkote kuriam laikui „pakeisti“ veikėją?
– Soni nebuvo mano idėja, bet pietinėms valstijoms būdingo dialekto priskyrimas jam buvo mano idėja.
– Kaip manote, kuris veikėjas nebuvo pakankamai atskleistas ir kurio veikėjo apskritai nereikėjo?
– Prašiau jų palikti Teą Leoni, kai ji savaitei pakeitė Tawny Kitaen. Man būtų patikę, jei būtų daugiau išnaudoję Judith Anderson – ji buvo ikona, turėjo daugiau dalyvauti seriale. Taip pat jaučiau, kad turėtų būti skiriama daugiau dėmesio brolių ir seserų santykiams tarp Kepvelų vaikų.
– Kokį reikšmingą visuomeninį klausimą turėjo panagrinėti „Santa Barbara“?
– Maniau, kad būtų įdomu panagrinėti incesto istoriją, tačiau autoriai jos bijojo. Manau, kad buvo skirta pernelyg daug dėmesio Meisono alkoholizmui. Kitus klausimus turbūt labiau vertėjo palikti CNN, nei „Santa Barbarai“ – mes į scenarijų žvelgėme tarsi per ironijos prizmę.
– Kurie filmo partneriai, vyras į moteris, jums, kaip Meisonui Kepvelui, buvo priimtiniausi?
– A Martinezas ir Jedas Allanas, nors būčiau norėjęs turėti daugiau reikalų su Toddu McKee. Harley Kozak iš moterų, nors mudu su Nancy Grahn patyrėme daug smagių akimirkų, kol santykiai išsikvėpė.
– Koks prisiminimas iš šio serialo jums yra geriausias, santykių ir profesiniu lygmeniu?
– Jų per daug, kad galima būtų išrinkti mėgstamiausią. Tai buvo puikus metas mano gyvenime – pastovus, įdomus darbas, daug pinigų, geri draugai, ir kažkas panašaus į nefunkcionuojančią, bet laimingą kūrybingą šeimą.
– Kaip vertinate „Santa Barbaros“ evoliuciją per visus tuos metus? Taip pat, kaip vertinate Dobsonų prisilietimą prie „Santa Barbaros“?
– Manau, kad Dobsonams pasitraukus serialas pablogėjo. „Santa Barbarą“ iš kitų serialų išskyrė tai, kad jam buvo būdingas humoro jausmas. Dobsonams išėjus, serialas taip ir neatsigavo.
– Kas jus privertė nuspręsti 1989 metais palikti „Santa Barbarą“?
– Paprasčiausia atėjo metas išeiti. Buvau labai pavargęs, man reikėjo naujų iššūkių, be to, jaučiau, kad serialas prarado esmę.
– Kokia siužeto linija, susijusi su Meisonu, būtų privertusi jus pasilikti „Santa Barbaroje“?
– Nemanau, kad tokia galėjo būti. Buvau išties pasiruošęs palikti.
– Ką galvojate apie jums, kaip Meisonui, surastą pamainą (velionis Terry Lesteris ir Gordonas Thomsonas)? Kaip manote, ar jie buvo kitokie Meisonai, nei jūs buvote?
– Su Terry buvome geri draugai, jis nuostabus aktorius, dirbęs mano teatro kompanijoje. Su Gordonu buvome keliomis progomis susitikę – labai mielas žmogus ir geras aktorius. Tačiau manau, kad Dobsonų ir mano sukurtas Meisonas buvo toks originalus veikėjas, kad visi kiti aktoriai tegalėjo sukurti savąjį, ką Terry ir Gordonas ir padarė. Jie taip pat suteikė daugiau svorio Meisono ir Julios istorijai nei aš – po Merės mirties mano Meisonas emociškai prieinamu taip ir netapo.
– Ar 1990 metais su jumis susisiekė prodiuseriai, su prašymu grįžti vaidinti Meisoną, kai serialą paliko Terry Lesteris?
– Taip, pietavau su vykdomuoju prodiuseriu, man buvo pasiūlyta didelė suma, kad grįžčiau. Paprasčiausia nebuvo tam laiko – mano pagrindinė karjera klostėsi puikiai, siužetas man vis dar kėlė klausimų, dar nebuvau pasiruošęs sugrįžti.
– Jeigu nebūtumėte vaidinęs Meisono, kokį veikėją būtumėte norėjęs vaidinti?
– Gal Keithas Timmonsas. Kaip jau sakiau, vaidinti tuos blogus berniukus yra tikras malonumas. Justinas Deasas yra aukščiausios kategorijos aktorius ir man patiko tai, kaip jis atliko savo vaidmenį.
– Ar po savo pasitraukimo palaikėte ryšį su aktoriaus ar filmavimo komandos nariais? Ar toliau žiūrėjote serialą?
– Serialo nežiūrėjau, nors su kai kuriais aktoriais palaikiau ryšius ilgus metus. Neseniai atnaujinau ryšį su Marcy Walker.
– Pasitraukęs iš serialo 1989 metais, kelias savaites keliavote po pasaulį su Toddu McKee. Jūs atvykote į Prancūziją su Louise Sorel ir šiek tiek mokėtės prancūzų kalbos. Kokių prisiminimų turite iš to meto? Kaip paaiškintumėte, kodėl “Santa Barbara” Prancūzijoje buvo toks populiarus serialas?
– Tiesą sakant, mes keliavome kelis mėnesius, mat buvau išvykęs nuo 1989 metų liepos iki 1990 metų vasario mėnsio. Neturiu supratimo, kodėl serialas tapo hitu Prancūzijoje, tačiau išsaugojau daug mielų prisiminimų apie ten praleistą laiką. Per daug, kad galėčiau išvardinti.
Dvidešimt metų po „Santa Barbaros“ ir dabar
– Vaidinote muilo operose, situacijų komedijose, filmuose ir, žinoma, daugelyje spektaklių… Kokį skirtumą kaip aktorius jaučiate vaidindamas šiuose skirtinguose žanruose?Kuriam teikiate pirmenybę?
– Šiame procese kaip aktoriui didžiausias skirtumas yra gamybos tempas. Pats darbas per daug nesiskiria. Teatras yra ir visada liks mano pirmoji meilė.
– Prieš kelerius metus skaičiau, kad dalyvavote rusiškame televizijos seriale… Papasakokite mus daugiau apie tai!
– Puiki patirtis dirbti su Rodionu Nehapetovu, ir kaip su aktoriumi, ir kaip su režisieriumi. Kartkartėmis tai vis dar parodoma Rusijos kanaluose. Man patiktų daugiau, tačiau reikia praleisti daugiau laiko Rusijoje, nei Los Andžele.
– 2002 metais prisijungėte prie serialo „General Hospital“. Kaip patiko vaidinti dienos metu rodomoje muilo operoje ir vėl vaidinti kartu su Nancy Lee Grahn?
– Man patiko tas vaidmuo, tačiau scenarijaus autoriai siužeto linijos su Nancy taip ir neišplėtojo, jos herojė visą mano buvimo ten laiką buvo arba apsėsta minčių apie kūdikį, arba pakvaišusi, arba apsirengusi kaip vyras. Romantinę istoriją išplėtoti yra sudėtinga.
– Ar turite projektų šiems metams? Šią vasarą vėl pasirodysite ant scenos su „The Santa Susana Repertory Company“?
– Ką tik baigėsi mano naujausios avantiūros, Tenesio Šekspyro festivalio antrasis sezonas. „The Santa Susana Repertory Company“ jau nebėra, kaip ir beveik viso mano darbo teatre Rytinėje pakrantėje. Repetuoju Henrio Higenso (Henry Higgens) vaidmenį spektaklyje „Mano puikioji ledi“ („My Fair Lady“), kuris pasirodys šį rugsėjį. Taip pat spalio pabaigoje vaidinsiu spektaklyje „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ („Cat on Hot Tin Roof“). Taip pat turiu puikų vaidmenį filme pavadinimu „Elide“. Tai rusų projektas, kurį parašė Pieras Luigi Bruno, jis dabar pradinio parengimo stadijoje.
– Kaip jums atrodo, sudėtingiau aktoriumi būti dabar ar buvo tada, kai tik pradėjote karjerą?
– Man lengviau dabar, nes laikau save dalinai pasitraukusiu ir dirbu tik tuose projektuose, kurie mane arba domina, arba aš pats juos kuriu. Tačiau negaliu kalbėti už jaunus, ką tik pradėjusius karjerą žmones. Realybės šou ir žaidimai suvalgė daug darbo, tačiau naujoji medija atveria naujas galimybes.
– Ką norėtumėte pasakyti „Santa Barbaros“ gerbėjams visam pasaulyje?
– Norėčiau pasakyti, kad esu sujaudintas, pagerbtas ir patenkintas, kad vis dar visame pasaulyje visus šiuos metus taip mielai atsimenamas Meisonas ir jo kolegos. Tai buvo puikus metas mano gyvenime.