Iš pat pradžių apie trejetą niekas nemąstė: į grupę buvo planuota pakviesti merginų, bet tokių, kurios tiktų, deja, neatsirado. Užtat A. Grigorjevas-Apolonovas I. Matvijenkai tiko. Kartu su juo į grupę pateko Igoris Sorinas. Pastarasis turėjo muzikinį išsilavinimą ir iki grupės įkūrimo važinėjo po pasaulį kaip miuziklus statančios trupės narys, rašoma portale starhit.ru.
Pirmas „Ivanushki International“ koncertas įvyko 1995 m. lapkričio 10 d. Maskvoje. Grupės pavadinimas atsirado visiškai atsitiktinai. Poetas Germanas Vitke, pamatęs vaikinus studijoje, ėmė ir paklausė: „O kas gi čia per Ivanuškos?“ Duota pravardė prigijo.
Pradžioje grupė koncertavo kavinėse ir kazino. Paaiškėjus, kad dainos „Vselenaja“ vaizdo klipas – visiška katastrofa, I. Matvijenkai ėmė atrodyti, kad projektą metas užraukti, bet kaip tik tada išėjo hitas „Tuči“. Štai nuo tada laikai pasikeitė: tokie dalykai, kaip trys koncertai per dieną, padorūs honorarai, minios fanų, tapo tiesiog įprasti.
1996-aisiais „Ivanushki International“ išleido pirmą savo albumą „Konečno on“, o vėliau plokšteles leisdavo kone kasmet. A. Grigorjevas-Apolonovas neprisimena, kad būtų kilę bent menkiausių nesutarimų su I. Matvijenka.
„Manau, kad su jokiu prodiuseriu, išskyrus I. Matvijenką, aš nesugebėčiau dirbti. Gali būti, kad apskritai nebūčiau tapęs dainininku ir muzikantu. Visų pirma, Matvėjus su mumis ne gastroliuoja, o kuria muziką. Antra, su juo tikrai jau susigiminiavome. Jis tarsi vyresnysis brolis, mokytojas. Šaunesnio žmogaus man iš tiesų nėra tekę sutikti. Kalbu apie jo požiūrį į gyvenimą, tikėjimą, kolegas, darbuotojus, šeimą. Matvėjus – tikra asmenybė“, – pasakoja „Ivanushki International“ narys.
Pirmasis skilimas ir mirtis
Igoris Sorinas gerokai skyrėsi nuo likusių grupės narių. Jis buvo muzikantas, pats rašė dainų tekstus: tokie hitai kaip „Podsolnuch“ ir „Gde to“ – jo darbo vaisiai. Maždaug 1998-aisiais dainininkui kolektyve pasidarė per ankšta.
„Praėjus porai metų po to, kai mums ėmė sektis, Igoris prisipažino, kad pavargo būti Ivanuška, pavargo nuo didžiulio dėmesio, be to, panoro koncertuoti kaip solistas. Mudu įkalbinėjome jį kaip tik galėjome. Sakėme: „Igori, neskubėk, mes juk koncertuojame, esame populiarūs, mums puikiai sekasi.“ Jis į tai atsakydavo: „Pavargau kasdien dainuoti vieną ir tą patį.“ Aš prieštaravau: „Visi juk taip daro. Ir tau teks taip daryti – dainuoti kad ir savo dainas, tačiau vis tas pačias.“ Jis nieko nenorėjo girdėti“, – prisiminė Kirilas Andrejevas.
Dar iki tada, kai paliko grupę, I. Sorinas domėjosi tam tikromis dvasinėmis praktikomis ir dalyvaudavo hipnozės seansuose. Kaip sakė Kirilo žmona Lola, taip pat įsitraukusi į sektą, visa tai priminė narkomaniją, tik be narkotikų.
„Paprasčiausiai reikia tam tikru būdu kvėpuoti. Imi net atrodyti kaip narkomanas – akys padėrusios, vyzdžiai išsiplėtę. Po to keletą dienų tenka tiesiog gulėti. Tada atrodo, kad miršti: visą kūną laužo, skauda raumenis. Tačiau vos tik atgauni jėgas, tuojau pat užsiregistruoji į kitą seansą ir su nekantrumu lauki to momento, kai vėl atsidursi ten – kitoje realybėje“, – pasakojo Lola.
Grupę palikęs Igoris išplaukė į kruizą, norėdamas pailsėti. Grįždamas dainininkas nutarė imtis solinio projekto su Michailu Merzlikinu ir jo muzikantais iš grupės „Formacija DSM“. Albumą jis įrašinėjo viename iš Maskvos butų. Rugsėjo 1 d. Igoris buvo rastas iškritęs pro šešto aukšto langą.
I. Sorinas buvo nugabentas į 71-ąją ligoninę. Medikai nustatė pirmo ir penkto slankstelių lūžius, inkstų sutrenkimą, visišką apatinės kūno pusės paralyžių, dalinį rankų paralyžių. Kas konkrečiai atsitiko tą rytą, niekas nežino. Igoris tvirtino, kad pro langą iššoko pats, tačiau nesugebėjo paaiškinti, kas privertė jį žengti tokį žingsnį.
„Savižudybės versiją aš iš principo atmetu. Juk suprantate, kad kai žmogus nori nusižudyti, jis šoka pro langą. Tačiau I. Sorino kūnas gulėjo prie pat namo, vadinasi, veikiausiai jis tiesiog iškrito. Ar buvo veikiamas narkotikų, aš nežinau. Žinau tik tai, kad, kaip parodė teismo medicininė ekspertizė, tragedijos akimirką jis buvo „švarus“, – samprotavo A. Grigorjevas-Apolonovas.
Igoriui buvo atlikta operacija, pašalintas penktas kaklo slankstelis, vietoj jo įstatytas implantas. Vis dėlto rugsėjo 4 d. jo gyvenimas nutrūko – pasidavė širdis. Jaunuoliui buvo 28-eri. Žinia apie Igorio mirtį sukėlė tikrą šoką buvusiems kolegoms ir dainininko gerbėjoms.
Kartkartėmis būdavo pateikiamas vis kitoks įvykių aiškinimas. Pavyzdžiui, I. Matvijenka tvirtino, kad Igoris buvo priklausomas nuo narkotikų. O dainininko artimieji įsitikinę, kad jį pro langą išmetė kažkokie žmonės.
I. Sorino tėvai po sūnaus mirties kartu pragyveno tik metus. Tada išsiskyrė.
„Aš su Igoriu bendrauju pasąmoningu lygmeniu. Sykį jis priėjo prie kapo ir kaip tik tada jo galvoje užgimė eilėraštis. Norėjo jį užrašyti, bet neturėjo ant ko. Pamatė išmestą tuščią cigarečių pakelį. Jį pakėlė, perplėšė ir kitoje pusėje užrašė eilutes. Aš dažnai taip darau – fiksuoju mintis ant to, kas pasitaiko po ranka: bet kokio lapelio, servetėlių. Tik vėliau perkeliu turinį į kompiuterį“, – pasakojo I. Sorino tėvas Vladimiras Raibergas.
Muzikanto tėvas pamėgino viską pradėti iš naujo ir vedė jauną merginą, aistringą „Ivanushki International“ gerbėją. Naujoji sutuoktinė padovanojo poetui du sūnus. Deja, laimė truko neilgai. Prieš keletą metų V. Raibergui buvo diagnozuotas plaučių vėžys. Jis narsiai kovojo su liga, bet kovą pralaimėjo. Po mirties V. Raibergo kūnas buvo kremuotas, o pelenai palaidoti šalia vyriausiojo sūnaus kapo.
I. Sorino pamaina ir O. Jakovlevo tragedija
I. Matvijenkai ir grupėje dainuojantiems vaikinams teko skubiai rasti, kas pakeistų I. Soriną. Olegui Jakovlevui teko nelengva užduotis.
„Įtraukti Olegą nebuvo paprasta. Patys pagalvokite: jis išeina į sceną, o visas stadionas skanduoja: „I-go-ris!“ Net neįsivaizduoju, kaip Olegas ištvėrė. Verkė, žadėjo palikti kolektyvą. Tiesiogine prasme verkė, sakė, kad nebegali, kad išeis. Tai juk suprantama – buvo suaugęs vaikinas ir niekaip nesusijęs su muzika, bet reikėjo perrašyti visas dainas, išmokti šokti, įprasti būti scenoje. Net negalėčiau pasakyti, kad Olegas iš tų, kuriems patinka viešumas. Vis dėlto jis susidorojo“, – kalbėjo A. Grigorjevas-Apolonovas.
O. Jakovlevas dirbo Armeno Džigarchanjano teatre. Uždarbiavo ir kaip kiemsargis, kad gautų, kur gyventi. Į grupę jis atėjo tada, kai I. Sorinui dar buvo likę sudainuoti paskutinį koncertą. 1999-aisiais O. Jakovlevas jau įrašinėjo su vaikinais albumą „Ob etom ja budu kričiat vsiu noč“. Dainoje „Topolinyj puch“ atsiskleidė visi dainininko soliniai sugebėjimai ir pagaliau žmonės nustojo jį lyginti su I. Sorinu.
Palaipsniui O. Jakovlevas įsiliejo į kolektyvą ir ėmė rastis jo gerbėjų. Grupės solistu jis buvo maždaug 14 metų. Vis dėlto 2013-aisiais vyras suprato, kad jaučiasi suvaržytas ir nori kurti kitokią muziką. Artistas draugiškai išsiskyrė su I. Matvijenka ir likusiais kolektyvo nariais.
„Jis nuostabus žmogus, tiesiog neįtikėtinas. Palaikome puikius, artimus santykius. Jis leidžia man atlikti dainas iš „Ivanushki International“ repertuaro, o tai didžiulė retenybė. Su prodiuseriais ir kompozitoriais išsiskyrusiems žmonėms tokie dalykai dažniausiai draudžiami. Kartais dėl to rimtai susipykstama. Bet mano atveju viskas susiklostė tiesiog puikiai“, – kalbėjo O. Jakovlevas apie I. Matvijenką.
Sklido gandai, kad kolektyvą O. Jakovlevas paliko dėl Aleksandros Kucevol. Su šia mergina jis susipažino dirbdamas televizijoje, nors pats tvirtino pažinojęs ją anksčiau: tada, kai ji Sankt Peterburge studijavo žurnalistiką.
Kai O. Jakovlevas ėmė rengti solinius koncertus, A. Kucevol tapo atlikėjo direktore ir vadybininke.
„Aleksandra labai kruopšti. Ji perfekcionistė. Labai daug dirba. Ji man artima, pirmoji, su kuria tariuosi. Jai tenka ypač svarbus vaidmuo mano gyvenime“, – sakė O. Jakovlevas.
Jie kartu gyveno, keliavo, dirbo, bet apie vestuves negalvojo. O. Jakovlevas tvirtino, kad atspaudas pase jam neturi jokios reikšmės.
„Jokių panašių planų mes neturėjome. Esame labai šiuolaikiški, nepaisome šablonų. Būtent toks yra ir Olegas. Mūsų požiūriai šiuo klausimu sutampa. Nemanau, kad žmogus privalo susituokti ir gimdyti vaikus. Niekas niekam nieko neprivalo“, – sakė A. Kucevol.
2017-aisiais O. Jakovlevui buvo diagnozuota pneumonija, bet gydytis artistas neskubėjo. Jis eidavo į scena, nors dainuoti beveik negalėjo. Birželio pabaigoje dainininkas buvo atgabentas į ligoninę. O. Jakovlevas ilgai išgulėjo reanimacijoje, bet gydytojams jo išgelbėti nepavyko. Praėjus beveik metams po dainininko mirties ėmė sklisti kalbos, kad būtent A. Kucevol atjungė jo gyvybę palaikiusį aparatą.
Dar buvo kalbama, kad O. Jakovlevas sirgo kepenų ciroze ir kaip tik dėl to jo organizmas buvo nusilpęs. I. Matvijenka nė neketino slėpti, kad artistą tikrai galėjo pražudyti priklausomybė nuo alkoholio.
„Deja, Olegui nutiko būtent taip, kaip neretai nutinka menininkams arba sportininkams, kai šie nustoja sportuoti. Jį pražudė priklausomybė. Tai buvo alkoholis. Pagrindinė ankstyvos jo mirties priežastis – kepenų cirozė. Tas organas jau tiesiog nebefunkcionavo. Kodėl pradėjau apie tai kalbėti? Todėl, kad negaliu matyti, kaip žmonės save žudo. Noriu paraginti draugus nepilti, nevaišinti, neprovokuoti“, – kalbėjo prodiuseris.
Dabar O. Jakovlevo dukterėčia Olga ir minėtoji A. Kucevol sprendžia ginčą dėl atlikėjui priklausiusio buto. Artisto išrinktoji pateikė dokumentus, liudijančius apie užsienyje įvykusias vedybas. Ji mano, kad kaip tik todėl ji gali ir toliau gyventi apartamentuose, nors ir nėra juose užregistruota. Butą buvęs „Ivanushki International“ solistas buvo užrašęs draugui Romanui Radovui. Dabar šiuos klausimus nagrinėja teismas.
Nelaimingos santuokos, alkoholizmas ir artimųjų netektys
Andrejus Grigorjevas-Apolonovas, pravarde Ryžyj, dar iki „Ivanushki International“ įsikūrimo populiarumo stoka skųstis negalėjo. Jis dirbo modeliu, didžėjavo diskotekose ir gebėdavo pavergti gražiausių merginų širdis. Visgi A. Grigorjevas-Apolonovas tvirtino žvaigždžių liga niekada nesirgęs.
„Šlovė man neaptemdė proto, niekaip manęs nepaveikė, net ir trumpam. Dėl to grupėje net Geležiniu Feliksu buvau vadinamas. Šia prasme buvau ypač nepaveikiamas. Ir kitiems neleidau ištižti. Kai solistas vienas, jis tampa dievybe, visi jam lankstosi, niekas nedrįsta niuktelėti, kad atsitokėtų. Pas mus yra kitaip. Matydamas, kad, tarkim, Kirilas pradeda žvaigždėti – atsisako fotografuotis – aš galiu užrikti, kad stotų ir eitų. Kita vertus, kai aš pradėdavau skųstis, kad pavargau, I. Sorinas primindavo, kad šitai nesvarbu, nes būtina daryti tai, ką reikia“, – prisimena A. Grigorjevas-Apolonovas.
Kai grupė buvo populiarumo viršūnėje, A. Grigorjevas-Apolonovas ėmė bičiuliautis su Marija Lopatova. Jinai lydėdavo vaikinus gastrolėse, be to, A. Grigorjevas-Apolonovas bandė jai padėti kopti karjeros laiptais. Tiesa, jų santykiai tetruko trejus metus. Pora išsiskyrė po to, kai Marija prarado kūdikį.
„Aš vos likau gyva. Abu skaudžiai išgyvenome tą įvykį. Abu bijojome, kad nebegalėsime tapti tėvais. Taip, tiesą sakant, ir atsitiko – juk bendrų vaikų neturime. Ta klaiki istorija kažkodėl mudu atitolino“, – vėliau prisiminė Marija Lopatova.
2001-aisias moteris laimingai ištekėjo už krepšininko Andrejaus Kirilenkos ir pagimdė trejetą sūnų.
A. Grigorjevas-Apolonovas vedė tik 2008-aisiais. Jo išrinktąja tapo tenisininkė Marina. Iki oficialios santuokos pora net penkerius metus pragyveno kartu. Daugelis pavydėjo artistui įspūdingai atrodančios žmonos. Pora susilaukė dviejų sūnų – Ivano ir Artiomijaus. Vis dėlto 2018-aisiais sutuoktinių santykiai ėmė prastėti ir jau kitų metų balandį Marina paliko A. Grigorjevą-Apolonovą ir išėjo gyventi su krepšininku Andrejumi Zubkovu.
„Galiu prisipažinti, kad ir dabar myliu ją lygiai taip pat, kaip pačią pirmąją pažinties dieną. Žinoma, aš liūdėjau“, – kalbėjo A. Grigorjevas-Apolonovas komentuodamas savo ir žmonos skyrybas.
Kad ir kaip būtų, sunkiausiomis akimirkomis šalia A. Grigorjevo-Apolonovo visada būdavo moteris. Artistas nė nemėgina slėpti, kad per karjerą su „Ivanushki International“ buvo išgerta nemažai alkoholio. 2017-aisiais A. Grigorjevas-Apolonovas neteko dviejų artimų žmonių: Olego Jakovlevo ir sesers Julijos. Ji mirė gimtajame Sočyje, kaip spėjama, užėjus stipriam astmos priepuoliui.
„Tie metai man buvo ypač tragiški. Po visų tų įvykių aš gėriau ir dirbau. Tiktai kūryba man teikė džiaugsmo“, – prisiminė dainininkas.
Dabar A. Grigorjevas-Apolonovas stengiasi rūpintis sveikata ir alkoholį vartoja retai. Kai penkiasdešimtmetis buvo visiškai čia pat, jis ryžosi visiškai detoksikacijai.
„Karantiną praleidau Sočyje ir gyvenau maksimaliai sveikai. Balneoterapiniame kurorte kas dieną užsiimdavau pilatesu, konsultavausi su dietologu, osteopatu, man buvo daromi masažai, gulėdavau prabangiose voniose. Per pasivaikščiojimus nueidavau po dešimtį kilometrų. Na, turime mes tokį sveikatingumo taką. Šešis kilometrus juo reikia eiti iki jūros. Tenai gražu. Jokios dingsties išgerti, kaip sakoma, ir nebuvo. Aišku, prisidėjo ir saviizoliacija. Be to, aš, kaip ir bet kuris normalus žmogus, suprantu, kad reikia pailsėti nuo alkoholio. Juk kepenys tėra vienos ir jas reikia saugoti“, – kalbėjo A. Grigorjevas-Apolonovas.
Galvos trauma ir abstinencija
Kirilas Andrejevas gerbėjoms visada darydavo teigiamą įspūdį. Vaikinas buvo ganėtinai sportiškas ir pagal išvaizdą laisvai galėjo pretenduoti į modelius. Deja, didžiausio populiarumo etapu K. Andrejevas pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu. Tada jis jau buvo vedęs savo išrinktąją Lolą. Su ja susipažino 1998-aisiais, o 2000-aisiais porai gimė sūnus.
„Galiu atvirai pasakyti, kad alkoholiu mes kovojome su įtampa. Išgėrinėdavome kone kasdien. Gerdavome daug ir dažnai“, — kalbėjo dainininkas.
Žmona ne kartą norėjo palikti muzikantą, kadangi išgėręs jis prarasdavo gebėjimą adekvačiai mąstyti. Vis dėlto kaip tik jos padedamas Kirilas sugebėjo pamažu atprasti nuo alkoholio.
Tikėtina, kad K. Andrejevą paveikė ir dar viena aplinkybė. Viename vakarėlyje dainininkas susimušė su įtakingu verslininku ir patyrė galvos traumą. Nebuvo apsieita be sudėtingos operacijos. Tada vyras vos nenumirė.
„Dar iki trepanacijos Kirilui prisisapnavo, kad jis dainuoja scenoje, o tarp žiūrovų stovi I. Sorinas, nors iš tiesų jis miręs. Sapne pastarasis priėjo prie Kirilo ir paprašė užsirūkyti. Tada plykstelėjo liepsna ir abu bloškėsi į priešingas puses. Kirilas pasijuto taip, tarsi I. Sorinas būtų jam sakęs, kad dar per anksti mirti“, – prisiminė K. Andrejevo žmona.
K. Andrejevas yra iš tų, kurie įsimyli kartą ir visiems laikams. Jokie gandai apie jo nuklydimus į kairę nepasitvirtino. Vis dėlto Lolai teko prisikentėti.
„Prieš daug metų buvo tokia gerbėja iš Sankt Peterburgo. Ji prisipažino mane mylinti, skambinėjo, grasino Lolai. Vis dėlto toks atvejis buvo vienintelis per visus 20 metų. Žinoma, gerbėjų dėmesio visada pakako, bet jis nekėlė jokių problemų. Neseniai mudu su Andrejumi Grigorjevu-Apolonovu peržiūrėjome senus vaizdo įrašus ir prisiminėme vieną komišką atvejį. Pačioje mūsų karjeros pradžioje Andrejus nuomojosi butą tipinio penkiaaukščio ketvirtame aukšte. Kartą, kai pas jį svečiavomės, išgirdome beldimą į balkono duris! Pamatėme už lango stovinčią merginą. Mus ištiko šokas. Kaip ji tenai pateko? Gerbėja paaiškino. „Atleiskite, Andrejau, aš jus labai myliu. Ir jus, Kirilai, taip pat. Mano tėvas – alpinistas. Taigi, ir man nebuvo sunku užlipti į balkoną. Bet išeiti galbūt galėčiau pro duris?“ – sakė ji. Mes dar nusifotografavome atminimui ir paprašėme daugiau po balkonus nelaipioti“, – dalijosi prisiminimais artistas.
Naujoko etiketė
Kirilo Turičenkos karjera prasidėjo nuo teatro ir miuziklų. Į grupę „Ivanushki Iternational“ jis atėjo 2013-aisiais. Daugeliui lig šiolei sunku įsiminti šio vaikino vardą. A. Grigorjevas-Apolonovas susipažino su juo viename iš Odesos karaokės klubų.
„Žinau, kad Kirilas – tinkamai išauklėtas, diskretiškas jaunuolis. Jis turi puikų balsą. Gimė Odesoje. Man patinka, kad mane gerbia. Tai jautrus ir malonus žmogus. Linkiu, kad jam sektųsi, kad irgi pavyktų įeiti į storiją“, – apie vaikiną sakė Jakovlevas.
Kirilas laisvai galėjo tapti ir grupės „Smash!!“ nariu, tačiau susirgo tėvas, todėl į ją nepateko. Vėliau K. Turičenka prisipažino, kad tėvo netektį išgyveno ypač skaudžiai.
„Kol nebuvau „Ivanushki International“ narys, dainuodavau vienas, vykdavau į koncertus, turėjau savo programas, filmavausi vaizdo klipuose. Beje, A. Grigorjevas-Apolonovas ir K. Andrejevas taip pat kartais dirba savarankiškai. Esame susitarę dėl tokios galimybės. Svarbiausia – kad papildoma veikla netrukdytų grupei“, – sakė K. Turičenka.
Pernai pasklido kalbos apie artisto romaną su Julija Baranovskaja. Tiesa, televizijos laidų vedėja patikslino, kad su K. Turičenka ją sieja vien draugystė.
Dabar „Ivanushki International“ gerbėjai audringai aptarinėja K. Turičenkos išvykimą į Ispaniją. Muzikantas jau pasistatė tenai namą ir planuoja persikelti prie Gibraltaro sąsiaurio. Belieka tikėtis, kad šitai neturės jokios įtakos jo dalyvavimui grupės gyvenime.