Žmogus, kuriam buvo lemta tapti Freddie Mercury, neatrodė kupinas entuziazmo, kai kartą, septintojo praeito amžiaus dešimtmečio pabaigoje, sėdėdamas viename iš Londono barų, niūriu balsu pareiškė: „Nebūsiu popžvaigždė." Netrukus rūškaną jo veidą nuskaidrino šypsena. Jis atsistojo, išskleidė į šalis rankas ir tarė: „Būsiu legenda!"
Kaip prasitarė vėliau šį epizodą prisiminęs F. Mercury bendramokslis Chrisas Smithas, niekam nežinomo, vos dvidešimtį perkopusio menų studento lūpose toks pareiškimas skambėjo gana absurdiškai. Tačiau tiesa ta, kad tąsyk pademonstruota herojaus poza, kaip ir paties F. Mercury vardas, ilgainiui tapo pažįstami tūkstančiams. Taigi, stebuklas įvyko.
Tapęs pagrindiniu grupės „Queen" vokalistu, F. Mercury pelnė tikros roko ikonos – superherojaus statusą. Galingu baritonu jis be vargo nukeliaudavo iki aukščiausių oktavų, suteikdamas operinio didingumo tokiems hitams kaip „We Are the Champions", „Somebody to Love" ir, žinoma, įspūdingo skambesio „Bohemian Rhapsody". Nežabojamai jo energijai, įtaigai ir kerinčiam, impozantiškam žavesiui pasiduodavo tūkstantinės į koncertus susirinkdavusios minios, rašoma portale „People".
Net ir dabar, praėjus 27-eriems metams nuo F. Mercury mirties, jo charizma neatrodo bent kiek išblėsusi. Nemenką ažiotažą sukėlusią kino juostą „Bohemijos rapsodija" („Bohemian Rhapsody") su Rami Maleku, atlikusiu pagrindinį „Oskaru" įvertintą vaidmenį, derėtų pavadinti didžiausiu užmoju, bandant sukurti biografinę dramą, kurios siužetas pagrįstas F. Mercury šlovės istorija, – pasakojimą, virpinantį senųjų grupės „Queen" gerbėjų širdis ir supažindinantį jaunąją kartą su nemaria roko klasika tapusia muzika.
„Grupė „Queen" dabar garsesnė nei tada, kai dar tik leido įrašus, ir Freddie tai tikrai patiktų, – portalui „People" sakė ilgametis dainininko draugas, BBC laidų vedėjas Paulas Gambaccini. – Jis tik spragtelėtų pirštais ir pasakytų, kad tai nuostabu!"
Tikrasis F. Mercury vardas – Farrokhas Bulsara. Dainininkas gimė 1946 m. rugsėjo 5 d. Zanzibare – britų protektorate prie Afrikos krantų. Jo tėvas buvo valstybės tarnautojas, o motina – namų šeimininkė. Nors persiškų šaknų turinti šeima išpažino parsizmą – senąjį zoroastrizmą, jaunasis F. Bulsara buvo prisiekęs Vakarų kultūros garbintojas, pametęs galvą dėl popmuzikos įrašų ir madų žurnalų, dažnai mėnesių mėnesiais keliaudavusių iki tolimų gimtosios jo šalies krantų.
Pats F. Mercury save yra apibūdinęs kaip ne pagal metus subrendusį vaiką. Kai sulaukė 8-erių, jis buvo išsiųstas mokytis į kitoje vandenyno pusėje, Indijoje, esančią internatinę mokyklą. „Tai tapo lūžiu mano auklėjime", – vėliau pakomentavo dainininkas. Kaip tik tenai jis subūrė pirmąją grupę – „Hectics", o pats pasivadino Freddie.
Kaip teigia Lesley-Ann Jones, knygos „Freddie Mercury: The Definitive Biography" („Freddie Mercury. Visa biografija") autorė, mokyklos metais susiformavo F. Mercury asmenybę ryškiai paženklinęs bruožas. „Freddie juto nuolatinį ilgesį, kuriam pradžią neabejotinai davė jo tėvų sprendimas išsiųsti atžalą už tūkstančių kilometrų nuo namų", – konstatavo ji.
Prieš pat 1964 metais kilusią revoliuciją F. Mercury trumpam grįžo į Zanzibarą, tačiau dėl prasidėjusių įvykių šeima migravo į Angliją ir įsikūrė Londono Fulhamo rajone. F. Mercury laiko veltui nešvaistė: kaipmat įsiliejo į kultūrinei revoliucijai prilyginamą judėjimą „Swinging Sixties", ėmė studijuoti menų koledže (jame taip pat mokėsi ir būsimas „Rolling Stone" narys Ronnie Woodas), o kambario, kuriame gyveno, sienas nusiklijavo savo idealo Jimi Hendrixo nuotraukomis.
F. Mercury teko dainuoti keliose vietinėse grupėse, tačiau labiausiai jį domino trio, pavadinimu „Smile", – kolektyvas, kuriame muzikavo gitaristas Brianas May ir būgnininkas Rogeris Tayloras. Su sau būdingu entuziazmu F. Mercury žarstė grupės nariams kuo įvairiausius patarimus, nors niekas to ir neprašė. „Jei būčiau jūsų dainininkas, parodyčiau, kaip viską reikia daryti!" – sykį surėkė jis įpusėjus trio pasirodymui.
Didžiojo savo šanso F. Mercury sulaukė 1970 metais, kai grupę paliko ligtolinis jos vokalistas. Jau kitąmet, kai kolektyvą papildė bosistas Johnas Deaconas, ketvertas pasivadino „Queen". Vargu ar verta sakyti, kad kiek neįprasto, aliuzijų į prestižą ir seksualumą turinčio pavadinimo idėjos autorius buvo F. Mercury.
„Pagrindinis tikslas – atrodyti pompastiškai ir provokuoti, versti spėlioti ir didinti kontroversiją", – sakė jis leidiniui „People" 1977 metais. Valdomas panašių troškimų jis ir sau davė naują pavardę: nuo tada iki pat gyvenimo galo jis buvo žinomas kaip Freddie Mercury ir liks tapatinamas su šiuo vardu amžinai.
Kurdamas sceninį savo įvaizdį F. Mercury savinosi kai kuriuos elementus iš tokių roko legendų kaip J. Hendrixas, taip pat mažiau visuomenės normoms prieštaraujančių atlikėjų iš ankstesnės pramogų pasaulio kartos.
„Liza Minnelli buvo viena iš didžiausią įtaką Freddie padariusių atlikėjų, – pastebi P. Gambaccini. – Kadangi Freddie paprastai negrodavo jokiu instrumentu, iš jos jis mokėsi valdyti rankas. Štai kokia tų impozantiškų judesių kilmė."
Ne mažiau ekscentriškas, nusistovėjusius stereotipus laužantis buvo ir sceninių kostiumų pasirinkimas.
„Manau, kad Freddie buvo vienas iš pirmųjų androginiją (tai, kas būdinga abiem lytims) propaguojančio judėjimo šalininkų – kaip ir Davidas Bowie, – sakė Zandra Rhodes, dizainerė, sukūrusi keletą įsimintiniausių apdarų, kuriuos buvo galima išvysti ankstyvuoju „Queen" gyvavimo laikotarpiu. – Manau, matydamas šifono ir plunksnų derinius, taip pat įmantrias rankoves jis suvokė ekstremalų požiūrį į madą."
Bene garsiausias Z. Rhodes sukurtas F. Mercury kostiumas, peleriną primenantys balto šilko marškiniai, iš tikrųjų buvo vestuvinės suknelės dalis. „Jis ir Brianas atėjo į mažutę mansardoje įrengtą mano studiją. Pasiūliau Freddie peržvelgti ant kabyklų sukabintus drabužius ir jis išsirinko egzotiškai atrodančią, plisuotą vestuvinės suknelės peleriną! Jis ją apsivilko ir šoko mano studijoje", – prisimena dizainerė.
Grupės sėkmė su 1974 metų kūriniu „Killer Queen" sutapo su pokyčių asmeniniame F. Mercury gyvenime pradžia. Nuo 1969-ųjų jis mėgavosi šiltais, romantiškai santykiais su Mary Austin, žavinga devyniolikmete, dirbusia prabangiame Londono butike „Biba". Pora kartu gyveno, buvo susižadėję ir net ketino tuoktis, bet M. Austin pastebėjo, kad kažkas trikdo judviejų ryšį.
„Supratau, kad kažkas tam žmogui nedavė ramybės", – sako ji Rudi Dolezalo režisuotoje 2000-ųjų metų dokumentinėje juostoje „Freddie Mercury: The Untold Story".
„Manau, kad Freddie buvo vienas iš tų, kuriam jaunyvame amžiuje atėjęs suvokimas, kad homoseksualiniai jo instinktai ima viršų prieš heteroseksualumą, sukėlė tikrą nuostabą", – svarsto P. Gambaccini.
Galop, F. Mercury išpažino M. Austin savo jausmus. „Pasijutau tarsi atsikračiusi milžiniškos naštos, – prisimena ji. – Kai tai buvo aptarta, jis tapo žmogumi, kurį kadaise pažinojau."
Nors romantiniai santykiai tada ir nutrūko, artimas šių žmonių ryšys tęsėsi iki pat F. Mercury gyvenimo pabaigos. „Visi mano meilužiai klausinėjo, kodėl negali pakeisti Mary, tačiau tai tiesiog neįmanoma, – sakė F. Mercury 1985-aisiais. – Vienintelis mano draugas yra Mary ir jokio kito man nereikia. Man tai prilygo santuokai. Mes tikime vienas kitu ir to pakanka."
Daugelis artimų F. Mercury bičiulių ir jo talento gerbėjų įsitikinę, kad būtent kaltės prieš M. Austin jausmas ir palengvėjimas suvokus savo paties seksualumą tapo įkvėpimu „Bohemian Rhapsody" – didžiausiam F. Mercury muzikiniam šedevrui. Pati pirmoji kūrinio eilutė „Mama, just killed a man" (laisvas vertimas – mama, ką tik nužudžiau žmogų) skamba kiek niūriai – tarsi atsisveikinimas su reikšminga savo asmenybės dalimi.
„Tai buvo akivaizdi užuomina, kad Freddie nužudo save senąjį, kad taptų nauju žmogumi, kuriuo privalėjo būti", – sako L. A. Jones.
Šiai nuomonei pritaria ir Peteris Hince'as, lydėjęs „Queen" visuose jų koncertuose. „Tai labai asmeniškas pareiškimas, – sakė jis. – Ne kartą klausiau Fredo, ką jis reiškia." Deja, jo atsakymai nebūdavo konkretūs. Nedaug jis aiškindavo ir duodamas interviu. „Nepasakysiu nieko daugiau nei bet kuris save gerbiantis poetas, paprašytas paanalizuoti savo kūrybą", – kartą pasakė F. Mercury.
Kad ir kokios priežastys paskatino sukurti tą dainą, būtina paminėti, kad ištisas šešias minutes trunkantis kūrinys, prieštaraudamas visiems muzikos pramonę valdantiems dėsniams, tapo tarptautiniu mastu pripažintu hitu ir 1975 metų pabaigoje pakylėjo „Queen" į ryškiausių roko žvaigždžių gretas. Kitais metais vykusioms gastrolėms nebuvo pagailėta nei jėgų, nei išlaidų. „Fredas sakė: „Būsime grandioziškiausi, būsime geriausi." Visiškai negalvojo apie kainą. „Man to reikia. Jei taip bus, bus gerai ir kitiems!" – prisimena P. Hinceas. Norą siekti kokybės ir išlikti stilingam galima prilyginti asmeniniam F. Mercury moto.
Rudi Dolezalas, artimai su F. Mercury bičiuliavęsis „Queen" muzikinių vaizdo įrašų autorius, prisimena po vieno vakarėlio vėlai naktį dainininko namuose įvykusį pokalbį. „Freddie pasakė: „Darau tai todėl, kad noriu žinoti, ar tada, kai stoviu prie mikrofono, vis dar esu geriausias. Tai teikia jėgų. Man sekasi, nes galiu sau tai įrodyti." Vis dėlto tobulėjimo kaina buvo didžiulė. „Jis sakė man: „Su kiekviena pakopa, vedančia aukštyn sėkmės laiptais, turi palikti ką nors tau brangaus." – prisimena R. Dolezalas – „Netenki draugų, gali netekti net šeimos. Štai tokią kainą privalai mokėti", – sakė Fredas."
Nepaisant neišsenkančios energijos ir galingos charizmos, draugams F. Mercury visada liko paprastu Fredu. „Scenoje Freddie atrodo kaip tikras ekstravertas, tačiau kasdienybėje jis buvo gana drovus žmogus, – sakė grupės gitaristas Brianas May 2017-aisiais. – Jam patikdavo, kai šalia likdavo ne daugiau kaip pora draugų. Mes gana ilgai vienas kitą pažinojome, todėl buvome tarsi šeima. Tarp mūsų negalėjo būti jokių dirbtinių pozų ar apsimestinio mandagumo."
Įkvėpimas kurti F. Mercury galėjo užklupti kaip reta paprastomis, kasdienėmis aplinkybėmis. P. Hince'sa buvo šalia, kai dainininkui šovė į galvą pirmieji dainos „Crazy Little Thing Called Love" akordai. Tai nutiko vonioje.
„Jis buvo vonioje, bet girdėjau, kad kažką niūniuoja. Tada išėjo ir pasakė: „Duokš gitarą." Padaviau seną akustinę gitarą ir jis pradėjo rinkti akordus. Netrukus pasakė: „Tvarka. Skambink į studiją!"
1979 metais „Queen" nariai persikėlė į Miuncheną, Vokietiją, kad galėtų patogiai bendradarbiauti su prodiuseriu Reinholdu Macku, prisidėjusiu prie penkių grupės albumų, pradedant 1980-aisiais pasirodžiusiu „The Game", išleidimo. F. Mercury mėgavosi artima bičiulyste su R. Macku ir sutiko tapti prodiuserio sūnaus (beje, jo garbei pavadinto Freddie) krikštatėviu. Kai kūdikis gimė, R. Mackui ir jo žmonai Ingrid F. Mercury nusiuntė ypatingą dovaną. „Freddie norėjo atsiųsti gėlių, o kai jo asistentas paskambino iš parduotuvės ir paklausė, ką konkrečiai nupirkti, jis atsakė: „Velniai rautų, pirk visą parduotuvę!" – prisimena R. Mackas.
Iki pat gyvenimo pabaigos F. Mercury palaikė ryšį su visais trimis R. Macko vaikais. Kartkartėmis palikdavo jiems raštelių su žodžiais „Pirmyn! Te visada lydi mano meilė." ir panašių. „Jis plaukiodavo su vaikais baseine ir žaisdavo stalo tenisą, – tvirtina R. Mackas. – Ne kartą ėjo drauge apsipirkti." Dažnai kartu su Mackais F. Mercury žiūrėdavo filmus. Tai buvo vakarai, kuriuos praleisdavo įsitaisęs ant sofos su puodeliu karštos kakavos. „Nuostabiausia buvo išgirsti, kaip sykį jis pasakė: „Jaučiuosi kaip tikroje šeimoje." – prisimena R. Mackas.
Sykį F. Mercury paklausė R. Macko vyresniojo sūnaus Juliano, kokios dovanos šis norėtų gimtadieniui. Julianas, esą, atsakė: „Labiausiai noriu, kad pasirodytum šventėje su kostiumu iš dainos „It's a Hard Life" vaizdo klipo." F. Mercury būtent taip ir padarė! Su kostiumu jis atėjo ne iš gatvės – persirengė miegamajame. „Jei galiu tai padaryti scenoje, vadinasi, galiu ir šiame vakarėlyje..." – pasak R. Macko, pareiškė dainininkas.
Žinoma, F. Mercury lankėsi anaiptol ne vien vaikų gimtadieniuose. „Freddie mokėjo linksmintis", – sako R. Dolezalas šelmiškai nusijuokdamas ir pridūrė, kad daugelio „Queen" vaizdo klipų filmavimas baigdavosi vakarėliu F. Mercury namuose. O vieną vakarą, per mieste vykusį pasilinksminimą F. Mercury priėjo prie patrauklios išvaizdos airių kilmės plaukų stilisto, vardu Jimas Huttonas, ir išties drąsiai jį užkalbino. „Jis paklausė, kokio dydžio mano... Tiesiog ėmė ir tiesiai šviesiai to paklausė, – prisimena J. Huttonas 2002 metais nufilmuotuose dokumentiniuose kadruose. – Man regis, atsakiau taip: „Na, jei nori sužinoti, turi pats išsiaiškinti." Jis elgdavosi labai akiplėšiškai: jei kas kirsdavo jam į akį, nė nemėgindavo to slėpti." F. Mercury ir J. Huttonas liko kartu iki pat F. Mercury mirties.
Nors galbūt atrodo keista, tačiau artėjant prie devintojo praeito amžiaus dešimtmečio vidurio komercinė sėkmė nuo „Queen" visiškai nusigręžė. „Žmonės manė, kad geriausia, ką galėjo pademonstruoti „Queen", jau praeity", – sako P. Gambaccini. Tada buvo praėję dešimt metų nuo tų laikų, kai „Bohemian Rhapsody" buvo pakilusi į populiarumo zenitą, ir penkeri metai nuo „Queen" hitų sėkmės Jungtinėse Valstijose. „Jie buvo vertinami kaip senstelėję rokeriai. „Queen" nebuvo laikoma kieta grupe, – sako L. A. Jones. – Dabar jie vertinami puikiai, bet tada taip nebuvo. Vieni buvo „Queen" fanai, kitiems ši grupė apskritai nepatiko."
Net patys „Queen" nariai išgyveno šiokį tokį nerimą dėl grupės ateities. „Tikrai buvo tikėtina, kad maždaug tuo metu grupė galėjo išsiskirstyti, nes jautėsi pakankamai ilgai prabuvę kartu, – prasitarė P. Hince'as. – Manau, Johnas Deaconas jautėsi labai nuvargęs, turėjo didelę šeimą, Fredas užsiėmė solo bandymais, todėl tikėtina, kad buvo atsidūręs sunkioje padėtyje. Kad tikrai būtų išsiskirstę, negarantuoju, tačiau tikrai galėjo susidaryti įspūdis, kad klausimas, ką daryti toliau, tapo kaip niekad aktualus."
Vis dėlto, kitaip nei vaizduojama filme „Bohemian Rhapsody", jokių nesutarimų tarp grupės narių net tuo metu nebuvo. „Aišku, jie ginčydavosi studijoje, taip pat ginčydavosi ir per gastroles. Bet filme perteikta realybė neturi nieko bendra su tikrąją situacija. Gali susidaryti įspūdis, kad grupės nariai išmetė Freddie, tačiau to niekada gyvenime nebuvo", – tikina P. Hince'as.
R. Dolezalas, dar vienas asmuo, kuriam teko garbė tapti grupės įrašų liudininku, teigia, kad F. Mercury dažnai prisiimdavo savotiško taikytojo vaidmenį. „Queen" buvo demokratiškas kolektyvas. Visi keturi buvo lygūs. Tada, kai studijoje dėl ko nors susiginčydavo, kiek man teko matyti, Freddie visada buvo tas, kuris pasakydavo: „Nagi, nepradėkime pyktis." Jis buvo taikdarys. Tikrai nekėlė jokių problemų kaip nors akcentuodamas savo žvaigždės statusą."
Muzikanto Bobo Geldofo kvietimas pasirodyti istoriniame „Live Aid" koncerte, suorganizuotame siekiant surinkti lėšų nuo Afrikoje kilusio bado nukentėjusiųjų paramai, tapo grupei tada labai reikalingu stimulu sutelkti energiją. Tą karštą 1985 metų liepos dieną Anglijos „Wembley" stadione turėjo pasirodyti garsiausios muzikos pasaulio žvaigždės – Davidas Bowie, Eltonas Johnas, U2, Paulas McCartney ir kt., be to, koncertą buvo numatyta transliuoti tiesiogiai, taigi, jaudulio tikrai nestigo.
„Ore tvyrojo didžiulė įtampa, – prisimeta P. Hince'as. – Tai buvo pirmas kartas, kai „Queen" turėjo žengti į sceną be išankstinės garso patikros!" Visgi Brianas May atrodė visiškai pasitikintis savimi. „Tai nebuvo mums nepažįstama teritorija, – aiškino jis. – Daugelį toks iššūkis, matyt, baugintų, kadangi reikia mokėti skleisti energiją pasirodant milžiniškame stadione, tačiau mes žinojome, kad sugebėsime susidoroti."
18.41 val. vietos laiku F. Mercury pasirodė priešais 70 tūkst. žmonių minią. Dar šimtai milijonų stebėjo televizijos transliaciją. Tai buvo kolosalus 20 minučių trukmės pasirodymas. 15-os metų sceninių pasirodymų patirtis padėjo surengti tiesiog tobulą šou. Neišdildomą įspūdį garantavo kiek patrumpintų kūrinių programa.
„Kad tilptų į laiko apribojimus, programą jie sudarė per savaite anksčiau vykusias repeticijas, – sakė P. Gambacinni, tą dieną komentavęs BBC kanalu vykusią „Live Aid" transliaciją. – Grupė labai rimtai pažiūrėjo į B. Geldofo visiems atlikėjams duotą priesaką: „Sugrokite hitus. Neužsiimkite naujų dainų populiarinimu, be to, turite įsitekti į konkretų laiką, nes transliacija suplanuota." Stebėdamas pasirodymą užkulisiuose esančiame ekrane kartu su daugeliu žvaigždžių, P. Gambacinni suvokė, kad regi šį tą ypatingo. „Atlikėjai akivaizdžiai jaudinosi. Visi suprato, kad „Queen" tapo svarbiausiais renginio atlikėjais", – sakė jis.
Pasirodymo reikšmė netrukus tapo akivaizdi net Brianui May. „Nemanau, kad mes tada suvokėme, ką pavyks padaryti, bet kai grįžome į „Live Aid" užkulisius, tapo aišku, kad pataikėme tiesiai į dešimtuką", – sakė jis. Britų, o gal net viso pasaulio publika leido aiškiai suprasti, kad kaip tik šis kolektyvas tapo auditorijos favoritu.
„BBC surengė klausytojų ir žiūrovų apklausą, kad išsiaiškintų, kas, jų nuomone, geriausiai pasirodė per „Live Aid", – prisimena P. Gambacinni. – Net 60 proc. respondentų pareiškė maną, kad tai buvo „Queen". Reikia tik prisiminti, kas dar tąkart pasirodė scenoje, – Eltonas, McCartney, Bowie... Daugiau nei 50 proc. paprastai sutinka, kad viskas buvo nuostabu. Tačiau kai 60 proc. sako, kad garsiausi pasaulio vardai buvo užgožti grupės „Queen", galima suprasti, koks galingas buvo tas pasirodymas."
Reikia pasakyti, kad F. Mercury visada siekė tiktai maksimumo. „Jis stengėsi būti geriausias, stengėsi, kad grupė būtų geriausia ir dalyvautų grandioziniuose šou. Savo energija jis sugebėdavo užkrėsti visus, kurie buvo greta", – sakė P. Gambacinni.
Toliau laukė turnė „Magic Tour" triumfo metai. „Tuose koncertuose Freddy buvo maksimaliai energingas, – sako grupę kelionėse lydėjusi L. A. Jones. – Apie šlyjančius reikalus tada negalėjo būti nė kalbos. Tiesiog nebuvo įmanoma nuspėti nieko blogo."
Visgi „Queen" buvimas šlovės viršūnėje buvo neapsakomai trumpas: AIDS su nesustabdomu pagreičiu retino Niujorke ir kitur susibūrusias gėjų bendruomenes.
„Visi buvo apimti panikos. Visi stengėsi suprasti, kas yra toji nauja liga, – prisimena P. Gambaccini. – Netektys buvo tokios gausios, kad nespėdavome net gedėti dėl kiekvieno, kurį prarasdavome. Tie žmonės mėgavosi malonumais, nė nežinodami, kaip neatsakingai elgiasi. Be to, daugelis manė, kad tikrintis nėra jokios prasmės, nes rezultatai juk ateidavo tik po dviejų savaičių ir kaip tik jos yra pačios baisiausios per visą gyvenimui skirtą laiką. Taip pat nebuvo jokių vaistų, kuriais būtų galima gydytis, todėl belikdavo žinoti, kad mirsi. Dėl šių priežasčių daugelis nesitikrindavo tol, kol nepasireikšdavo kokių nors simptomų."
Žinodamas, kad F. Mercury dažnai lankydavosi Niujorko gėjų klubuose, P. Gambaccini matė reikalą jį perspėti. „Pasakiau: „Ar pakeitei savo įpročius, kai žinome apie šią naują ligą?". Jis tiktai skėstelėjo rankomis ir atsakė: „Koks mano požiūris? Velniop visa tai. Darau viską ir su visais." Mane kamavo bloga nuojauta, kad netrukus neteksime ir Freddie."
F. Mercury AIDS diagnozė buvo nustatyta 1987 metais. Apie tai nežinojo niekas, išskyrus artimiausių jo bičiulių ratą. Nuslėpti tiesą, jam, visų pirma, buvo svarbu iš pagarbos tėvams: jiems jis nebuvo prasitaręs ir apie savo lytinę orientaciją.
„Jis negalėjo prisipažinti, negalėjo būti gėjus arba biseksualus, nes to neleido jų religija, – sako L. A. Jones. – Jis labai gerbė savo tėvus ir su jais matydavosi, tačiau apie asmeninį sūnaus gyvenimą tėvai sužinojo tik po jo mirties. Esu tikras, kad mums atrodo, jog atskleisti tiesą nėra taip jau sunku, tačiau tie žmonės buvo iš kitos kartos, tad ir jų lūkesčiai buvo kiti. Jie nestokojo gailiaširdiškumo, atvirkščiai – jie buvo mylintys tėvai, tačiau jie priklausė kitiems laikams, buvo iš kitos šalies ir išpažino kitą religiją."
Galiausiai, F. Mercury prisipažino apie savo būklę grupės nariams. Tai įvyko vieną vakarą, susėdus vakarienės. Brianas May tą įvykį prisiminė 2011 metais išleistoje dokumentinėje medžiagoje „Queen: Days of Our Lives".
„Jis paprašė mūsų sėstis ir pasakė: „Klausykite, jūs žinote, kuo aš sergu, žinote, kas tai per problema, bet aš nenoriu apie tai daugiau šnekėti. Tenoriu kurti muziką iki pat tos akimirkos, kai, velniai rautų, mirsiu. Su tokia nuostata ir turime gyventi."
Kai nebepajėgė koncertuoti, F. Mercury pasinėrė į darbą studijoje: įrašinėjo dainas, kurios, kaip puikiai pats žinojo, bus baigtos tik po jo mirties. „Kartais darbas trukdavo vos porą valandų per dieną, nes jis ypač pervargdavo, – vėliau pasakojo B. May. – Bet per tas porą valandų jis padarydavo neapsakomai daug. Kai tapdavo sunku stovėti, jis pasiremdavo į stalą ir išgerdavo degtinės. Sakė, jog dainuos, kol paplūs krauju."
Paskutines savo gyvenimo dienas F. Mercury praleido elegantiškoje pačioje Londono širdyje esančių savo namų aplinkoje. Šalia buvo J. Huttonas, M. Austin ir kiti draugai. Laiką F. Mercury leido žvelgdamas į meno kūrinius, žaisdamas kryžiažodžių žaidimus ir myluodamas savo mėgstamas kates. Filmų peržiūrų vakarai su R. Macku įgavo niūrių atspalvių. „Filmą „Amadeus" matėme gal aštuonis kartus. Jis sėdėdavo šalia ant sofos, – prisimena R. Mackas. – Pačioje pabaigoje, kai Mozarto kūnas įmetamas į duobę ir apibarstomas kreida, jis pasakė: „Žiūrėk, taip nutiks ir man. Tik pažadėk, kad mano muzika nebūtų paniekinta."
Paskutiniais savo gyvenimo mėnesiais F. Mercury bendradarbiavo su R. Dolezalu, filmavusiu dainos „These Are the Days of Our Lives" vaizdo klipą. Šis lyriškas, prisiminti prabėgusį laiką skatinantis kūrinys yra vienas iš paskutinių, kuriuos „Queen" išleido F. Mercury dar būnant gyvam. Klipą sukūręs režisierius buvo perspėtas, kad dirbti reikia operatyviai – gaišti neleido atlikėjo sveikata. „AIDS tema nebuvo aptarinėjama. Niekas šiuo klausimu nediskutavo. Jis nenorėjo apie tai kalbėti. Daugelis žmonių nebuvo net 100 proc. tikri, kad serga būtent ta liga. Tiesą žinojo tik grupės nariai ir keletas jo artimiausių bičiulių, – sako R. Dolezalas. – Visada sakydavo: „Nenoriu kaip nors apsunkinti kitų žmonių, atskleisdamas mane ištikusią tragediją."
Minėtos dainos klipas yra nespalvotas: šitaip buvo stengiamasi nuslėpti akivaizdžius F. Mercury išvaizdos pokyčius. „Jo kojos buvo nusėtos žaizdomis, – sako R. Dolezalas. – Jis turėjo kęsti siaubingą skausmą, tačiau to neparodydavo. Į jį žvelgdamas matydavai vien žmogų ir jo likimą. Kad ir kokių stiprių skausmų kamuojamas, jis atiduodavo visas savo jėgas. Nereikalavo jokio ypatingo dėmesio. Buvo neapsakomai tvirtos valios. Kai pagalvoji, jam būtų buvę labai paprasta naudotis žvaigždės statusu, tačiau jis taip nesielgė."
Prieš paskutinę filmavimo dieną F. Mercury paprašė dar vieno paskutinių dainos žodžių kadro: „Those days are gone now but one thing's still true / When I look and I find I still love you" (laisvas vertimas – tos dienos jau praėjo, tačiau vienas dalykas vis dar tiesa / kai žiūriu, aš suprantu, kad vis dar myliu tave). Paskutinėje eilutėje jis sukaupia visas savo jėgas paskutinei didvyriškai pozai – taip, kaip jis tai darė prieš daugiau kaip du dešimtmečius, būdamas neturtingas meno studentas. Tada jis susmunka ir švelniai juokiasi. Žiūrėdamas į kamerą, jis šnabžda paskutinius „Vis dar myliu tave", tada spragteli pirštais ir plačiu mostu išeina iš kadro.
„Jis žinojo, kaip sunkiai serga, ir tai buvo paskutinis kartas, kai jis stovėjo priešais kamerą, – sako R. Dolezalas. – Per šias kelias paskutines tos dainos sekundes jis reziumuoja visą savo gyvenimą. „Buvau didelė žvaigždė, bet nežiūrėkite į tai per daug rimtai." O tada „Vis dar myliu tave", tai skirta gerbėjams, tada jis išeina iš gyvenimo. Jis norėjo, kad būtų būtent taip."
F. Mercury mirė savo namuose 1991 metų lapkričio 24 dieną, praėjus dienai po to, kai paskelbė viešą pareiškimą, kuriame buvo patvirtinta jo AIDS diagnozė. Tarptautinė roko bendruomenė kitų metų balandį susirinks „Wembley" stadione, jo didžiausių triumfų vietoje, kad pagerbtų jo atminimą koncertu, per kurį surinktos lėšos bus skirtos AIDS tyrimams. B. May užrašys tai, kas buvo paprasčiausia epitafija jo draugui: „Gyvenimo mylėtojas, dainų atlikėjas".
„Bent jau gyveno pakankamai ilgai, kad sulauktų rezultato, – svarsto P. Gambaccini. – Jis tapo Freddie Mercury."