Taigi, ne, aš nenorėjau už jo tekėti, bet neturėjau pernelyg didelio pasirinkimo. Iki to laiko, kai jis pasipiršo, mes jau auginome keturis vaikus ir buvome pradėję bendrą karjerą kaip „Ike and Tina Turner Revue“.
Jis nusprendė, kad mūsų vestuvės įvyks Tichuanoje, Meksikoje, nes ten nebuvo reikalaujama tokių mažmožių kaip leidimas tuoktis. Prieštarauti nebuvo tikslo – tai būtų jį įsiutinę ir viskas galėjo baigtis smūgiais. Aš tikrai nenorėjau savo vestuvių dieną būti su mėlyne paakyje.
Tichuana tais laikais buvo aptriušęs, pigių barų pilnas miestas. Kai tik perkirtome sieną, mažame, nešvariame biure aptikome meksikietišką taikos teisėjo versiją.
Jis stumtelėjo per stalą man kelis popierius, kad juos pasirašyčiau, ir tai buvo viskas. Tačiau tai, kas įvyko po to, buvo dar blogiau.
Matote, kol Ike`as lankėsi Tichuanoje, jis troško pramogų, savo stiliaus pramogų.
Taigi jis nusivedė mane į viešnamį. Mūsų vestuvių naktį.
Prieš tai niekada niekam nepasakojau šios istorijos. Buvau pernelyg sutrikusi. Koks jaunikis savo nuotaką iš karto po santuokos ceremonijos vedasi į gyvą pornografinio sekso šou?
Sėdėjau toje nešvankioje vietoje ir akies kampeliu stebėdama Ike`ą svarsčiau: „Negi jam tikrai tai patinka? Kaip jis galėjo?“.
Viskas buvo taip bjauru. Atlikėjas vyras buvo nepatrauklus ir veikiausiai impotentas, o mergina... Tai, kas buvo rodoma, labiau priminė ginekologiją, o ne erotiką, tarkime taip.
Aš buvau nelaiminga, man kaupėsi ašaros, bet kitos išeities nebuvo. Mes negalėjome išeiti, kol Ike`as nebuvo tam pasiruošęs, o jis puikiai leido laiką.
Ši patirtis buvo tokia sukrečianti, jog aš ją tiesiog ištryniau. Kol grįžome į Los Andželą, savo galvoje susikūriau visai kitokį – romantiško pabėgimo su mylimuoju – scenarijų.
Sekančią dieną žmonėms gyriausi: „Spėkite, ką? Ach, Ike`as nusivežė mane į Tichuaną. Vakar mes susituokėme!“
Į „Club Manhattan“ Misūrio valstijos Sen Luiso mieste mane nusivedė vyresnioji sesuo. Ten kiekvieną vakarą grodavo grupė „Ike Turner and the Kings of Rhythm“. Žinoma, aš buvau apie juos girdėjusi – visi buvo girdėję. Ike`o daina „Rocket 88“, vienas pirmųjų rokenrolo kūrinių, buvo tapusi didžiuliu hitu.
Kai pirmą kartą pamačiau jį scenoje, negalėjau liautis galvojusi: „Dieve, koks jis bjaurus“. Aš tikrai priklausiau mažumai. Daugumai moterų, juodaodžių ar baltaodžių, Ike`as buvo neatstumiamas, nes jis turėjo kažką pavojingo.
Jis ne tik atrodė pavojingai: buvau girdėjusi nesibaigiančių gandų apie jo ūmų charakterį, jo konfliktus su muzikantais, jo kovas su pavydžiomis moterimis (ir kartais įpykusiais jų vyrais).
Tačiau kai jis paimdavo gitarą ar prisėsdavo prie pianino, tiesiog nušvisdavo. Žmonės pamesdavo galvas – netgi aš. Tuo metu aš buvau liesa 17 metų moksleivė, vardu Anna Mae Bullock.
Nors pradėjau reguliariai lankytis tame klube, abejojau, ar Ike`as kada nors mane pastebėjo.
Vieną vakarą pačiupau mikrofoną, kuris keliavo per klausytojų rankas, ir per vieną dainą prisijungiau prie Ike`o.
Jis akivaizdžiai nustebo, išgirdęs mano stiprų balsą: atrodė neįmanoma, kad jis galėjo sklisti iš tokios lieknos merginos.
Tai buvo pradžia. Netrukus Ike`as ir aš tapome gerais draugais. Geriausia buvo tai, kad jis mokė mane visko, kas susiję su muzika, ir man mokėjo, kad dainuočiau scenoje.
Kai panorau meilės, radau ją su vienu dailiu vaikinu, kuris toje grupėje grojo saksofonu. Deja, aš pastojau, o mano vaikinas išvyko į namus Misisipėje ir aš jo daugiau nebemačiau.
1958 metais, būdama 18 metų, pagimdžiau dailų berniuką. Aš buvau stipri ir greitai atsigavau. Troškau užtikrinti savo sūnui gerą gyvenimą.
Kai nedainuodavau, dirbdavau ligoninėje padėjėja ir puoselėjau idėją pradėti mokytis, kad tapčiau slauge. Ką aš bandžiau apgauti? Juk man patiko rengtis puošniais drabužiais, kuriuos man pirkdavo Ike`as – ilgos pirštinės, blizgantys auskarai ir dailios suknelės. Norėjau dainuoti. Tai reiškė, kad turėjau daugiau laiko repetuoti jo namuose.
Tuomet vieną naktį mes peržengėme liniją. Manau, kad mums abiem tai buvo netikėta, netgi nepatogu, bet atrodė, kad bus lengviau likti meilužiais, negu atkurti mūsų draugystę.
1960 metais sužinojau, kad laukiuosi Ike`o vaiko. Tačiau man pražūtį reiškė ne tai. Tikrosios bėdos prasidėjo tada, kai jo įrašų bendrovė nurodė jam paversti „tą merginą“ savo grupės žvaigžde. Ike`ui aptemo protas: „Kings of Rhythm“ jis pervadino „Ike and Tina Turner Revue“ ir paskelbė, kad mes vykstame gastrolių. Kodėl Tina? Nes tai skambėjo kaip „Sheena“ – vardas, kurį jis atsiminė iš kažkokio televizijos serialo.
Aš užsispyriau ir pareiškiau, kad nenoriu keisti savo vardo.
Tai buvo pirmas kartas, kai jis man smogė. Jis pačiupo medinį batų plėtiklį ir trenkė juo man per galvą – jis visuomet muš per galvą, parodys patirtis. Skausmas buvo tikrai didelis. Buvau tokia priblokšta, jog pradėjau verkti.
Ike`as į mano ašaras sureagavo nurodydamas gultis į lovą. Tuo momentu tikrai jo nekenčiau ir paskutinis dalykas, kurio norėjau, buvo pasimylėti, jeigu tą veiksmą galima taip pavadinti.
Kai jis baigė, gulėjau su ištinusia galva ir mąsčiau: „Anna, tu nėščia ir neturi, kur eiti“. Taigi palikau savo sūnų auklei, sukišau savo pilvą į nėščiosios korsetą ir leidausi į kelią.
Ankstyvosiomis dienomis būtent Ike`as elgdavosi kaip žvaigždė. Aš buvau Pelenė, vergė, kuri už savo pasirodymus nebegaudavo pinigų.
Mūsų trys šokėjos ir aš gastrolėse praleisdavome tiek daug laiko, jog tapome tarsi seserys. Šokti su jomis kartais man būdavo vienintelis likęs malonumas.
Mes nuolat repetuodavome – netgi automobilyje, kuriuo važiuodavome iš vieno koncerto į kitą. Mes sunkiai dirbome, gludindamos savo choreografiją ir kurdamos žingsnelius.
Ike`as kontroliuodavo muziką, bet man nepatikdavo, kaip jis prašydavo manęs dainuoti. Aš troškau dainuoti ekspresyviau, melodiškiau, bet jis to neleisdavo. Vieną naktį jis spjovė į mane, kai išdrįsau išreikšti savo nuomonę.
Kai pagimdžiau antrą vaiką, jis tikėjosi, kad nedelsiant grįšiu prie darbo. Taigi po dviejų dienų aš jau buvau scenoje, dainavau ir šokau, tarsi nieko nebūtų įvykę.
Dažnai galvodavau, kodėl Ike`as nesielgė su manimi geriau? Jis nemąstė racionaliai. Jeigu jis būtų elgęsis su manimi maloniau, būčiau jį mylėjusi – tačiau Ike`as visuomet būdavo pats sau didžiausias priešas, naikindavęs viska, kas buvo gera.
Būdamas vaikas, jis matė, kaip jo tėvas mirė lėta ir skausminga mirtimi, kai buvo negailestingai sumuštas baltaodžių vyrų, norėjusių jį pamokyti už tai, kad jis suvedžiojo vieną baltaodę moterį.
Ike`as laikė šį pyktį užgniaužęs savo viduje ir niekada jo nepaleido.
Mūsų gyvenimas kartu buvo paženklintas smurto ir baimės. Taip, mes atlikome visus žingsnius, darydami tai, ką daro visos normalios poros: jis nuomojo Los Andžele namą, kur mes gyvenome su dviem mano berniukais ir dviem jo vaikais iš ankstesnės santuokos.
Tačiau Ike`o pasaulyje ramybės nebuvo. Turėdavau elgtis labai atsargiai ir stebėti, ką sakau ar kaip į jį žvelgiu. Jis visuomet būdavo ties riba, pasirengęs supykti.
Ike`ui kiekvienas žmogus buvo priešas. Netgi oro uoste jis galėjo užsilipti ant prekystalio ir pagrasinti smogti moteriai, pardavinėjusiai bilietus, nes ji pasakė kažką, kas jam nepatiko.
Sumušimai, kurie likdavo nuo jo smūgių – mėlynė po akimi, sudaužyta lūpa ar šonas, ištinusi nosis – buvo žymės, savininkiškumo ženklas, iškrypęs būdas pasakyti: „Ji yra mano ir aš su ja galiu daryti, ką panorėjęs“.
Žinojau, kad turėčiau išeiti, bet aš neturėjau pinigų ir nežinojau, kaip žengti pirmąjį žingsnį. Didžiausio silpnumo akimirką įtikinau save, kad mirtis yra vienintelė mano išeitis.
Kodėl pasirinkau eilinę 1968 metų dieną? Pradžiai pasakysiu, kad tuo metu mūsų namuose buvo trys moterys ir Ike`as su jomis visomis mylėjosi. Trijų iš mūsų vardai buvo Ann – tai reiškė, kad jam reikėjo įsiminti tik vieną papildomą vardą.
Viena iš Ann – Ann Thomas – laukėsi jo vaiko: tai buvo dar vienas skaudus momentas.
Viskas nyko – mano statusas, mano pasitikėjimas savimi, mano pasaulis. Vieną vakarą, visai prieš pat koncertą, tiesiog nebegalėjau viso šito pakelti ir prarijau 50 migdomųjų piliulių.
Žinojau, kad joms suveikti reikės laiko, taigi paskaičiavau, kad atidarymo numerį dar atlaikysiu – tai reiškė, kad Ike`as vis dar gaus pinigus už rezervaciją. Aš buvau taip gerai ištreniruota, kad net mano savižudybė turėjo būti jam patogi. Tačiau piliulės pradėjo veikti dar tuomet, kai pradėjau darytis makiažą, ir aš buvau išvežta į ligoninę. Kol gydytojai plovė man skrandį, pradėjau alpti.
Tuomet Ike`as priėjo arčiau ir pradėjo mane kalbinti, suvaidindamas veikiausiai geriausią savo sunerimusio sutuoktinio vaidmenį. Pasąmonėje girdėjau savo kankintojo balsą, kuris švelniai mane keikė.
Mano širdis nedelsiant pradėjo skubėti. „Kalbėkite toliau“, - gydytojai liepė Ike`ui. – Pulsas atsirado“.
Kitas dalykas, kurį pamenu, buvo tas, kad prabudau ir slaugė paklausė mano vardo. Tuomet, kad būtų tikra, ji pridūrė: „Ar galite dainuoti?“
Aš užplėšiau: „Kai buvau maža mergaitė...“ – pirmuosius žodžius iš dainos „River Deep, Mountain High“, kurią įrašiau prieš dvejus metus.
Kitą dieną prabudau, pasukau savo galvą ir išvydau Ike`ą. „Turėtum mirti, moč***še“, - pareiškė jis.
Tą pačią dieną buvau paleista iš ligoninės. Jaučiausiai silpnai ir kenčiau siaubingus skrandžio skausmus, bet jis privertė mane grįžti į darbą. Kad ir kokia siaubinga tai buvo patirtis – o aš jaučiausi ligota ilgą laiką – tai padėjo man apsispręsti dėl ateities.
Žinojau, kad mano bandymas nusižudyti nebuvo klasikinis pagalbos šauksmas: aš pasirinkau mirtį.
Tačiau daugiau niekada nebandžiau žudytis, nes išlindau iš tamsos žinodama, kad turėjau išgyventi. Aš buvau čia dėl tam tikros priežasties.
Tačiau tuo metu tebebuvau tokia pati kalinė, kaip ir prieš tai. Jei atvirai, dar septynerius metus bandžiau sugalvoti, kaip man ištrūkti iš savo santuokos.
Bėgant laikui, mes sulaukdavome vis didesnės ir didesnės sėkmės ir per pora gastrolių netgi apšildėme „The Rolling Stones“.
Tačiau asmeniniame gyvenime man tekdavo kęsti kelis pragaro lygius.
1969 metais, kai gastrolėse lydėjome „The Rolling Stones“, aš taip apsirgau, kad vos galėjau nulaikyti galvą.
Paaiškėjo, kad man tuberkuliozė, bet vienintelės gėlės, kurių sulaukiau ligoninėje, buvo nuo „The Rolling Stones“. Ike`as tebuvo įsiutęs, kad turėjo atšaukti mūsų koncertus.
Kol aš sveikau, jis perdažė mūsų namus raudona ir auksine spalvomis, paversdamas juos hipsterių viešnamiu. Svarsčiau: kur jis rado tokius baisius baldus? Sofos turėjo bjaurius metalinius atsikišimus, kurie įtartinai priminė penius. Kavos staliukas atrodė kaip didžiulė gitara, o lubose virš mūsų lovos jis pritaisė veidrodį.
Kai pradėjome vėl koncertuoti, jis vertė mane dainuoti pigiu ir seksualiu stiliumi. Mane trikdė gestai, kuriuos turėjau daryti su mikrofonu.
Jei padarydavau kažką, kas jam nepatikdavo, pavyzdžiui, scenoje pasisukdavau ir į jį pažiūrėdavau, jis sušukdavo: „Nusisuk, moč***še“.
1971 metais mūsų kūrinys „Proud Mary“ pasiekė 4-ą vietą ir laimėjo „Grammy“. Tai buvo būtent tokia sėkmė, kurios visuomet troško Ike`as.
Taigi ką jis padarė? Visus mūsų uždirbtus pinigus jis sukišo į savo nuosavos įrašų studijos statybas vos už penkių minučių kelio nuo mūsų namų.
Šioje studijoje retai vykdavo kas nors gero, ypač vėlyvais vakarais, kai Ike`as ir jo draugai susirinkdavo švęsti.
Kartais jis nemiegodavo penkias naktis iš eilės. Kai jis nukrisdavo, jo meilužė tuo momentu (viena Ann ar kita) padėdavo man nutempti jį į lovą.
Maždaug tris dienas jis miegodavo, tuomet susitvarkydavo savo plaukus ir nagus (dažniausiai tvarkydavau aš), pavalgydavo ir klausydavo radijo.
Kitų žmonių hitai jam sukeldavo tokį pavydą, kad jis šokdavo ir važiuodavo tiesiai į studiją. Dienų dienomis jis kurdavo naują dainą, bet paprastai ji virsdavo nesąmone. Šiame versle reikėjo tobulėti, jei norėjai sulaukti sėkmės, bet Ike`as nežinojo, kaip tai padaryti.
8-ojo dešimtmečio pradžioje jis pradėjo vartoti kokainą – nes kažkas prasitarė, kad kokainas suteiks jam daugiau ištvermės seksui. Tarsi Ike`ui Turneriui trūktų dar vienos minutės jo meilės gyvenime! Jis buvo dosniai apdovanotas gamtos ir seksas praktiškai buvo jo darbas pilnu etatu.
Man, beje, seksas su Ike`u virto priešiškumo išraiška – savotišku žaginimu, ypač tuomet, kai jis prasidėdavo ar baigdavosi mušimu. Tai, kas tarp mūsų buvo bjauraus ir nekenčiamo, su kiekvienu kokaino įtraukimu dar labiau blogėjo. Kartą jis sviedė man į veidą puodelį su karšta kava ir paliko man trečio laipsnio nudegimus.
Jis tiek daug kartų naudojo mano nosį tarsi bokso kriaušę, jog dainuodama jusdavau per gerklę tekančio kraujo skonį.
Jis buvo sulaužęs man žandikaulį. Ir aš negalėdavau prisiminti, ką reiškė vaikščioti be mėlynės po akimi.
Mums artimiausi žmonės matė, kas vyksta, bet jie negalėdavo jo sustabdyti: bet kokie bandymai man padėti sukeldavo dar didesnį jo pyktį.
Aš dažnai lankydavausi ligoninės skubios pagalbos skyriuje, bet dažniausiai tiesiog susiimdavau, užtepdavau mėlynes makiažu ir eidavau koncertuoti.
Jei gydytojai ir manydavo, kad tokia daugybė „nelaimingų atsitikimų“ yra neįprasta, jie nieko nesakydavo. Veikiausiai jie galvojo, kad juodaodžiai žmonės tiesiog taip gyvena – visuomet konfliktuodami.
Aš troškau, kaip aš troškau, kad viena iš Ike`o meilužių užimtų mano vietą – tuomet aš būčiau galėjusi ištrūkti. Tačiau už mano nugaros jis vadindavo mane „savo milijonu dolerių“.
Jis priklausė nuo manęs, kad gautų pinigų. Žinojau, kad jis niekada manęs nepaleis.
Jį, visiškai praradusį kontrolę, valdė demonai, kurių jis negalėjo suprasti. Maitinau jį sriuba, masažuodavau jo pėdas, klausydavau iracionalių jo šauksmų ir priimdavau jo smūgius. Ir aš tikrai gerai išmokau slėpti savo slapčiausias mintis.
1976 metų liepą su grupe mes išskridome į Dalasą surengti koncerto. Ike`as bandė atsigauti po penkių dienų šėlionių su kokainu ir buvo siaubingos nuotaikos.
Kai nusileidome, situacija dar labiau pablogėjo. Automobilyje, kuris mus paėmė, jis išsitraukė tirpstančią šokolado plytelę ir bandė mane juo pavaišinti, bet aš pasitraukiau, nes vilkėjau baltu „Yves Saint Laurent“ kelnių kostiumu.
„Eik tu š***“, - sušuko jis. Aš tuos pačius žodžius tėškiau jam atgal. Atrodė, tarsi balsas, ilgą laiką tūnojęs mano viduje, pirmą kartą išsiveržė lauk.
Ike`as to nesitikėjo: jis pasisuko į vieną iš savo muzikantų ir pasakė: „Žmogau, ši moteris niekada su manimi taip nekalbėdavo“.
Tuomet jis pradėjo mane daužyti. Visą kelią iki pat „Hilton“ viešbučio. Kai atvažiavome, mano veidas buvo ištinęs, o mano kostiumas buvo aptaškytas krauju.
Ike`as viešbučio darbuotojams pareiškė, kad mes patekome į avariją, bet aš žinojau – dar kartą – kad atrodžiau kaip moteris, kuri buvo palaužta ir nutildyta. Mūsų kambaryje aš virtau ta pačia senąja Tina, žmona, kuri buvo supratinga ir atlaidi.
Aš ėmiausi veiksmų, kad paruoščiau jį mūsų to vakaro koncertui: užsakiau jam vakarienę, masažavau jam smilkinius ir paraginau jį nusnūsti.
Visą tą laiką galvojau: „Kas būtų, jei tiesiog pačiupčiau rankinę ir pabėgčiau?“.
Būtent taip ir padariau. Kai tik Ike`as užsnūdo, pasiėmiau nedidelę kosmetinę, savo tvinkčiojančią galvą apvyniojau šaliu, o ant pečių užsimečiau apsiaustą.
Tuomet nusileidau į pirmąjį aukštą ir per viešbučio virtuvę išsmukau į vieną alėją. Lauke buvo tamsu, aplinka man buvo nepažįstama, todėl iš pradžių slėpiausi tarp šiukšliadėžių.
Po šito aš bėgau ir bėgau, kol patekau į judrų greitkelį tarp valstijų. Kitoje kelio pusėje pamačiau vieną užeigą ir nusprendžiau nušliaužti nuo pylimo ir perkirsti kelias lekiančių automobilių juostas.
Nebuvau tikra, kas buvo baisiau: manęs link atlekiančių sunkvežimių švilpesys ar griausmingos vibracijos, kurias jutau visu savo kūnu, kai jie pro mane pravažiuodavo.
Manęs vos nepartrenkė didžiulis sunkvežimis. Kažkaip pasiekiau užeigą, bet tik tam, kad suvokčiau, jog kišenėje teturiu 36 centus. Mano veidas buvo sudaužytas, drabužiai – purvini ir aptaškyti krauju. Be to, buvau juodaodė. Dalase.
Pagalvojau, kad tokiomis aplinkybėmis bet kuris jautrus užeigos savininkas veikiausiai nuvytų mane šalin. Tačiau aš vis tiek priėjau prie registratūros stalelio, prisistačiau, paaiškinau, kad pabėgau nuo savo vyro ir kad visai neturiu pinigų.
Prisiekiau, kad sumokėsiu vadybininkui vėliau, jei tik jis duos man kambarį nakčiai. Laimė, jis buvo geros širdies: jis nuvedė mane į vieną liukso kambarį ir pažadėjo atsiųsti karštos sriubos.
Kai užsidariau duris, mintis apie tai, ką padariau, smogė man taip stipriai, jog man pakirto kelius ir aš vos nenualpau. Buvau išsigandusi, bet ir sujaudinta. Aš ne tik bėgau nuo Ike`o. Aš bėgau naujo gyvenimo link.
Davidas Bowie, su kuriuo vėliau susipažinau, vadindavo mane „iš pelenų kylančiu feniksu“.
Žinau, kad skamba banaliai, bet jo žodžiai tikrai atspindėjo tuos jausmus, kuriuos jutau viduje.
Visiems, gyvenantiems su smurtaujančiu žmogumi, pasakysiu: nieko nėra blogiau už tai, kur dabar esate. Nieko.
Jeigu atsistosite ir išeisite, jeigu pakilsite iš pelenų, gyvenimas vėl jums atsivers.