Dėl išskirtinių dredų, nepamirštamų dainų ir neblėstančios meilės salai, kurioje gimė, B. Marley visada bus prisimenamas kaip taikos propaguotojas, kovotojas už tiesą, naujos krypties nustatytojas ir, svarbiausia, didžiavimosi jamaikietiška kilme simbolis.
Nors B. Marley plakatai ir puošia ne vieno studento kambario sienas, mažai kas žino, kad tikrasis jo gyvenimas tikrai nebuvo vien laimingas, paprastas ir nerūpestingas. Stiprius jo politinius ir religinius įsitikinimus nulėmė aplinkui vykę dalykai bei skurdas. Per visą gyvenimą jis patyrė daugybę iššūkių – nuo sistemingo engimo iki grėsmės gyvybei. Jam taip pat teko palikti savo namus, o galiausiai būti nugalėtam vėžio. Tačiau nepaisant visų negandų, jis tvirtai tikėjo savo skleidžiama žinia. Kaip tik dėl to pasaulis iki šiol dievina Bobą Marley.
Tėvas pasipustė padus
Jamaikos istorija – pasakojimas apie engimą ir maištą bei vergų kovą su kolonistais. Kaip rašo žurnalas „Rolling Stone“, B. Marley atsiradimo istorija yra šios istorijos mikrokosmosas. Dainininko mama Cedella buvo vergų palikuonė, o tėvas – kapitonas Norvalas Sinclairas Marley – privilegijuotas baltaodis politikas, dirbęs britų vyriausybei. Šis galios disbalansas dar akivaizdžiau pasireiškė dėl to, kad Cedellai buvo tik septyniolika metų.
Prižadėjęs ją vesti ir užtikrinti jai ekonominį stabilumą, N. S. Marley manipuliavo ir suviliojo Cedellą. Tačiau kai tik ši pastojo, pasipustė padus ir paliko jauną ir vargingai gyvenusią merginą vieną auginti vaiką, kuris, kaip buvo galima spėti, bus atstumtas dėl negrynos savo rasės. Pasiryžusi sukurti sūnui kuo geresnį gyvenimą, Cedella išvyko iš gimtojo kaimo ir pamėgino apsistoti Kingstone.
Cedella pavadino sūnų Bobu. Nors garsusis dainininkas turėjo tėvo pavardę, tam nežinomam vyrui, taip žiauriai pasielgusiam su jo mama, jis niekada nejautė jokių sentimentų. Kaip skelbia BBC, suaugęs Bobas Marley beveik niekada nekalbėjo apie savo tėvą ir niekada nenustojo ant jo pykti, skelbiama grunge.com.
Grįžtant prie N. S. Marley, vertėtų pasakyti nebent tiek, kad jis mirė, kai Bobas tebuvo dešimties.
Kietasis gongas ir „Storžieviai“
Į Kingstoną su sūnumi atvykusi Cedella apsigyveno viename vargingiausių Trenčtauno rajone. Daugiausia čia vyravo iš gofruoto metalo plokščių pastatytos pašiūrės, kuriose nebuvo įrengta jokių patogumų. Gyvenimo sąlygos buvo tikrai sunkios. Dažnai čia kildavo muštynės, pasitaikydavo žmonių subadymo peiliais atvejų. Visi turėjo sunkiai dirbti, kad išgyventų. B. Marley jaunystėje Trenčtaune gatvių gaujos susivienijo į didesnį būrį ir pasivadino „Storžieviai“. Kartkartėmis kildavo tikri mūšiai tarp jų ir vietos policijos.
B. Marley niekada nelaikė savęs tikru „Storžievių“ nariu. Na, sunku ir įsivaizduoti jį gaujoje. Tačiau leisti laiką su būriui priklausančiais vaikinais jis mėgo. Nuo mažų dienų jis išmoko pastovėti už save ir net užsitarnavo Kieto gongo (Tuff Gong) pravardę. Vėliau šia pravarde jis pavadins savo įrašų studiją, rašo „The Washington Post“.
Trenčtaunas buvo „Jamaikos „Motown“
Kad galėtume iš tiesų suprasti B. Marley, reikia suprasti Trenčtauną. Kaip rašo „Rolling Stone“, B. Marley niekada neišsižadėjo savo kingstoniškų šaknų. Kiti, pažvelgę į šio rajono gatves, matytų tik nusikalstamumą, skurdą ir skausmą, bet B. Marley tapo drąsos, stiprybės ir bendruomeniškumo liudininku. Jis nenorėjo ištrūkti iš Trenčtauno. Jis norėjo, kad pasaulis atkreiptų į Trenčtauną dėmesį, nes taip manė sugebėsiantis bent kiek padėti kaimynams, su kuriais užaugo.
Tad nenuostabu, kad B. Marley kūrybai įtakos turėjo vieta, kurioje jis užaugo. Kaip rašo žurnalas „Biography“, Trenčtaunas buvo laikomas „Jamaikos“ Motown“ („Motown“ – garsi amerikiečių įrašų kompanija). Šią vietą savo namais vadino keli šalyje garsūs muzikantai. Nors groti gitara B. Marley išmoko ankstyvoje jaunystėje, draugaudamas su Neville‘iu O'Riley Livingstonu, tikrieji jo muzikiniai sugebėjimai išryškėjo sulaukus maždaug dvidešimties. Pirmieji B. Marley mėginimai pradėti solinę karjerą nebuvo labai sėkmingi, tačiau kai su draugais įkūrė grupę, viskas sparčiai pajudėjo pirmyn.
Nuo šūvių į šerifą iki mitingų už taikos
Sunku pasakyti, kada B. Marley ir grupė „The Wailers“ tikrai išpopuliarėjo, tačiau „Biography“ teigia, kad 1973 metais jie jau tikrai buvo ant bangos. Tada vaikinai buvo pakviesti „apšildyti“ Bruce‘ą Springsteen‘ą ir grupę „Sly & the Family Stone“. Kaip rašo „UDiscoverMusic“, esminis pokytis įvyko 1974 metais, kai E. Claptonas perdainavo B. Marley dainą „I Shot the Sheriff“. Ir staiga jie apsikeitė vietomis: baltaodžių rasės Vakarų superžvaigždė perdainavo originalią nedidelės, kuklios ir sunkiai dirbančios jamaikiečių grupės dainą. Daina iš karto tapo hitu ir paskatino milijonus klausytojų susidomėti originalia kūrinio versija.
Nors tie metai laikytini labai svarbiais B. Marley karjeroje, netrukus situacija pasikeitė. 1975 metais du geriausi B. Marley draugai paliko grupę, nes norėjo pradėti solines karjeras. Kaip tik tada B. Marley tapo neginčijamu grupės veidu. Jis netruko tapti tarptautine ikona. Suvokdamas, kad įgyja autoritetą, dainininkas vis labiau domėjosi Jamaikos politika ir tikėjosi sumažinti įtampą gimtojoje šalyje. Tačiau sulauktas dėmesys ne visada reiškė palankumą.
Pasikėsinimas
1976 metais didžioji dalis pasaulio B. Marley laikė Jamaikos simboliu. Pačioje Jamaikoje jis tapo galinga politine jėga; kiekvienas jo pasisakymas buvo akylai stebimas. Jamaika buvo atgavusi nepriklausomybę tik prieš du dešimtmečius, išteklių buvo mažai, o įtampa augo. Politinės partijos ėmė maldauti B. Marley, kad jas remtų, nes suvokė, kiek daug gali šis drąsus atlikėjas. Jis atsisakė, nes nenorėjo veltis į jokius konfliktus.
Gruodžio 3 d. prie B. Marley namų privažiavo automobilis. Iš jo pasipylė šūviai, o netrukus trys ginkluoti vyrai įbėgo į namus ir pamėgino pribaigti dainininką, jo žmoną Ritą ir vadybininką. Nors visi trys išgyveno, šis incidentas labai sukrėtė B. Marley.
Pabėgimas į Londoną
Mėgindamas atsigauti po pasikėsinimo B. Marley beveik iškarto išskrido į Londoną. Per vėlesnius savanoriškos tremties metus jis daug jėgų skyrė albumui „Exodus“, kuriame brėžiamos paralelės tarp biblinio žydų išėjimo iš Egipto, jo priverstinio išvykimo iš Jamaikos ir rastamaniško tikėjimo dėl galutinio grįžimo į pažadėtąją žemę – Etiopiją. Nors „Exodus“ – vienas geriausių B. Marley albumų, gyvenimas Londone tikrai nebuvo vien rožėmis klotas: 1977 metais B. Marley buvo sulaikytas už marihuanos laikymą.
Kai galiausiai triumfuodamas B. Marley grįžo į Jamaiką, jis inicijavo garsųjį „One Lone“ koncertą. Nors ore vis dar tvyrojo konfliktas ir poliarizacija, B. Marley norėjo deklaruoti taiką ir vienybę. Dainuodamas dainą „Jammin‘“ jis pakvietė ant scenos dviejų konkuruojančių politinių partijų lyderius ir džiūgaujančios minios akivaizdoje susikibo su jais rankomis.
Vėžys
Vėžys ypač baisus tuo, kad visada smogia netikėtai. Viskas prasideda nuo nedidelio negalavimo, kurio nesureikšminame ar tiesiog ignoruojame, tačiau tokia ir būna sparčiai plintančios ligos pradžia. 1977 metais B. Marley žaisdamas futbolą susižeidė kojos pirštą. Vėliau jis pastebėjo nedidelę tamsią dėmę po nagu ir iš pradžių manė, kad tai tiesiog mėlynė. Tačiau iš tiesų tai buvo melanoma, nuo kurios jis galiausiai ir mirė.
Kojos traumos padariniams vis nepraeinant, dainininkas kreipėsi į gydytojus, o šie diagnozavo vėžį. Tačiau su gydytojų pasiūlytu gydymu – kojos piršto amputacija – B. Marley nesutiko. Nors tokia procedūra būtų sustabdžiusi ligos plitimą., B. Marley manė, kad būtų nuodėmė pašalinti tokią didelę kūno dalį. Jis sutiko tik su odos persodinimu, tačiau tai nepadėjo. Vėliau Vokietijoje jis išbandė prieštaringai vertintą mityba paremtą gydymą, kuris visiškai nepasiteisino. 1980 metais jo būklė taip suprastėjo, kad jis susmuko bėgiodamas po Centrinį parką ir buvo priverstas atšaukti likusius koncertus.
Mirtis ir palikimas
Po daugiau nei šešis mėnesius trukusio gydymo Vokietijoje vėžys taip ir nepasitraukė, taigi, B. Marley nusprendė sugrįžti į Jamaiką. Deja, namų jis taip ir nepasiekė. Skrydžio metu jo būklė staigiai pablogėjo, tad lėktuvui teko leistis Majamyje, kad dainininkas būtų nugabentas į ligoninę. Atvežtas į ligoninę jis netrukus mirė. Tada jam buvo 36-eri. Jo palaikai buvo nugabenti į gimtąją Jamaiką ir iškilmingai palaidoti.
Nors nuo B. Marley mirties praėjo ne vienas dešimtmetis, jo populiarumas nė kiek nemąžta. Po atlikėjo mirties jo draugai ir šeimos nariai įsivėlė į seriją teisinių ginčų, nes dainininkas, deja, nepaliko testamento. Jo vaikai, įskaitant Ziggy Marley ir Cedella Marley, tapo sėkmingais menininkais ir muzikantais.