„Mes iki šiol neatsiskaitėme už gydymą Majamio ligoninėje. Tai buvo pati pirma klinika, kurioje ji gulėjo. Jai, mano nuomone, liko 106 tūkst. dolerių (96 tūkst. eurų) skola“, - sakė Ž. Friskės tėvas.
„Kai šiuos pinigus surinkome, doleris kainavo 30 ar 33 rublius. Kai pirkome vaistus, jo vertė buvo nusmukusi perpus. Tačiau vaistai liko tokie patys, kaip ir buvo“.
„Paskutiniai medikamentai kainavo po 10 tūkst. eurų. Važiavome į Los Andželą, aš dėl šių vaistų skridau į Izraelį“, - pasakojo jis.
„Dima, kai jis užsiėmė gydymu, mokėjo iš „Rosfond“ pinigų. Kai pradėjau aš – ištraukiau savo santaupas. Dabar pažiūrėjau, kiek mes likome skolingi. Reikia mokėti ir mokėti. Atėjo jau penkios ar šešios sąskaitos: iš Majamio, iš Los Andželo“.
„Jeigu doleris būtų likęs toks pats, visko būtų pakakę. Kai draugai surinko pinigus, negalvojome, kad gydymas bus toks intensyvus, už tokias didžiules kainas. Vos viena gelbėjanti injekcija kainuodavo 60 tūkst. dolerių. O jų reikėdavo keturių. Kitus vaistus reikėdavo leisti po du ar tris kartus per savaitę, o viena jų injekcija kainuodavo 12 tūkst. dolerių (10 tūkst. eurų). Juos reikėjo leisti, kol būklė nepagerės.
Jis prisipažino, kad jiems pavyko mokėti už gydymą, nes šeima turėjo santaupų. Tiesa, savo verslą vis tiek teko parduoti.
„Turėjau Dubajuje viešbutį, aš jį pardaviau. Žana susirgo tų metų birželio 7-ąją, o birželio 17-ąją aš jį pardaviau. Per dešimt dienų. Ten tai vyksta greitai. Nedidelis buvo viešbutis, šeimyninis, trijų žvaigždučių“, - teigė D. Kopyliovas.