Pašventęs save Dievui, sako namus ir šeimą atradęs bažnyčioje ir su žmonėmis, kuriuos kasdien sutinka.
Vietoj medicinos – kunigo kelias
Pasakodamas, kaip prasidėjo kelias į kunigystę, Benas šypteli: nebuvo taip, kad vieną rytą atsikėlęs netikėtai suprato, jog bus kunigas. Jo šviesios atminties mamytė buvo labai religinga, bet ji niekada savo dviejų sūnų nevertė drauge eiti į bažnyčią. Vis dėlto Benas eidavo. Jo taip pat jau šviesios atminties tėtis tikintis nebuvo, bet jis labai gerbė žmonos laisvę ir niekada dėl tikėjimo nepriekaištavo.
„Bet turbūt didžiausią įtaką man padarė tikybos mokytoja, – prisimena. – Ji buvo jauna ir įdomi, pasakojo ne tik apie Dievą, bet ir kitus tikėjimus, netradicinius religinius judėjimus, sektas, taip išryškindama krikščionybės grožį. Ji plėtė mūsų pasaulėžiūrą, supratimą, ir mes ja pasitikėjome. Kai kunigų seminarijoje Kaune vyko atvirų durų diena, pakvietė ir mane ateiti – matė, kad man rūpi kiek gilesnės studijos.“
Būsimam kunigui seminarijoje patiko. Tačiau dar prieš apsivilkdamas sutaną nusprendė išbandyti laimę Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Įstojo. Į nemokamą vietą. Jau tada Benas stengėsi pastebėti ir perskaityti Dievo siųstus ženklus, todėl kai mama pasakė, kad jei studijuos mediciną, turės ir dirbti, nes ji neturės galimybių sūnaus išlaikyti, susimąstė: gal Dievas ne šiaip sau siuntė šį nepriteklių?
Vis dėlto mama sūnaus pasirinkimu tapti kunigu pernelyg nesidžiaugė, nes namuose liko viena, o brolis Benui sakė, kad galėtų stoti į kokią architektūrą – pasirinkti „normalesnę“ profesiją.
„Aš ir pats turėjau abejonių, kaip be jų, – atvirai prisipažįsta. – Mano kunigo gyvenimas – kaip anoniminio alkoholiko: kiekvieną dieną budžiu, kad likčiau ten, kur esu. Jei suklydau, padariau klaidų, atsiprašau ir einu toliau. Kunigas, kaip ir bet koks žmogus, yra pažeidžiamas, jį kausto baimės, užpuola dvejonės – visko būna.
Tačiau aukodamas šv. Mišias matau daugybę veidų ir jaučiu, kad tie žmonės manimi pasitiki. Būtent jie yra mano namai. Mano šeima. Mano vaikai. Mano broliai ir seserys, tėvai. Jų žibančios akys išlaiko mane pasirinktame kelyje, su mano pašaukimu. Pasirinkęs kunigo kelią tapau palaimintas. Jūs tik įsivaizduokite, kiek pasaulyje yra vyrų, kuriems žmonos nepasako, kad juos myli, ir kiek pasaulyje yra moterų, kurios myli, bet to neparodo. O aš, pasirinkęs tarnystę Dievui, kasdien sulaukiu tiek daug mylinčių žmonių!“
Geriau laimingas tėtis nei nelaimingas kunigas
Besišnekučiuojant apie pasirinkimus, kalba pasisuka ir apie celibatą. Jaunas ir žmonių mylimas kunigas nėra pasiruošęs ginamosios kalbos, tačiau ir nepuola smerkti Bažnyčios draudimo dvasininkui kurti šeimą. Benas įsitikinęs – celibatas nėra Dievo sukurtas, ir tai nėra gyvenimo dogma, kurios Popiežius negalėtų pakoreguoti: „Būčiau už tai, kad kunigas turėtų teisę rinktis: kartą gyvenime sukurti šeimą ar likti vienam visą gyvenimą. Taip, kaip, pavyzdžiui, yra pas stačiatikius: šventikai, norintys tapti vyskupais, negali būti susituokę, kad nebūtų užkirstas kelias vyskupais tapti paprastiems, bet pašaukimą jaučiantiems kaimo berniukams, kad svarbių postų neužimtų ištisos dinastijos. Karjera ar šeima – tai laisvo žmogaus pasirinkimas...“
Tačiau šiandien Benas jau neįsivaizduoja savęs šeimoje: juk kuo esi jaunesnis, tuo lengviau dviem žmonėms kartu augti, o laikui bėgant reikalavimai tik kyla. Be to, jei sugebi Dievą priimti kaip realiai egzistuojantį asmenį, kasdieniame gyvenime net nepajauti, kad esi vienas.
„Juk du žmonės tuokiasi ne tam, kad drauge gulėtų lovoje, – šypteli, – o tam, kad kartu augtų, kad patvirtintų, kokie jie svarbūs vienas kitam yra. Tokio patvirtinimo iš savo parapijos, iš žmonių, kuriuos sutinku, gaunu kasdien. Mano šeima – tai mano bendruomenė.“
Taip, kaip Benas nepiktžodžiauja kalbėdamas apie celibatą, taip jis nesmerkia ir dvigubą gyvenimą gyvenančių kunigų, o ypač tų, kurie dėl meilės moteriai nusprendė nusivilkti sutaną. Jis dėkoja Dievui už kiekvieną kunigą, kuris tarnavo, bet kuris iš meilės moteriai nusprendė pasitraukti.
„Laimingas žmogus gali bet kada padaryti kitą žmogų laimingą, – net nesuabejoja. – Geriau laimingas šeimos tėtis nei nelaimingas kunigas. Popiežius Pranciškus yra pasakęs: „Jei turite vaikelių, privalote išeiti iš kunigystės ir prisiimti savo kaip tėvo atsakomybę rūpintis atžalomis. Vaikas turi teisę matyti savo tėvo akis.“ Pasak jauno dvasininko, kunigas privalo prisiimti atsakomybę už tai, ką padarė – tai ir yra tikrasis vyriškumas. O sprendimas gyventi dvigubą gyvenimą – bauda pačiam sau. Bažnyčia – ne prokuratūra, ne muitinė, ne teismo salė, kad pasmerktų. Bažnyčia – Dievo namai, kur yra vietos kiekvienam.
Meilė nėra daiktavardis
Neieško piktų žodžių Benas ir tiems vyrams, kurie išsižada šeimų, vaikų. Ir visai ne todėl, kad yra kunigai, o dėl to, kad nusprendžia pasirinkti paprastesnį kelią. Be atsakomybės, be įsipareigojimų.
„Vyrai pabėga iš nebrandos, dėl to, kad yra nepasiruošę, kažko neišmokę, – svarsto kunigas. – Juk mes dažnai kažko nepadarome ne iš piktos valios, o iš nežinojimo. O kartais mūsų žinojimas nenukeliauja nuo proto iki širdies. Tai yra trumpiausias kelias mūsų gyvenime, tesiekiantis 27 centimetrus, bet taip dažnai jis ir lieka neįveiktas. Kartais nepakanka ir viso gyvenimo jam nueiti...“
Benas kur kas mieliau kalbėtų apie gražius pavyzdžius, darnias šeimas. Širdis džiaugiasi, kad vis daugiau jaunų porų santuokai bažnyčią renkasi ne todėl, kad gražu, o dėl to, kad Dievas laimintų jų ryšį. Tokios santuokos, pasak kunigo, beveik visada išlieka, jos būna stabilios. Kartais tenka laiminti poras, kurios drauge nugyveno... 75 metus.
Kai kartą tokios poros Benas paklausė, ar buvo sunku tiek metų nugyventi kartu, išgirdo ir receptą: „Mes kasdien dėkojame Dievui už kartu praleistą dieną. Visada rasdavome laiko, kada patylėti, kada padėkoti ir vienam kitą prisiminti.“ Kunigas įsitikinęs: meilė nėra tik jausmas ar spalva, tai ir – dorybė, kuri reikalauja darbo, pastangų: „Apaštalas Paulius laiške korintiečiams sako, kad meilė kantri, maloninga, nepavydi, ji nesididžiuoja, neišpuiksta, nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, viską pakelia, viskuo tiki, viską ištveria, niekada nesibaigia. Kitaip tariant, meilė nėra daiktavardis, tai – veiksmas. Neužtenka meile tikėti, ją reikia kasdien kurti. Kurti su labai paprastais dalykais –išplautais indais ar pasakytu „ačiū“.
Visą straipsnį skaitykite IKONA TV portale čia.
Daugiau įdomių, įkvepiančių ir intriguojančių interviu su Jazzu ir jos mylimuoju Donatu, Edita Mildažyte, Benediktu Vanagu ir kitomis išskirtinėmis asmenybėmis rasite naujausiame AŠ IKONA žurnale.