- Rolandai, su gimtadieniu! 50-mečio proga draugus pakvietėte ten, kur dažnai ir viena užsukate – į kino teatrą. Parodysite jiems savo naujausią darbą – kriminalinę dramą „Pasmerkti. Kauno romanas“, kurio oficiali premjera – už kelių dienų. Pasidovanojote gimtadieniui filmą? Taip įprasminate 50-metį?
- (Juokiasi). Ne ne, nemanau. Gal pasąmonėje ir norisi sau paminklus statyti, bet reikia susivaldyti nuo tokios minties, tad – ne. Aš prieš pusę metų turėjau kitą idėją: pastatyti linksmą spektaklį. Tai būtų pirmas mano prodiusuotas spektaklis. Tačiau bandėme, bandėme, o scenarijus taip ir nepavyko. Todėl pasidėjome tą mintį į stalčių.
Šio kino filmo premjera nebuvo planuota gimtadieniui, bet dabar taip sutapo. Ir puiku, nes man negėda jo rodyti. Mano galva, tai yra geriausias mūsų komandos darbas. Aš pats daug prisidėjęs ir prie scenarijaus, kadangi filmas paremtas tikra istorija, kurią aš žinau. Tad jis man labai artimas. Juo labiau, kad tai nėra kažkokia lėkšta komedija, o gera kriminalinė drama su daugybe netikėtumų, kurie tikrai nustebins žiūrovą, – kai jis jau galvos, kad įvyks vienaip, bus anaiptol ne taip.
Su tokia pabaiga, kokios žmonėms išlieka. Visą laiką norisi žiūrovą truputį supurtyti, tada jis atleidžia už filmo klaidas, kurias daro net ir didieji kino meistrai.
Kai vyras įsimyli, jis žiūri pro rožinius akinius, taip ir aš žiūriu į savo filmą. Mano žmona net yra sakiusi: „Rolandai, tu prisižiūri tu filmų, serialų, ir paskui pats gyveni toje dramoje". Bet kaip rodo gyvenimas ir tikros istorijos, taip pat ir mano paties, – tai išties yra nesibaigiantis serialas.
Tą ir norėjosi parodyti filme: nekalto pasaulio susiliejimą su nusikalstamuoju, pabrėžti ir svarbią vaikų liniją, – dėl paaugliškų klaidų paskui gali turėti labai skaudžių pasekmių, kurios persekios visą gyvenimą.
- Pats kūrėte verslą tais laukiniais laikais, kai klestėjo nusikalstamos organizacijos, reikėjo mokėti duokles „berniukams“...
- Taip, pačiame pike! Esu asmeniškai su tuo susidūręs. Niekada nebuvau labai bailus, jau žaidžiau kepšinį, buvau labiau žinomas, man gal būdavo paprasčiau. Bet iš tų tikrų istorijų romanus galima prirašyti. Įdomiausia, kad man reikėjo mokėti „už miesto atstatymą“, – taip buvo pavadinta duoklė, skirta tiems, kurie sėdi... Dažnai girdžiu verslininkus pasakojant, kad jie atsisakydavo mokėti, bet realybė buvo kita.
- O kada pajutote, kad Lietuva jau pereina į kitą etapą? Kad nusikaltėlių pasaulis nebėra toks įtakingas?
- Oi, žinokite, jis ištobulėjo ir tobulėja dabar. Aš nemanyčiau, kad yra du pasauliai: nusikaltėlių ir tas kitas, „normalus“. Yra labai daug lygiagrečių: ir mokykla, ir politika, ir nusikaltėlių organizacijos – jie vienaip ar kitaip susiję. Kuo? Spaudimu, patyčiomis, įtakos darymu. Jei mokykloje tau atrodo, kai tokie dalykai vyksta, kad pasaulis sugrius, tai politikoje yra gerokai žiauresnis žmonių likimų laužymas. O nusikalstamas pasaulis yra bendra bėda, tai yra visuomenės palikimas.
- Paminėjote patyčias mokykloje, spaudimą. Koks jūs buvote vaikas? Dar žaisdamas krepšinį pagarsėjote ūmiu būdu, buvote rėksnys, galintis bet kam kibti į atlapus. O anksčiau?
- Aš ir dabar galiu pasakyti: žiauriai pasiilgstu XV-XVI amžiaus, kai vykdavo normalios, aiškios dvikovos. Ne dergti purvais, šnekėti už akių, kurti intrigas, ir kuo skaudesnes, o sakyti tiesiai šviesiai, net jei ne visada esi teisus, ir kviesti į dvikovas. To man labai trūksta, ir per pastaruosius 4-erius metus būčiau iškvietęs į dvikovą labai daug žmonių. Na, jeigu gyvas likčiau (juokiasi.)
Tai ir vaikystėje aš visą laiką buvau linkęs spręsti problemas taip: atvirai. Ir galiu dar kartą patvirtinti, jau sulaukęs 50 metų, kad skirtingo išsilavinimo žmonės niekada nesusikalbės tarpusavyje. Šimtu procentų. Turiu tokią budinčią frazę: „Tu knygą kokią nors perskaityk, tada eisim kalbėtis.“
- Turėjote drąsos ne tik reikšti savo nuomonę, bet ir pulti į naujas, nepažįstamas erdves, daryti ką nors nebandyto: tai ir kino, ir vėliau muzikos apdovanojimai, ir visų žanrų serialai, kinas, atkuriamosios dokumentikos žanras. Ar įdomiausia yra proceso dalis, kai viskas prasideda, ar mėgstate pabaigti pradėtus darbus?
- Žinoma, kad visada žavi pati pradžia. Kai įsimyli, tu statai pilis, gyveni su tam tikra emocija. Tas pats jausmas apima, kuriant kiekvieną naują projektą: iš pradžių užsidegęs darai, o paskui suvoki, kad ateina rutina. Ir aš labai gerbiu tuos žmones, kurie ne tik pastato, bet ir išlaiko lygį. Ar tai – televizinė laida, ar kino filmų ciklas, ar SPA centras, ar restoranų tinklas.
Juk į tai žmonės įdeda beprotiškai daug darbo, meilės. Mano atveju taip nėra. Aš labiau toks „tep lep“. Kai man nusibosta, aš apleidžiu. Būna, kad kažkas miršta, suprastėja. Bet reikia suprasti, kad visa tai atima labai daug energijos ir laiko, o juk greta kyla tie kiti, nauji dalykai, kuriuos taip pat norisi išbandyti. Norisi dar kažką padaryti.
- Esate vaidinamas krikštatėviu daugelio aktorių, šiandien priklausančių A sąrašui. Šiandien jie - populiariausi, geidžiamiausi, garsiausi. Larisa Kalpokaitė, Inga Narkutė, Inga Jankauskaitė, Jurga Jurkutė... Kaip atrandate talentus?
- Kai tik pradėjome kurti serialus, buvo keli pagrindiniai žmonės, draugai: režisieriai Raimundas Banionis ir Alvydas Šlepikas, režisieriaus asistentė Apolonija Paludnevičiūtė. Jie jau žinojo tą virtuvę, išmanė, kas ką gali. Jie kviesdavosi aktorius, na, ir aš savo nuomonę sakydavau. Bet būdavo tokių momentų, kai Apolinija mane pamokydavo: „Rolandai, šitų dviejų žmonių suleisti negalima, todėl, kad jie buvo vyras ir žmona.“ Paskui per eilę metų išmokau... Visa tai pradėję, mes buvome kaip šeima, kartu baliavodavome.
1997-1998-ieji buvo nuostabūs laikai. Nors buvo ir nepriteklių, ir bankrotų. Aš manau, yra du baisiausi dalykai: vienas – abejingumas, antras – likti skolingam. Tai net ir toje visoje situacijoje, kai Lietuva išgyveno krizę, aš, ko gero, niekam nelikau skolingas, susitvarkiau su sunkumais. Ir net po mano kertinio vidinio apsivertimo – po „Pirk dramblį“ bylos, kai apsivertė visas pasaulis, – netgi po tokio šoko nepraradau nei vieno verslo partnerio ar savo aplinkos žmonių. Tiesa, pats daug ko atsisakiau. Bet iš šono vertinant mano situaciją, ko gero, nesu visai blogas žmogus.
- Jūsų filme „Pasmerkti. Kauno romanas“ – daug talentingų, bet dar jaunų ir mažiau žinomų aktorių. Nebijojote? Kodėl nesirinkote patikrintų vardų?
- Aš absoliučiai pasitikiu partneriais. Aš žinau, kad tam tikrose srityse jie supranta daugiau nei aš, tai net nekvestionuoju. Jei Ramūnas Rudokas renkasi tokius aktorius, mes apie tai diskutuojame, bet tai yra jo pasirinkimas. Aš tikiu juo, kaip ir dar keliais žmonėmis, net nelendu į jų daržą. Nepadarysiu aš geriau, nebent sugadinsiu (juokiasi).
- Ką dar gyvenime darote gerai?
- Aš nemeluoju. Labai stengiuosi padaryti, kas pažadėta. Ne visuomet pavyksta, tas žiauriai kankina, nors ir supranti, kad priklauso ne nuo tavęs vieno. Bet tai mane žudo, jei yra pažadas, bet yra ir niuansų, dėl kurių nepavyksta jo ištęsėti. Aš manau, kad tai yra geros savybės. Tiesa, esu visiškai nepavydus. Nors dabar atrodo, kad jau pradedu pavydėti... (juokiasi.)
- Nuo 50-ies pats laikas pradėti jausti ką nors naujo. O baltą motociklą jau nusipirkote?
- Ne, motociklo nepirkau, bet turiu motorolerį. Raudoną. Tiesa, jau seniai.
- O tų visų pasilinksminimų – nebereikia?
- Prieš 4 metus aš turėjau didžiulę draugų kompaniją. Buvau garbėtroška. Labai mėgau pasiimti dėmesį – ne tai, kad man jo duotų, o kad pats pasiimčiau, kiek man reikia: tiesiog ateinu ir pasiimu.
Kaip kiti siekia moterų, aš siekiau dėmesio. Galėdavau būti ir piktas, ir linksmas, man atrodo, kad turėjau ir humoro jausmą. Bet staiga viskas apsivertė. Ir aš padariau didžiulę gyvenimo klaidą – aš atsisakiau visų žmonių. Ir likau vienas su sūnumi.
Galvojau, na, ir gerai, ir nereikia. Bet aš praradau savo identitetą. Pradėjau bijoti to, ką sakau. Man pradėjo darytis gėda, nes ėmė atrodyti, kad visada nusišneku.
Ir dabar galiu pasakyti: aš sugrįžtu, man ne gėda, jei ir nusišneku, aš negaliu visko išmanyti (nors buvo momentų, kai įsivaizdavau, kad aš vienas čia viską žinau). Kai atsisakiau viso ano gyvenimo su aibe žmonių aplinkui, aš panirau į depresiją, kitus kaltindamas ir pats susivariau.
Bet dabar supratau, kad sūnus mano auga. Jam 6-eri, dar keli metai, ir tas tėvas bus reikalingas mažiau. Nesvarbu, kad mūsų nuostabūs santykiai ir mes tikrai esame labai artimi, bet jį anksčiau ar vėliau reikės paleisti, nes jis turės savo gyvenimą. O galų gale ir man 50 metų – dar nereikia nusirašyti. Todėl ir sakau: aš sugrįžtu. Gal ne šiandien, gal po savaitės.
- Kalbant apie jūsų gyvenimą išties tinka žodis „legenda“, nes paprastai į vieno žmogaus kelis dešimtmečius netilptų tiek istorijų, tiek įvykių, tiek projektų, kiek tilpo jūsų erdviame, legendiniame bute Vilniaus senamiestyje, kurį ketinate paversti muziejumi. Ar esate skaičiavęs, kiek rimtų projektų – filmų, serialų, laidų, vaizdo klipų gimė būtent ten?
- Dvidešimt septyni. Truputį per skambu vadinti tai muziejumi, bet tam tikra forma jį įgyvendinsiu. Yra daug istorijų – ir Andriaus Mamontovo klipas ten filmuotas, ir „žasų“, a.a. Vytauto Šapranausko laidos fragmentai, serialai. Netgi pirmas ir vienintelis lietuviškas erotinis serialas „Sužadintos aistros“... Ne, ne aš ten nevaidinau. (juokiasi.)
Daug dalykų ten vykę. Ir mes pradėjome rinkti medžiagą, adaptuoti. Ten buvo ir šou verslas, ir krepšinis, ir kinas. Kai susikūrė komanda „Statyba-Lietuvos rytas“, o tuo metu buvo kultinė laida „Tangomanija“, mes su krepšininkais siuntėme iš mano namų vieno kolegos sportinius marškinėlius, kurie baisiai dvokė, į „Tangomaniją“, kad sunaikintų juos, - laidoje buvo tokia speciali sudorojimo rubrika (juokiasi). Yra ir net kiek šokiruojančių dalykų.
Pavyzdžiui, tame bute buvo švenčiamas mergvakaris su visais reikalingais atributais. Man neesant. Yra išlikusios nutoraukos, kurias netyčia radau... Tai buvo kompanija iš mano vaikystės draugų rato. Kodėl užsimanė rengti tai mano namuose, nežinau. Tame bute kitąsyk būdavo ir 60 žmonių, ir visi rasdavo vietos.
Aš jo niekada nerakindavau, visada žmonės galėdavo užeiti ir išeiti. Jame yra gyvenę kas mėnesį, kas po pusę metų daug žinomų žmonių, dėl to, kad man buvo nieko negaila. Negaila ir dabar, kad žmogus ateitų iš gatvės, jeigi jį domina serialų, klipų istorijos, išlikusios autentiškos detalės.
Tuose namuose vietą rasdavo labai skirtingos kompanijos: teatro, televizijos, kino žmonės ten švęsdavo premjeras, poetai virtuvėje eiliuodavo iki ryto, ir muzikos industrija – ten, ir krepšininkai.
- Turbūt net neįmanoma šiandien išskirti vieno epizodo. Bet ką jums ypač gera atsiminti?
- Kai būdavo Alvydas Šlepikas, Saulius Balandis, aš, Rimantas Bagdzevičius, vykdavo menininkų vakarėliai, jie – vienokie. Bet jau su „žasais“, su Marijonu, kitais „riebiatomis“, kaip mus tada vadino, irgi vykdavo vakarėliai, tik jie jau būdavo žymiai aštresni. Kita vertus, vieni kitus jie galėdavo puikiai papildyti. Su krepšininkais vėlgi būdavo viskas kitaip. Gal šitas tikras istorijas kada nors bus galima papasakoti.
- Filme?
- Gal, nežinau.
- Šiandien vyks jūsų jubiliejinis vakarėlis. Pranešėte visiems, kad neneštų dovanų, verčiau prisidėtų prie JAV rašytojo Džeromo Deivido Selindžerio atminimo įamžinimo jūsų gimtuose kraštuose. Netikėta.
- Prieš 3 metus Audrius Siaurusevičius man rodė, kad Selindžerio prosenelis yra gimęs, augęs Šakių rajone, Sudarge, prie Nemuno. Yra knyga, kurioje tai aprašyta. Ir yra kita knyga, iš mano visų laikų geriausiųjų romanų dešimtuko – „Rugiuose prie bedugnės“. Tai šio romano autoriaus senelis – iš Sudargo.
Įdomi ne tik šita istorija, bet ir paties Selindžerio gyvenimo, jo skaudžios meilės istorija. O be to, šiemet yra minimas jo 100-metis. Tai A. Siaurusevičius vis bandė mane pastumėti pagalvoti apie tai, kaip įamžinti rašytojo šaknis. Ir dabar, kai reikėjo apsispręsti – švęsti tą 50-metį ar nešvęsti, o man ypatingai nepatogu priimti dovanas, – turiu kompleksą kalbėti viešai ir priimti dovanas, tai mudu išgimdėme mintį visa tai apjungti ir įprasminti tame rajone, kuriame yra ir mano šaknys.
Šiaip jau Šakių rajone aš daug ką darau: ir filmus kuriu, ir krepšinį skatinu. Aš myliu tą kraštą, aš myliu savo kaimą, aš ten gerai jaučiuosi. Mano sodyba yra apie 15-20 kilometrų nuo Sudargo.
- Ar jau pasidalinote šia idėja su kitais rašytojo sekėjais?
- Yra didžiulis Selindžerio gerbėjų klubas, veikiantis visame pasaulyje, mes su juo susisiekėme, papasakojome apie idėją. Sulaukėme palaikymo ir panašu, kad iš to tikrai kažkas gims. Tai jokiu būdu nebus tiesiog monumentas. Veikiau kokia nors instaliacija. Yra daugybė įdomių vizijų, kaip tą įprasminti.
Bendravome ir su Sudargo seniūnija, ir su rajono valdžia, ir su paveldu, jie priėmė idėją su malonumu, aš manau, kad tai gali labai stipriai nuskambėti. Kitas dalykas – man atsirado lengvumo neversti savo draugų galvoti, ką padovanoti – jie tiesiog galės prisidėti prie dar vienos geros idėjos įgyvendinimo. O juk viskas šiame gyvenime prasideda nuo idėjos.
Ačiū už pokalbį.