Praėjusių metų rugpjūčio 23-iąją Vilniuje buvo pristatyta knyga apie Roką Žilinską. Jos pavadinimas „Aš – Rokas Žilinskas“ tarsi savaime suprantamas – ši frazė buvo tapusi žurnalisto vizitine kortele.
Į knygos pristatymą tuomet susirinko būrys Roką pažinusių ir jo talentui neabejingų žmonių. Čia buvo galima sutikti ne tik knygos autores Daivą Žeimytę ir Moniką Žilinskaitę, bet ir Rasą ir Edmundą Jakilaičius, Jogailą Morkūną, premjerę Ingridą Šimonytę, Ireną Degutienę ir kitus.
Dalinamės knygos ištrauka:
Roko pamokos
„Pasiilgau, širdele“. Viena paskutiniųjų Roko Žilinsko man atsiųstų žinučių. Jis lyg kažką jautė. Paskutiniais savo gyvenimo mėnesiais buvo neįprastai melancholiškas, nuolat susimąstęs ir užsidaręs. „Žiūriu serialius, iš namų net nenoriu išeiti“ – sakė man Rokas viename iš paskutiniųjų mūsų pokalbių. Paskutinį kartą susitikome 2017 m. kovo pabaigoje, turėjome kartu eiti į Nacionalinius lygybės ir įvairovės apdovanojimus. Aš užtrukau filmavime ir nebenuėjome. Bet nuėjome su Roku suvalgyti jo labai mėgstamo Napoleono torto. Plepėjome apie viską. Suvalgęs vieną nemenką gabalą torto, Rokas paprašė antrojo. „Rokai, kalorijos“ – dar pabandžiau jam moralizuoti. „Ai, gyvenu vieną kartą“ – gardžiai lapnodamas Napoleoną atšovė man Rokas. Jis mėgavosi. Dabar suprantu, kad mėgavosi kiekviena jam likusia akimirka.
Būsiu atvira. Kol Roko nepažinojau, buvo ne vienas kartas, kai jį smerkiau. Ir tyčiojausi, skaitydama, kaip eilinį kartą Roką Žilinską užfiksavo neblaivų. Juokiausi iš jo parodijų. Mąsčiau taip pat, kaip dažnai mąsto nemažai mūsų tautiečių, kuriems tiesiog smagu prikalti žmogų prie kryžiaus dėl jo išvaizdos, gyvenimo būdo, nesėkmių ar kitų reikalų. Kuriems tiesiog smagu tyčiotis iš kitų. Aš buvau tokia pat. Ir man dėl to labai gėda. Galbūt dėl to Rokas, iš kurio aš kažkada juokiausi, atėjo į mano gyvenimą. Kad išmokytų mane priimti žmones tokius, kokie jie yra. Kad išmokytų juos suprasti ir nesmerkti dėl dalykų, kurių jie neretai negali kontroliuoti. Tik vėliau supratau, kad Roko tam tikrus pasirinkimus lėmė visai ne koks nors palaidas gyvenimo būdas, o jo išgyvenimai. Rokas buvo labai jautrios sielos žmogus. Ir tai tapo jo paties kančia.
Kai mes susipažinome su Roku, jau rimtai išgėrinėjo ir vis labiau ritosi žemyn. Aš tai mačiau ir, baisiausia, kad niekaip negalėjau jam padėti. Vėliau man Rokas pasakojo, kad tuo metu niekas jo negalėjo sustabdyti, nes toks yra alkoholiko kelias. Privalai pasiekti dugną, kad vėl nuo jo atsispirtum. Roko dugnas buvo reanimacija. Po to sekė ilgi mėnesiai gydymo ir pokalbių Anoniminių alkoholikų klube. Mūsų bendravimas tuo laikotarpiu buvo nutrūkęs, jis atsinaujino, kai Rokas jau keletą mėnesių buvo visiškai blaivus. Su Roku kalbėdavomės labai atvirai. Kartą aš nusprendžiau jo paklausti, kodėl jis gėrė. Kodėl dėl alkoholio sužlugdė savo karjerą televizijoje? Buvo stipriai susigadinęs savo reputaciją. Rokas buvo atviras su manimi. „Aš labai vienišas, Daiva. Ta vienatvė mane žudo. Supranti, būti homoseksualiu tokiu viešu žmogumi nėra lengva. Aš nuolat jaučiu didžiulį visuomenės spaudimą būti tobulu. Aš bijau gyventi laisvai. Aš bijau susipažinti, turėti artimus santykius, nes nežinau, ar galiu pasitikėti žmonėmis“. Taip pasakojo man Rokas, kuris visada ir visur buvo pasiruošęs padėti kitiems. Kuris pasitikėjo kitais besąlygiškai. Jis buvo labai žmogiškas, tačiau pats retai teturėjo progrą pajusti tikrąjį žmogiškumą.
Rokas buvo labai sąžiningas. Sykį jis man prisipažino, kad po daugybės mėnesių blaivybės jis buvo atkritęs. Laimei, laiku suėmė save į rankas. Sakiau jam tada: „Rokai, būk geras, jeigu tau kada nors užesi noras išgerti, paskambink man prieš tai padarydamas. Labai prašau“. „Aš tau pažadu, Daiva“ – pasakė man Rokas. Ir tą pažadą sąžiningai vykdė. Jis buvo žodžio žmogus. Ir man iki šiol nemalonu prisiminti, kad jis pasitikėjo ir tikėjo manimi labiau, nei aš juo.
Gydydamasis priklausomybę, Rokas nuolat vartojo migdomuosius. Kartą jis man paskambino sekmadienį ir klausia, gal aš netyčia turiu kokią migdomųjų tabletę, jo pasibaigė, savaitgalis, recepto neturi, o nemiega jau daugiau nei parą. Sakau, atvažiuok, kažką turiu. Privažiuoja Rokas su vairuotoju ir aš matau, kad jis vos ant kojų pastovi. Net nutirpau. Galvojau, viskas, atkrito. Nieko jam nesakau, bet jau iš mano veido išraiškos gali išskaityti, kad neramu man. Jis pats man iš karto: „Daiva, viskas gerai, aš tiesiog nemiegojęs, stogas visai važiuoja, turbūt kaip girtas atrodau. Bet aš juk pažadėjau“. Ir man pasidarė taip gėda. Po to įvykio dar ilgai klausiau savęs – kodėl aš suabejojau juo? Rokas išmokė mane pasitikėti žmonėmis. Ir laikytis duoto žodžio.
Rokas turėjo nuostabų humoro jausmą. Prisimenu, kai aš jį nusivežiau į savo sodybą kaime, Panevėžio rajone, Ėriškiuose. Nusprendėme išeiti apžiūrėti mano gimtųjų vietų. Keliaujame aplink kaimą gatve, matome, priekyje atmina dviratininkas. Atpažįstu – taurelės nevengiantis kaimo gyventojas tuo dviračiu mina. Pamato Roką, staigiai sustabdo. „Zdarova“ – iš toli sveikina Seimo narį Roką Žilinską. „ Zdarova“ – jam atsako Seimo narys Rokas Žilinskas. Mes su drauge susirietusios iš juoko stebime jų bendravimą. Pasisveikina, paspaudžia rankas vienas kitam, pašneka apie gyvenimą. Kaimietis nuvažiuoja su plačia bedante šypsena veide – juk su pačiu Roku Žilinsku pabendravo. Ir Rokas linksmas toliau keliauja. Kiek jį pažinojau, visuomet žavėjausi Roko gebėjimu neskirstyti žmonių pagal tai, koks jų gyvenimo būdas ar socialinė padėtis. Visi jam buvo žmonės. To iš jo mokiausi ir aš.
„Nuoširdus ačiū, miela draugei! Džiaugiuosi ir didžiuojuosi supamas gerų, šviesių žmonių. Linkiu daugybės labų dienų Tau ir artimiems Tavo! Iš širdies Rokas“.
Roko Žilinsko žodžiai po to, kai parašiau jam, kad balsavau už jį Seimo rinkimuose. Mačiau, kaip jis atsakingai žiūri į savo darbą Seime ir tuo pačiu, kaip šis darbas iš jo sunkia paskutines jėgas. Kai susitikome paskutinį kartą, Rokas sakė, kad tai jo paskutinė kadencija, kad jam gana politikos, kad nori užsiimti kita veikla. Jis planavo skaityti paskaitas studentams apie viešąjį kalbėjimą ir kurti organizaciją, kuri padėtų žmonėms kovoti su alkoholizmu.
Dažnai pagalvoju, kokia aš dėkinga likimui, kad jis suvedė mane su Roku Žilinsku. Ir nors ta mūsų draugystė truko vos keletą metų, aš labai daug ko iš jo išmokau. Išmokau mylėti žmones dar labiau, išmokau juos priimti tokius kokie yra, išmokau labiau pasitikėti, o svarbiausia, supratau, kokia didžiulė dovana mums yra gyvenimas.
Daiva Žeimytė - Bilienė
Roko Žilinsko bičiulė Daiva Žeimytė: jam rūpėjo kiti žmonės
Daugiau nei penkerius metus su Roku Žilinsku artimus bičiuliškus santykius palaikiusi Daiva Žeimytėkiek anksčiau Delfi pasakojo, kad juodu susipažino per bendrą bičiulę žurnalistę. Taip užsimezgė jųdviejų graži draugystė. Žinoma moteris pasidalino labiausiai įsiminusiu įvykiu bei įvardijo Roko savybes, kuriomis itin susižavėjo.
„Rokas tuo metu buvo Seimo narys, tad kartas nuo karto lankydavosi įvairiuose Lietuvos kampeliuose, įvairiose įstaigose. O aš tada išgyvenau sudėtingesnį gyvenimo laikotarpį – buvau ką tik po skyrybų. Rokas mane vis traukdavo iš namų, sakydavo: tu tik nesėdėk viena ten, – prisimena pašnekovė. – Vieną kartą jis mane pakvietė kartu vykti į Jurbarką, o mūsų tikslas buvo apsilankyti įvairiose socialinėse įstaigose. Vykome tiek į privačius, tiek į valstybinius senelių namus. Po to aplankėme nakvynės namus, bendravome su įvairiais žmonėmis – prisipažinsiu, man buvo nuostabu stebėti Roką, kuris elgėsi neįtikėtinai paprastai. Juk atvažiuoja Seimo narys – atrodo, jis turi būti kažkoks ypatingas svečias, kuris vaikšto aukštai iškėlęs nosį, kalba lyg turėdamas tam tikrą statusą. Tarsi turėtų tai matytis. Bet čia santykis buvo toks, lyg bendrautų absoliučiai lygus su lygiu, žmogus su žmogumi. Reikėjo pamatyti, kaip jis kalbėjosi su visom močiutėm ir seneliais – jis turėjo ypatingą gebėjimą susilyginti.“
Žurnalistė tikino, kad panaši situacija pasikartojo ir nuvykus į nakvynės namus – ten buvo nemažai žmonių, turinčių priklausomybių.
„Rokas ir ten nesijautė, lyg būtų iš kito luomo, kito sluoksnio. Tai buvo fantastiška žmogiškumo pamoka. Aš stebėjau jį iš šono ir žavėjausi. Galvojau, kad ne veltui jis toks jautrus, neskirstantis žmonių. Jam rūpėjo kiti žmonės, Rokas pergyvendavo dėl jų“, – kalbėjo D. Žeimytė. Ji tikino per draugystės su Roku metus taip pat pajautusi, ką reiškia artimo bičiulio rūpestis. Pasak žurnalistės, jis lyg nujausdamas atsirasdavo tada, kai labiausiai to reikėdavo.
„Aš – Rokas Žilinskas“ – ši kone legendinė frazė girdėta kiekvienam, kadaise ji tapo per anksti anapilin išėjusio žurnalisto ir politiko vizitine kortele. Kai D. Žeimytei ir Roko sesei M. Žilinskaitei kilo idėja išleisti knygą, pavadinimas buvo tarsi savaime aiškus.
„Mes su Roko sese Monika netrukus išleisime knygą – tai tarsi jo testamentas, palikimas žmonėms. Ten sudėtas visas jo gyvenimas, draugų prisiminimai. Ją planuojame pristatyti rugpjūčio mėnesį“, – kiek anksčiau kalbėjo laidų vedėja.
Roko Žilinsko sesuo: jis buvo mano mokytojas, globėjas
„Delfi“ praėjusias metais kalbinta R. Žilinsko sesuo Monika Žilinskaitė – šešeriais metais jaunesnė už brolį, tačiau jųdviejų santykis visą gyvenimą buvo puikus.
„Visą gyvenimą buvome geriausi draugai. Praėjus penkeriems metams nuo jo mirties galiu pasakyti, kad šito žmogaus man labai trūksta. Jis buvo vyresnysis brolis, mano mokytojas, globėjas. Nuo pat vaikystės jį prisimenu, kaip labai šviesų, stropų, atsakingą, pareigingą žmogų, – sakė moteris. – Mes augome Vilniaus senamiestyje, Roką pažinojo visos pardavėjos iš artimiausių parduotuvių. Kadangi brolis padėdavo mamai, lakstydavo į parduotuves, žinodavo, kada ką atveš – kas gyveno sovietmečiu, prisimena, kad parduotuvėse būdavo stygius elementarių prekių, maisto produktų. Rokas buvo tas, kuriam pardavėjos prekes atidėdavo į šoną“.
Monika pridūrė, kad Rokas rasdavo kontaktą ir bendrą kalbą ne tik su vaikais, bet ir su suaugusiais, skirtingų socialinių sluoksnių žmonėmis.
„Anksčiau prie Aušros vartų būdavo elgetaujančių žmonių – sovietmečiu tuometinė policija juos dar surinkdavo, nelabai leisdavo jiems ten būti prie bažnyčios. Bet kartais pasitaikydavo, kad koks nors elgeta miega tarpuvartyje, vakaras šaltas – o Rokas jį keldavo, sakydavo, kad per vėsu, liepdavo eiti, kur šilčiau. Nuo vaikystės jį prisimenu tokį – gelbėjantį kaimynus, padedantį aplinkiniams. Man kartais vaikystėje tikrai būdavo keista, kaip jis gali prieiti prie apsišlapinusio alkoholiko ir padėti jam atsikelti“, – prisiminimais dalinasi Monika.
Su D. Žeimyte knygą „Aš – Rokas Žilinskas“ išleidusi anapilin iškeliavusio žurnalisto ir politiko sesuo sako, kad liko neįgyvendintas ir vienas didelis planas. Rokas planavo, kad kai baigs politiko karjerą, įkurs reabilitacijos centrą žmonėms, turintiems priklausomybių.
„Mes su Roku turėjome daug planų ateičiai. Vienas jų buvo pagalbos centro žmonėms, turintiems priklausomybių, steigimas. Šią mintį tebegvildenu ir ketinu ją paversti realybe. Rokas turėjo aiškią idėją, kokia turėtų būti to politika, gaila, kad tai nebuvo įgyvendinta, – kalbėjo M. Žilinskaitė. – Taip pat su Daiva Žeimyte leidžiame knygą – ji yra paskutinėje išleidimo stadijoje, turėtų pasirodyti netrukus. Knygoje bus Roko straipsniai, įvairūs jo interviu iš televizijos laidų, jo bendražygių, draugų prisiminimai. Jaukioje spalvingoje knygoje bus ir Roko nuotraukų iš asmeninio gyvenimo bei viešų pasirodymų.“
Mirė po sunkios ligos
Parlamentaras dėl ūmios pneumonijos buvo paguldytas į ligoninę. Jo būklė buvo labai sunki, medikai R. Žilinskui buvo sukėlę dirbtinę komą. Žinomas vyras mirė 2017-ųjų birželio 6-ąją.
R. Žilinskas gimė 1972 metų liepos 20 dieną Vilniuje. Užaugo vaikų lopšelio auklėtojos ir plaukimo trenerio šeimoje. Lankė A. Vienuolio vidurinę mokyklą, baigė Vilniaus 27-ąją vidurinę mokyklą, vėliau – žurnalistikos studijas Vilniaus universitete. Vilniaus universitete už diplominį darbą gavo aukščiausią įvertinimą. Stažavosi Indijos masinės komunikacijos institute (IIMC) Delyje.
Baigęs studijas, žurnalistinę veiklą tęsė LRT, vėliau – LNK žinių tarnyboje. Buvo žinių vedėjas, užsienio naujienų redaktorius. Stažavosi JAV informacijos tarnybos kursuose Vašingtone, gausybėje Europos žurnalistikos centro seminarų Europos šalyse. Žiniasklaidoje išdirbo 18 metų.
Žurnalisto profesiją turėjęs 44 metų R. Žilinskas į Seimą buvo renkamas nuo 2008-ųjų metų.
Politikas R. Žilinskas buvo pirmasis Lietuvos parlamentaras, pripažinęs savo netradicinę seksualinę orientaciją.
Už nuopelnus Lietuvai R. Žilinskas Respublikos Prezidento dekretu buvo apdovanotas valstybiniu apdovanojimu – atminimo ženklu „Už asmeninį indėlį prisidedant prie Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai 2013“.
Taip pat – labdaros fondo „Mūsų krantas“ auksinio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu, naujienų portalo Delfi „Titanu“ už drąsiausią metų straipsnį-komentarą – „Paradas apsieis be manęs, o aš – be parado“.
„Rokas mokėjo dirbti kaip profesionalas. Jis dirbo greitai, tiksliai ir kėlė tikrai aukštus reikalavimas sau ir savo darbui. Jis stengėsi kruopščiai ir sąžiningai viską atlikti. Kai jis buvo išrinktas į Seimą, pasikeitė tik jo įvaizdis viešumoje, tačiau su draugais išliko toks pats“, – apie savo kolegą yra sakęs žurnalistas Gintaras Deksnys.