– Minite savo gimimo dieną. Ar turite kažkokių tradicijų, kaip tai darote?
– Šiais metais laužysiu visas tradicijas, nedarysiu susiėjimo su bičiuliais. Pastebėjau, kad jie nelabai noriai eina į susiėjimus. Vieni tingi, kiti nenori važiuoti taksi, o savo automobiliu dėl suprantamų priežasčių irgi nelabai išeina.
– Žvakutes ant torto pučiate ir galvojate norą?
– Ne, tikrai ne. Jau 80 kartų tai dariau, nusibodo. Aš išlepintas gyvenimo, pats save lepinu, todėl tai, ką dažnai darau, man nusibosta.
– Bet svajonių turite, net jei nepučiate tų žvakių ant torto?
– Žinoma. Svajonių turėti yra būtina. Mano svajonės dažnai gimsta vilko valandą, dramatišką valandą, kada dažniausiai būna infarktų, bet daugiausiai gimsta kūdikių – apie 1–3 valandą nakties. Pusiau prabundu, jaukiai guliu ir svajonės ateina pačios.
– Norėčiau pakalbėti apie dar vieną sukaktį – 27 metai, praleisti LRT. Kartais tiek net netrunka žmonių santykiai. Kaip pavyko tiek laiko išbūti drauge?
– Žmonių, valstybių santykiai ilgai trunka, taip pat ir santykiai su darboviete, jei yra nors kokia abipusė nauda. Turėjau naudą – duonos gabaliuką gana liberaliomis sąlygomis. Kita vertus, turėjau tribūną – galėjau daug pasakyti, kas buvo užsigulėję, kas nesuspėjo išeiti „Gimtojo krašto“ laikraštyje (A. Čekuolis buvo šio laikraščio vyr. redaktorius – LRT.lt).
– Kokių darbų, kai nebeliks „Popietės su Algimantu Čekuoliu“, planą esate susidaręs?
– Grįžtu prie rašytojavimo. Manau, kad darbus svarbu kaitalioti: tai labai padeda, atšviežina psichiką. Savo kelią aš ir pradėjau nuo rašytojavimo. Tai bus tarsi grįžimas prie pirmosios meilės. Netrukus išeis mano knyga, enciklopedinė proza, kuri vadinsis „Salos ir jų žmonės“. Knyga bus ne tik apie keliolika charakteringų, ypatingų pasaulio salų, bet apie kitus įdomesnius dalykus. Kodėl dalį turinio įvardinu kaip „kitus įdomesnius dalykus“? Kadangi tai – paskutinė knyga, į ją sudėjau tai, kas buvo gardžiausia.
– Žmogus yra pagrindinis objektas, kurį darniausiai analizuojate ir apie kurį dažniausiai rašote?
– Taip. Žmogus, užsiimantis veikla.
– Kiekvienas žmogus gali būti įdomus?
– Kiekvienas žmogus gali būti įdomus. Tačiau ne kiekvienas, kalbantis su juo, yra pakankamai įdomus pats ir pakankamai ryžtingas, smalsus ir atlaidus.
– Ar yra dalykų, kuriuos, jūsų manymu, kiekvienas žmogus per gyvenimą turėtų padaryti, patirti ir kiek tokių dalykų dar pačiam liko?
Man liko nedaug. Bet laiko man liko nedaug, nors nežinau, kiek. Todėl aš nešokinėju, niekur nebenoriu važiuoti, nes supratau, kad, visų pirma, negaliu pabėgti nuo savęs paties. Tiesa, nelabai ir stengiuosi: aš nesu savęs nekenčiantis žmogus, galbūt atvirkščiai – per daug save mylintis.
Dabar man atėjo laikas rašyti, o ar atėjo laikas žmonėms skaityti tai, ką parašiau, pamatysime.