Kartu su „bohemiečių“ šeima Asmik kuria dar vieną savo debiutinę partiją – Leonorą, gruodžio 2, 3, 5, 6 dienomis pristatomame Vilnius City Operos „Trubadūre“. Susidomėjimas šia premjera toks didžiulis, jog organizatoriai jau pradėjo prekiauti bilietais į kovo mėnesio spektaklius. Su tokiu pat didžiuliu susidomėjimu kalbėjome su Asmik.
– Pradėkime nuo ten, kur paskutinį kartą apie tave teko girdėti. Kaip sekėsi Vienoje? Kokioje operoje dainavai ten?
– „Theater an der Wien“ su režisieriumi Christof Loy statėme P. Čaikovskio „Charodeyką“ („Kerėtoją“). Pastatymas buvo tikrai geras. Aišku, pačiam vertinti sunku, kai esi taip įsigilinęs į procesą, bet iš patikimų lūpų girdėjau, jog spektaklis buvo labai vykęs (šypsosi).
Aš, tiksliau mano personažas, operoje pasakoja istoriją apie labai patrauklią moterį, kuri visada yra vyrų dėmesio centre ir tuo pačiu, žinoma, nėra labai mėgiama moterų. Ji atsiduria tarp dviejų vyrų: tėvo ir sūnaus. Finale judviejų žmona/motina mano heroję nunuodyja.
Spektaklyje teko dainuoti su Vladimiru Ognovenko – tai buvo labai maloni pažintis. Jis yra dainavęs su mano tėvais ir juokėsi, kad dabar jam trūksta tik padainuoti su mano sūnumi - Nojumi.
– Ar tai buvo pirmas tavo darbas Vienoje?
– Taip, pirmas, bet labai sėkmingas. Visiškai netikėtai buvau nustebinta reklamos gausa, - visas miestas buvo nukabintais plakatais su mano atvaizdu. Lyginant su Stokholmu, kur teko dirbti vėliau, čia atmosfera atrodo laisvoka, nors puikiai organizuota: tik atvykęs gauni valandų tikslumu surašytą tvarlaraštį visam repeticijų laikui...
– Taigi, o Stokholmo Karališkojoje operoje dainavai pagrindinę partiją operoje „Madam Baterflai“, ar tai buvo pirmoji tavo pažintis su šiuo vaidmeniu?
– Kažkada seniai esu išmokus šią partiją, įšokus į spektaklį, kartą sudainavus ir pamiršus, todėl šis pastatymas man iš tiesų buvo pirmas - tikrasis.
Aišku, yra visai kita ilga istorija, susijusi su šita opera. Mano mama, būdama nėščia, iki pat aštunto mėnesio dainavo Baterflai, abu tėvai čia dainavo, o vėliau aš pati dalyvaudavau kaip vaikas. Man tai – verksmo opera, nuo pat pirmos natos, vos tik užgroja orkestras... Man tikrai buvo ir baisu ir keista: ar galėsiu dainuoti? Vis dėlto supratau, jog kai reikia dainuoti pačiai, tos emocijos atsijungia, bet jei tik leidi sau užsiklausyti muzikos... Iš karto – ašaros.
– Kaip vis dėlto pavyko susitvarkyti su šia role?
– Nors mano balso tembras šiai rolei yra kiek tamsokas, bet visi priėmė puikiai, dirigentas taip pat liko labaiu patenkintas. Karalius taip pat buvo premjeroje ir man išėjus nusilenkti atsistojo (šypsosi). Pati rezultato dar nespėjau įvertinti, nes kol kas dainavau tik dvi premjeras, atrodo, dar nesupratau, kas įvyko. Labai smagu buvo dirbti su puikia komanda, o tai retai pasitaiko.
– Nuotraukose matyti, kad spektaklis buvo labai estetiškas.
– Taip, veiksmas, kaip ir parašyta operoje, vyskta Japonijoje, jų kultūros stilistikoje, tik niekas čia nesistengė iš tiesų vaidinti japonų. Man tai labai patiko, nes pati asmeniškai manau, jog nėra nieko blogiau, nei europiečiai bandantys vaidinti japonus ar kitus azijiečius. Tai – labai netikra. Čia kaip tik buvo išlaikyta riba.
– Sklando gandai, jog vienas iš tavo kostiumų – Agnės Kuzmickaitės suknelės plagiatas?
– Iš tiesų istorija buvo įdomi. Vos pamačiusi tą suknelę, supratau, kad „kažkur aš tai jau mačiau“. Tik vėliau prisiminiau, kad Agnė buvo sukūrusi drugelių kolekciją, pasižiūrėjau internete ir radau. Žinoma, dailininkai, ieškodami įkvėpimo dažnai ką nors pasiskolina, juk vieną drugelį prisiūsi kitoje vieotje ir tai – jau nebe plagiatas. Taip būna. Bet viskas baigėsi gerai, nes tiek visi Stokholme, tiek pati Agnė buvo nusiteikę labai geranoriškai. Nors jos pavardės į programėlę įdėti nespėjo, bet labai rūpinosi, kvietė ją atvykti į premjerą.
Tokie sutapimai retai pasitaiko, kad atvažiuotų lietuvė solistė ir pamatytų tokią suknelę... Praktiškai kaip su savo kostiumu atvažiuotum (juokiasi).
– Kokį įspūdį paliko pats Stokholmas?
– Labai gerą, - ten toks gaivus oras. Dabar, ne pirmą kartą ten vykdama to nebejaučiu, bet pirmus kartus būdavo įkvepi ir ta gaiva... ji visai kitokia nei kalnų šviežumas, tokio dar niekur nesu jautus.
Patys žmonės man paliko labai puikų ir šiltą įspūdį: puikus humoro jausmas, atviri, draugiški, puikiai kalbantys angliškai, kas po Austrijos buvo labai malonu.
– Kaip manai, kurie tavo sceniniai darbai tau atvėrė kelią į Vakarų ir Šaurės Europos teatrus?
– Tam tikra prasme galėtume sakyti, jog tai prasidėjo nuo G. Pučinio Triptiko. Dėl to esu labai dėkinga režisieriui A. Žagarsui, kuris į savo spektaklius visuomet kviečia labai daug svarbių operos žmonių.
Kita vertus, tas ėjimas vyksta nuolat, nuosekliai. Dirba agentai, yra žmonės, kurie tave seka, važinėja į spektaklius skirtinguose teatruose, skirtingose šalyse ir žiūri, kaip tu dirbi, augi, mato, kada gali sudainuoti vieną ar kitą partiją. Retai kada gali pasakyti, kuris būtent vaidmuo padėjo pralaužti ledus.
– Kaip manai, kodėl solistai, galintys pasirinkti roles beveik bet kuriame Europos teatre dar grįžta dainuoti į Lietuvą?
Namo grįžti visada norisi. Norisi ir pradžiuginti artimus žmonės, savo publiką, leisti jai pasidžiaugti tavimi, tavo pasiekimais. Man labai svarbu yra ir tai, jog tokiu metu aš galiu pabūti su Nojumi, tam atsiranda brangaus laiko, kurio šiaip aš neturėčiau ir negalėčiau sau leisti. Bent į jį miegantį pažiūrėti.
Kitas dalykas, Dalia (Ibelhauptaitė) yra labai artima mano draugė, o profesiškai būtent pas ją pirmą kartą kurti rolę – labai džiugu. Tik su ja gali iš tiesų iki kaulelio išnarstyti personažą. Galiausiai darbas su „bohemiečiais“ yra mūsų visų susitikimas, galimybė pabendrauti ir galų gale, pamatyti vienas kitą, pažiūrėti, kaip senstame (juokiasi).
– Ar G. Verdi – tavo kompozitorius?
Šiaip nesu Verdi fanė. Iš jo kūrinių labiausiai vertinu „Don Karlą“ ir „Requiem“. Jo muzikoje man sunkiausia yra susidoroti su pasikartojimais. Aš negaliu to paties žodžio kelis kartus sakyti, dainuoti taip pat, visada stengiuosi ieškoti skirtingų spalvų. Čia jų tenka ieškoti milijonais, todėl yra sunkiau.
Leonora „Trubadūre“ – viena pirmųjų mano Verdi rolių, bet šį kompozitorių savo repertuare pasilikti tikrai noriu ir reikia, - tai labai sveika mano balsui. Kita vertus, su tokiomis rolėmis galiu dirbti ir platesniuose vandenyse, nes daugelis atliekančių Verdi muziką yra daugiau dainuojantys, nei vaidinantys solistai.
– Kaip sekasi kurti tokios, atrodytų naivios Leonors paveikslą?
– Aš pati savyje neturiu to naivumo, todėl ir į ją taip nežvelgiu. Manau jos situacija, kuomet kilminga dama, galinti turėti viską, įsimyli ir paaukoja save čigonui yra labai konkreti ir artima mums. Juk kasdien prie tavęs gali rikiuotis turtingiausi oligarchai, įtakingiausi vyrai, o tu vis viena išsirinksi statybininką. Naivumo tame aš nematau, net atvirkščiai: pagalvok, tais laikais pasakyti, jog būsi su čigonu, ar „Otele“ Dezdemonai pasirinkti juodaodį, - tam reikia daug drąsos ir stiprybės.
– Kažkada seniai Dalia Ibelhauptaitė norėjo atverti kuklią Asmik. Šiandien visi tave žino kaip užsispyrusią ir savimi pasitikinčią operos solistę ir laukia iš tavęs ne tokių lyriškų vaidmenų, kaip „Trubadūro“ Leonora. Ar netiesa?
– Kažkiek to yra, bet tai – stereotipinis mąstymas. Žinoma, kad svetur su tuo susiduriu rečiau, bet aš žinau, kad taip turi būti. Kiekvienas turime savo reputaciją ir ją kuriame visą gyvenimą. Taip, galbūt aš kūriau daugiau neklaužados paveikslą. Juk būtų keista stebėtis, kad žmonės tave žino tokią, kokią tu visuomet norėjai, kad žinotų. Natūralu ir tai, jei aš kuriu lyrinį personažą, jog kai kuriems tai gali pasirodyti nenatūralu.
Be to, ir šiaip esu pastebėjusi, jog Lietuvoje yra labiau įprasta mylėti balselius-varpelius ir drugelius... (juokiasi). Ir iki šiol sunkiai priimami pilnaverčiai, normalūs balsai, turintys platų diapazoną, daug skritingų spalvų.
Kita vertus, toks žvilgsnis į mane, į kitus, mane visada skatina ieškoti. Aš niekada nebūsiu tuo gražiu drugeliu, nes nemanau, kad jų tokių apskritai būna. Stengiuosi laužyti tokį mąstymą. Negali būti ir nebūna tik gerų ar tik blogų žmonių. Kiekvienas iš mūsų, kaip ir kiekvienas personažas, turi begalę skirtingų savybių.
– Tuomet, ar kuriant Lietuvoje yra daugiau akstino kovoti su tokiu nusistatymu?
– Ne, matyt išaugau iš to amžiaus. Tiesiog kuriu ir ieškau.
– Kurį laiką tavęs nemačius atrodo, jog esi žymiai ramesnė, susikaupusi. Kaip jautiesi pati?
– Jei kalbėsime apie formą ir brandą, dabar esu reikalingiausiame taške. Jaučiuosi, kad tokia, kokia esu dabar, galiu bandyti žengti žingsnį „už“. Bristi į kitus vandenis.
Dirbu visiškai kitaip, skirtingai, perdarau visas roles. Atėjo branda, kitas atsakomybės jausmas, tenka dirbti didžiuliuose teatruose. Ir vaidmenis ruošiu kitaip, skiriu tam žymiai daugiau laiko, niekada to nebedarau viena. Geras jausmas.
– Su kuo tai siejasi? Vidine ramybe, stabilumu?
– Taip. Nežinau, manau, jog visas lūžis atsitiko man būnant 30-ies. Nedetalizuosiu visko, bet sakyčiau, kad mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Viskas yra gerokai stabiliau ir manau, kad viskas kyla iš to, jog aš pati viduje kuriu tą stabilumą. Jei tai pavyksta, visos problemos aplink tave sprendžiasi. Vis viena pasaulis yra mumyse: kai randi raktelį ir viduje pasuki tą spyną - viskas, visos bėdos problemos susitvarko, atrodo, savaime. Viskas sukrenta į savo vietas.
– Vis dėlto po didelių pokyčių reikia stengtis ir išlaikyti pasiektą būseną, ar sudėtinga?
– Ne - būtent, kad niekas nėra sudėtinga. Viskas paprasta, - žymiai paprasčiau, nei buvo kažkada.
– Kaip sekasi išlaikyti artimą bendravimą su Nojumi?
– Anksčiau bėda buvo ta, kad aš save labai kaltinau ir taip kankinau save ir savo vaiką... Bandžiau kitų pavyzdžiuose ieškoti teisingo motinos ir vaiko modelio... Šiandien man yra aišku, natūralu ir normalu, kad dirbdamas tokį darbą kaip aš niekada neturėsi tokio santykio, tiek bendravimo su vaiku, kaip mama, visą dieną praleidžianti namie. Ir imti save kišti į tokius rėmus, reiškia save žudyti. Aš tiesiog absoliučiai pakeičiau savo nuomonę apie tai ir šiandien mūsų su Nojumi santykiai yra puikūs, žinoma, laiko visada trūksta ir norisi kartu jo turėti kiek įmanoma daugiau.
– Gal Nojus jau lanko ir tave?
– Taip. Buvo ir Vienoje ir Stokholme. Jam patiko „Madam Baterflai” repeticijos sakė gal atvažiuos dar kartą – spektaklio pažiūrėti (juokiasi).
– Nojus turėtų turėti aukštus vertinimo kriterijus?
– Labai! Po repeticijų jis gavo galimybę pasakyti savo nuomonę ir visi buvo nustebę, kokie teisingi buvo jo pastebėjimai, nors niekas jo to nemokė.
– Ar jis linksta į muziką?
– Jis lanko „Ąžuoliuko“ chorą. Man pačiai po M. K. Čiurliono mokyklos, jos krūvių, nesinori jo iš karto vesti labai rimtu muzikiniu keliu. Dabar tai gali būti hobis. Nenoriu uždaryti jo pasirinkimo galimybių, jis juk neprivalo taip pat būti muzikantu, atlikėju. Nors paskutiniu metu lyg ir ėmė linkti daugiau į šitą pusę... O jei taip, reiktų jau ir paraginti, paspausti, bet aš pati liepti, pavyzdžiui, sėsti vaikui prie pianino, negaliu, - tai jau mano vaikystės traumos (juokiasi).
– Tavo frazės, apie tai, kur šiais laikais gyveni, visuomet būdavo labai skambios, ar turi naują?
– Šita nesikeičia: visur ir niekur (juokiasi), bet jau gyvenu ir tai yra gerai! Gyvenu vis tiek Lietuvoje. Ir taip bus, kol mano vaikas čia mokysis. Vis vien, kad ir kiek keliaučiau, kad ir kur dirbčiau, mano sūnus yra čia ir aš visada keliauju pas jį.