Nors čia derėtų paminėti, kad žmonės nustoja drabužių pavydėti baigę mokyklą. Suaugę drabužius planuoja ir jei jų nori, perka. Kaip ten bebūtų, mano kompetencija yra pagrįsta keletu Lietuvos Respublikoje reglamentuotų dokumentų.
Pirmiausia noriu pabrėžti, kad aš nekritikuoju paties veiksmo. Kūryba – tai jokiu būdu nėra “pateptųjų” prerogatyva, ji gali ir turi būti visų, tačiau nuoširdžiai manau, kad daugeliu atveju savo “repeticijų” visuomenei pristatyti nebūtina. Galbūt daugiau energijos reikia paskirti tobulėjimui, o mažiau epotažui ir legendos apie save kūrimui? Nors įmanomas ir toks kelias, tačiau tuomet nereikia stebėtis, jog atsiras “kitokių” nuomonių.
Teatrai ir bilietai. Galbūt daug kam pasirodys labai keista, tačiau dizaineris turi uždirbti pinigus iš savo praktikos. Visame pasaulyje dizainerių ir modelių namų sezoniniai parodymai ne šiaip vadinasi “pristatymais” - dizaineris žurnalų vadovams, spaudai ir pagrindiniams didmenos klientams (būna ir žvaigždžių, kurios dirba su modelių namais, bet jos ten tikrai nėra svarbiausios, nors neišmanėliui galėtų pasirodyti, kad ten tik jų ir pilna) pristato savo kūrybą, kad jie toliau galėtų dirbti.
Dizaineris neparduoda šou, nes jis parduoda drabužius. Pas mus gi ne. Kol Koršunovas su trupe keliauja aplink pasaulį, kol Tuminas šluostinėja savo ego susikompromitavusioje šalyje, dulkančias Lietuvos teatrų arenas, pasirodymų sales užgulė visokio plauko dizaineriai ir jų bilietiniai pakazai.
Žinoma, kam kurti aukštą kokybę ir vargti ją parduodant, jei plebėjams galima leisti “į madą pažiūrėti iš arti“. O mados iš arti ten nė su žiburiu nerasi. Dažniausiai tuos darbužius tik ir rodyti pašiurusio teatro tamsumoj, kad nei biudžetas, nei talentas, nei, galų gale, įdirbis netyčia nepasimatytų. Juk drabužį, kurį čiupinėja klientė, parduoti daug sunkiau nei bilietuką į “madų šou”.
Da ladna, Juozui tai negalioja, nes kokybė - antras Juozo vardas. Vėl girdžiu klyksmą “jei duotų kas mūsų dizaineriams tiek pinigu, kiek turi tie diorai...” Neduos. Ir neturi duoti, nes tie diorai arė, ieškojo savo charakterio, savo kokybės ir savo veido. Ne vienas iš jų bankrutavo. Ir gana skųstis pinigų stoka - negali jų gaut, nedaryk. Pasaulis dėl to nesustos. Ir netaikau aš to tik Liutaurui Salasevičiui.
Žvaigždės, silikoniniai papai ir tatuškės ant veido. Jei atvirai, aš visiškai nebeskiriu tų madų parodymų. Arba ant scenos, arba prie sienelės pamatysi tuos pačius veidus, tuos pačius papus ir net tas pačias sukneles, nes dėl Dievo, kankinkite mane karštu lygintuvu, tačiau aš jums nepasakysiu, kuri suknelė iš kurio šį mėnesį vykusio parodymo.
Persiorientavusios iš atlikėjų į manekenes visokio ūgio, svorio, ir formų žvaigždės būriu šiaušia iš vieno pakazo į kitą. INŽI, Liutauras Salasevičius, nenustebsiu jei kurios ir pas “Tiulio fėją” nubyrės...
Tiesą sakant, kai “Tiulio fėja” Lietuvoje pirma pradėjo kviesti žvaigždes, kad ir Oksaną Pikul su mama, tai buvo kitaip ir įdomu. Šiandien nesugalvosi nieko neįdomesnio, bet kam sukti galvą, kai pagalvoji...
Tikrai ne šiaip sau visame pasaulyje mada demonstruojama ant aukštų, lieknų ir beveidžių merginų. Jos išneša drabužį, kuris ir yra mados parodymo ašis (ups… mes jau net pamiršom, kad mados parodymai yra apie madą!), nes žvaigždės svoris, o mūsų atveju, silikoniniai papai trukdo matyti suknelę, ji paprastai ne idealiai gula, galų gale jie nuplukdo mintis kitais keliais, nors kai 95 proc. žiūrovų – moterys, kažkaip nujaučiu, kad tose mintyse kiek daugiau ironijos nei susižavėjimo. Bet iš kitos pusės, aš greičiausiai pavydžiu tų papų ir tiek.
Antakiai. Kai apie 2000-uosius metus Gianfranco Ferre ir Givenchy - tuo metu “vedantys” mados namai - ant podiumų išleido moteris - vyrus (androgenus), tai buvo paveikta ekonomikoje ir labiausiai politikoje vyravusių tendencijų - kaip vis stiprėjančių moterų teisių ir jų galios įrodymas.
Moterys - karės nebeturėjo lūpų, raudonų skruostų ir pūstų sijonų. Įvaizdis susidarė iš dekadansinių nėrinių, odinių kelnių ir juodų kaip anglis antakių. Rūstumo ir jėgos bei niveliavimosi su vyrais ženklo. Todėl paaiškinkite man kas nors, kodėl kolekcijoje, kuri, kaip skelbiama pranešime spaudai, “pabrėžia moteriškumą”, pagrindinis akcentas, pabrėžiantis vyriškumą?
Ar dėl to, kad didžiajai daliai modelių tiesiog nereikėjo nieko piešti, jos jau išsitatuiravusios šį “moteriškumo ženklą” ant veido visiems laikams? Tiesa, madoje kažkada buvo ir personažai su juodais antakiais, ryškiais skruostais ir lūpomis, sukurti jie buvo tikriausiai Karaliaus Saulės laikais Prancūzijoje ir vadinosi kažkaip… Lyg pajacais ir arlekinais.
Ir dėl smagumo kviečiu prisiminti neseną Liutauro Salasevičiaus pasisakymą spaudoje, kuomet jis pasakojo, kad įžymybės yra įžūlios, negrąžina suknelių, jas suplėšo, nemoka už jas ir nepasako "ačiū", o štai dabar sukvietė visas tas savo klientes - įžymybes.Taigi, tik jūsų valia pamąstyti, kurios iš jų yra nevalos. Arba įžymybėms galbūt būtų verta pamąstyti, kokioje šviesoje jas nuolat nušviečia tie, kurie rytoj jau vadins jas mūzomis.
O dabar apie madam ir jos šou. Jei atvirai, iki paskutinės minutės laukdama nuotraukų tikėjausi, kad viskas bus geriau arba bent kitaip. Kitaip nei kai madam parėjo pernai ar užpernai. Maniau, kad bus pagalvota apie novatoriškumą, apie audinius, siluetus, apie klientes, tendencijas ir apie madą.
Tačiau šiame šokinėjime iš LTyVo drabužinės į Kauno muzikinio teatro sandėliuką nebuvo nei mados, nei stiliaus, nei elegancijos. Iš toli šviečiantys užuolaidų kutosai, atlasai ir tiuliai bei nenusakomų formų gėlių ir žabų kompozicijos iš laidotuvių gėlių turgelio repertuaro burnoje paliko skonį, kuris buvo niekuo ne kitoks, koks lieka paskaičius pliažinį Siuzanos Kulbekos romaniuką “Šiandien madam pareis vėliau”.
Susendintos, sutrumpintomis kojomis, išstorintos ir padarkytos lietuviškosios įžymybės daugiau priminė patasytas ir prasigėrusias kurtizanes, užsimaliavojusias pigia pudra nebemadingame Paryžiaus priemiesčio bordelyje, nei į madam, kurių kažkas laukia pareinant. Aš tik tikiuosi, kad nė vienai namo grįžusiai madam prieš nosį nebuvo užtrenktos namų durys ir iš jų vyrų lūpų neteko išgirsti žodžių “Von, ragana, aš turiu gražuolę žmoną, ir negąsdink man vaikų!”
Liutauro Salasevičiaus kolekciją galite pamatyti čia.