Iki koncerto Londone liko mažiau nei mėnesis, todėl Andrius sutiko „Info Ekspreso“ skaitytojams papasakoti, kaip gimė šviežutėlis albumas, kuo šiandien atlikėjas pats „dega“ ir kas laukia koncerto, vyksiančio garsiausioje Londono O2 arenoje, metu.
– Gal galite papasakoti plačiau, kaip gimė naujausias jūsų albumas „Degančios akys“?
– Muziką albumo dainoms sukūriau 2012-ais, viešėdamas Kipro saloje. Atostogavau ir sugrojau vieną koncertą ten gyvenantiems lietuviams. Turėjau su savimi gitarą, todėl vakarais brazdinau stygas, žiūrėdamas į jūrą. Vėliau parašiau dainų tekstus. Albumas buvo įrašytas pernai, muzikanto Sauliaus Prūsaičio studijoje, Vilniuje.
– Andriau, naująjį albumą kūrėte kelerius metus, manau šiame procese neapsieinama be kūrybinių dvejonių. Kas Jums buvo sudėtingiausia ir ką tvirtai žinojote, kai lipdėte „Degančias akis“?
– Ilgai svarsčiau, kur įrašinėti albumą. Lankiausi keliose įrašų studijose, tačiau kai susipažinau su Sauliumi Prūsaičiu, iš karto pajutau, kad jo studija ir bendradarbiavimas yra geriausias pasirinkimas albumo įrašymui. Be abejonės, visada būna smulkių kūrybinių užduočių, kurias tenka spręsti kiekviename žingsnyje, bet kai padarai pagrindinį sprendimą, tuomet visa kita yra tik detalės.
– Galbūt albumą palydėjo kokia kuriozinė, smagi, o gal net ir pamokanti, įkvepianti istorija? Papasakokite.
– Tą dieną, kai turėjo įvykti albumo pristatymas, automobilis, vežęs albumo viršelius, spausdintus Latvijoje, įvažiavo į upelį ir apvirto. Visa spauda buvo sugadinta. Kad vakare vykusiame pristatyme turėtume naujajį albumą, spaustuvės darbuotojams pavyko sužvejoti kelias dešimtis nesušlapusių viršelių ir pristatyti į Vilnių…
– Kaip apsisprendėte dėl naujų albumo dainų? Kam pirmajam tenka garbė išklausyti ir įvertinti naują kūrinį? Kieno nuomone pasitikite labiausiai?
– Naujas dainas visada pirmoji išgirsta mano žmona. Ji visada labai atvirai pasako, ką galvoja. Didelės dainų atrankos pas mane niekada nebūna. Tiesiog parašau 10-12 dainų ir visada žinau, ar jau turiu naują albumą ar ne.
– Kodėl vis tik akys yra „Degančios“? Tai ganėtinai intriguojantis, įtraukiantis ir stiprus pavadinimas. Kas jas įžiebė? Galbūt tai naujos aistros ir stimulai gyvenime?
– Kai mes sakom degančios akys – tai dažniausiai turime omeny žmogų, kuris dega aistra kažkokiam dalykui arba kitam žmogui. Aš visą gyvenimą degu kažkuo, kas neleidžia man sustoti kurti. Tikiu, kad kiekvienas žmogus savyje turi tą aistros ugnį, kuri gali arba sudeginti arba įkvėpti. Čia jau kaip kam pavyksta suvaldyti tai.
– Sakėte, kad visą gyvenimą vis kažkuo degate, tam, kad nesustotumėte kurti, o kuo degate šiuo gyvenimo momentu?
– Šiandien labai degu kelione į Berlyną, kur važiuoju į elektroninės muzikos instrumentų mugę. Dievinu sintezatorius ir ritmo mašinas.
– Kokią žinią savo albumu „Degančios akys“ siunčiate klausytojams?
– Šis albumas skamba kiek nostalgiškai. Sąmoningai siekiau, kad ir muzikos skambesys būtų ne super modernus, o kaip tik – visiems gerai atpažįstamas. Tartum aidas iš 80-ųjų, 90-ųjų. Nežinau, ar reikia sakyti, kokią žinutę pats įdėjau į šį albumą. Man visada gražu tai, kad kiekvienas žmogus išgirsta ir supranta savaip…
– Ko klausytojai gali tikėtis jūsų koncerte? Ar išgirsime senų, nemirštančių, dar „Foje“ gimusių dainų?
– Kaip visada, koncerte bus du dalykai: naujos dainos ir senos dainos (šypsosi). Visada stengiuosi rasti pusiausvyrą tarp naujų ir senų dainų. Naujas noriu pagroti pats, o žiūrovai nori išgirsti ir tai, kas jiems gerai pažįstama. Taigi, niekas nebus nuviltas.
– Kas jus įkvepia kūrybai? Ar turite savo mūzą?
– Mūza visada apsireiškia skirtingais pavidalais. Niekada negali žinoti, iš kurios pusės ji į tave pūstelės žvaigždžių dulkių (šypsosi).
– Koks jūsų laimės ir sėkmės receptas?
– Nesinaudoti kitų laimės ir sėkmės receptais, o atrasti savąjį.
– Ar būna dienų kai „išsisemiate“? Kaip pasikraunate? Kas jus motyvuoja?
– Be jokios abejonės. Tokių dienų kartais būna daugiau nei kūrybingų, tačiau visada kažkas primena tau, kad esi ir kas toks esi. Kartais padeda paklausyti kokios senos, paauglystės laikų muzikos. Neseniai pasižiūrėjau filmą „Eddie The Eagle“. Labai įkvepiantis ir motyvuojantis filmas. Būtinai pamatykite jį.
– Niekam ne paslaptis, kad mėgstate keliauti. Kokia jūsų aplankyta šalis buvo įspūdingiausia? Kodėl?
– Esu aplankęs daugiau nei 50 šalių, kai kurias jų ne po vieną kartą, todėl išskirti vienintelę yra sunku. JAV yra puiki vieta pamatyti gamtos stebuklus, Europoje labiausiai mėgstu Berlyną ir Romą, dievinu Aziją ir ypač Honkongą, kur galėčiau gyventi ir numirti.
– Sakote, kad Honkonge galėtumėte gyventi ir numirti. Kodėl? Kas jus taip užbūrė ir kodėl?
– Tai yra miestas, kuriame susijungia visas pasaulis. Ten yra Azija, Australija, Europa ir Amerika viename. Yra super modernūs dangoraižiai ir žvejų kaimeliai, kuriuose žmonės vaikšto senoviniais drabužiais ir džiovina žuvį saulėje. Yra Budos šventyklos ir Disneilandas. Yra labai intensyvus miestas ir čia pat visiškoje ramybėje skendintys parkai, kuriuose po medžius karstosi beždžionės. Yra puikūs paplūdimiai ir kalnai. Yra uostas ir dešimtys meno galerijų. Ten piko valandos metu gatve eina milijonai žmonių, bet nejauti jokio streso. Yra puiki Rytų virtuvė ir vakarietiški klubai. Honkongą sudaro apie 260 salų, į kurias gali nuplaukti ir kiekvienoje atrasti kažką gražaus. Galėčiau ten dirbti gidu, nes neblogai pažįstu tą miestą.
– 50 aplankytų šalių – tai labai didelis skaičius. Kokias tris vietas įvardintumėte kaip „must see“?
– Tris labai sunku atsirinkti. Bandau vardinti kelias: Islandija, Didysis Kanjonas, Arches National Park, esantis šalia Moab miestelio Jutos valstijoje JAV, Didžioji Kinų Siena, Tūkstančio Budų šventykla Kyoto mieste Japonijoje, Clifs of Moher Airijoje, Viktorijos krioklys Zambijoje, Afrikoje, Kuršių Nerija…
– O ką galvojate apie Londoną? Ar galėtumėte persikelti gyventi čia?
– Londone gyventi galėčiau. Man patinka tokie dideli, multikultūriniai miestai. Londonas yra vienas tų, kur gali tiesiog stovėti gatvėje ir stebėti gyvenimą, verdantį aplinkui. Tai irgi mano labai mylimas miestas.
– Ką palinkėtumėte savo gerbėjams užsienyje? Kaip neprarasti optimizmo ir nepasiduoti depresijai pilkoje ir lietingoje D. Britanijoje gyvenantiems lietuviams?
– Svarbiausia patiems nebūti pilkiems ir lietingiems, O kai viduje turi džiaugsmą, tai ir aplink save jį pradedi matyti. Juk, kaip žiūri, taip ir matai (šypsosi).