AŠ IKONA komandos ilgai įkalbinėta Agnė sutiko dėl šio interviu tik tuo atveju, jei klausimus užduosite jūs ir jie nebus tokie, kuriuos visada užduoda žurnalistai.
- Pradėkime interviu nuo meilės, tik iš kitos pusės. Keršiji tiems, kurie sudaužė tau širdį?
- Pati sau norėčiau pasakyti, kad nekeršiju, bet pažadėjau būti atvira. Keršyti, žinoma, yra žema ir reikia nuolatos galvoti apie tą asmenybę, kuriam esi „skolingas“. Aš išmokau negalvoti, bet priklausau tai kategorijai žmonių, kuriems sunkiai sekasi, kaip čia pasakius, esant tam tikroms aplinkybėms, neįkąsti žodžiu. Nors stengiuosi prilaikyti liežuvį, bet pasiseka ne visada.
- Ar tokia drąsi moteris, kokią mes matome Agnę Jagelavičiūtę, gyvenime turi tabu?
- Oi, žinoma, kas čia pirmiausiai šauna į galvą? Pvz., dalyvauti grupiniame sekse – niekada apie tai negalvojau (kvatoja). Nenorėčiau dalyvauti varžybose, kur važiuoja nuogaliai dviratininkai. Tai – ne man. Viskas, kas susiję su perdėtu kūno kultu, yra ne man. Tokių dalykų galėčiau išvardyti daugybę.
Kita vertus, nemėgstu nustatyti sau sienų, kaip kiti žmonės, kurie jų prisistato, o paskui trankosi. Yra daugybė dalykų, kurių nenorėčiau daryti, kaip ir atvirkščiai – yra daug dalykų, kuriuos išbandyčiau su malonumu.
- Kokia esi viešumoje, visi jau yra susidarę įspūdį. O kokia tu esi namuose? Ar tokia pat stipri ir energinga?
- Temperamentas mano namuose nesiskiria, bet skiriasi komunikacijos būdai. Man visada smagu, kai žmonės, žiūrėdami nuotraukas, sako, kad mano vyras toks geras, o aš tokia bloga... Smagu! Bet viskas gyvenime yra visai kitaip. Namuose tenka stebėti save atidžiau.
- Niekada neslėpei, kad esi labai užimtas žmogus: nuosavas verslas, žurnalas, knygos, interjero projektai... Galima vardyti ir vardyti. Atskleisk, kaip tau pavyksta išlaikyti pusiausvyrą tarp šeimos ir darbo?
- Realybė paprasta – nepavyksta. Nėra idealių žmonių. Būna momentų, kai neturi nei emocinių, nei fizinių jėgų. Verki vos atsikėlusi ryte arba guli drebėdama lovoje. Dažnai interneto komentatoriai klausia, kam tau to reikia, juk pati sau užkrovei tą naštą? Ką nori sau įrodyti? Jie nesupranta vieno dalyko. Būdamas tokioje būsenoje, tu jau negali atsitraukti.
Sunkumas ateina ne pačią pirmą proceso dieną, tai gali būti jau pusiaukelė arba kai nueita dar daugiau kelio. Tokioje situacijoje tu jau nesi atsakingas vien už save. Tokiu metu tiesiog nebegali pavesti šalia esančių žmonių.
Tokia pati situacija ir mano šeimoje. Vyras nuolatos kartoja „nepersitempk, galime gyventi ir apsikuitę, gali neruošti valgio“, bet aš pati tokiu atveju jausčiausi blogai. Negaliu išeiti į darbus nepadariusi kažko namuose ir negaliu būti namuose žinodama, kad kažko nepadariau darbe. O realybė ta, kad viską darau savo fizinių galimybių sąskaita, todėl kartais žemė slysta iš po kojų.
Mane gelbėja vienas dalykas – moku atsibusti laiminga, tad jau kitą rytą po krizės būna geriau. Dažnai prisimenu knygą, kuri padarė likiminį įspūdį vaikystėje, „Vėjo nublokšti“. Šios knygos herojė Scarlett O’Harra, kai jai būdavo taip blogai, kad blogiau jau negali būti, ji sau sakydavo: „Šiandien apie tai negalvosiu, pagalvosiu apie tai rytoj.“ Tai iš tiesų pasiteisina.
- Jei jau prakalbome apie knygas, ar mėgsti jas skaityti? Kokia paskutinė knyga paliko didžiausią įspūdį?
- Skaityti visada buvo hobis Nr. 1, tačiau dabar meluočiau, jei sakyčiau, kad skaitau. Man tam tiesiog nelieka laiko. Ne to – faktinio, kelių minučių prieš miegą, o to, kuris reikalingas skaitymui, susikaupimui. Todėl šiuo metu renkuosi lengvesnę literatūrą, tą, kuri nesukelia labai rimtų apmastymų (kurie mane kankina, tarkim, skaitant amerikiečių utopistus) ir prie kurios galima grįžti prišokimais. Prie lovos dabar guli Elizabeth Bard „Iškyla Provance“, Walter Issaackson „Steve Jobs“ ir Svetlanos Aleksijevič „Černobylio byla“. Su šia jau „strigau“ paskaičiusi iki „nepakeliamos vietos“, bet įveiksiu iš principo.
- Kaip suprantu, knygoms laiko nelieka, bet dėl to tau gaila. O ar yra užsiėmimas, kuriam labiausiai gaili savo laiko? Pavyzdžiui, ar rastum laiko su manimi išgerti kavos?
- Nelengvai prisiverčiu susitikti su žmonėmis. Tai man – vienas sunkiausių darbų. Sunku tai paaiškinti. Todėl visus susitikimus dažniausiai susidedu į vieną dieną. Aš – energinė donorė ir po tokių susitikimų jaučiuosi išsunkta. Taigi, jei galiu išvengti susitikimų, mieliau viską padarau el. paštu. Dėl tos priežasties ir kavos išgerti nesutikčiau, nes jei atsakyčiau į visus kvietimus nueiti kavos, mirčiau nuo širdies smūgio, o vaikas mirtų iš ilgesio, nes nematytų mamos.
Tik tai, kad nenoriu išgerti kavos, nereiškia, kad nejaučiu su moterimis bendrystės. Jaučiu nepaprastą malonumą būti moterų grupės energijos ir sinergijos dalimi. Juk visos „Facebook“ galime juoktis iš tų pačių nesąmonių arba verkti dėl tų pačių liūdnų dalykų kasdien, kartu. Man tai – pati skaniausia kava. Darau tai sėdėdama susivėlusi lovoje. Darykite tai ir jūs (šypsosi).
O iš paprastų dalykų – jei yra įmanoma nelyginti, tada nelyginu.
- Esi tituluojama ikona, o ar pati turi moterį, kurią laikytum savo ikona? Su kokiu žmogumi norėtum ir rastum laiko papietauti?
- Ikonų yra tiesiog begalė, pradedant mergele Marija ir baigiant Irina Abramovič, bet šiandien pietaučiau su Angelina. Kalbėtume apie jos skyrybas, nes „priešingai nei dauguma“ aš mėgstu „papletkinti“.
- Ne kartą savo paskyroje rekomendavai filmus. Koks yra tavo pačios mėgstamiausias? Galbūt yra ir filmas, kuris pakeitė tavo požiūrį?
- Jei reikėtų įvardyti vieną filmą iš visų, aš pasirinkčiau Ridley Scott „Hannibal“ su Anthony Hopkinsu. Mačiau šį filmą daugiau nei 300 kartų, jį pasileidžiu bandydama užmigti. Mane žavi metafora, kad net sociopatas žmogėdra yra bejėgis prieš meilę. Ir Anthony Hopkinsas man patenka į tą kategoriją vyrų, kurie neturi amžiaus cenzo. Jis yra pritrenkiantis, ir šiame filme – kraupokai seksualus.
- Esi išbandžiusi ne vieną sritį. Kai pradedi naują projektą, iš karto žinai, kad jis bus sėkmingas?
- Niekada negali būti tikras, kad visi projektai bus sėkmingi. Kita vertus, žmonės dažniausiai kaltina nesėkmę, bet patys būna kalti dėl per mažo įdirbio. Mano gyvenimo praktika rodo, kad projektai TAMPA sėkmingi, kai dieną naktį už juos kovoji, neskaičiuodamas darbo valandų, nepabrėždamas savo teisės į darbo laiką ar orų užmokestį, negailėdamas jėgų. Patikėkite, man irgi tai teko išmokti.
- Ar tenka nusižengti asmeniniams principams dėl komercinės sėkmės?
- Atvirai pasakius, gana retai. Jei klausiate apie FB, tai ten aš neturiu principų, tik „požiūrį“. Jei daiktas man iš tiesų nelabai patinka, raginu žmones pažiūrėti į jį, ne pirkti. Taigi, šitoje vietoje man labai lengva laviruoti, nes savęs neišduodu. Kita vertus, negaliu kategoriškai neigti, kad nėra buvę, jog reikėtų perlipti per save. „Gamindamas“ pinigus kartais užsimiršti. Mano požiūris gyvenime toks: jei nieko nedarai, tada klaidų ir nepadarai. Kitu atveju su klaida susitaikai ir judi į priekį.
- Kaip manai, kodėl tuomet verkia stiprios moterys?
- O (juokiasi)... Aš esu verkikė. Aš verkiu kasdien, štai net skaitydama šio interviu klausimus kelis kartus norėjau verkti. Aišku, verkiu žiūrėdama žinių laidas. Verkiu skaitydama įrašus soc. tinkle, portalus. Verkiu skaitydama draugų žinutes. Žinoma, tai – emocionalaus žmogaus požymis. Esu choleriško charakterio tipo, tad man reikia išsikrauti.
Klasikinis atvejis – mane lengvai pravirkdo vyras. Ir tuo labai naudojasi. O išties galiu apsiverkti ir tada, kai man labai bloga, ir tada, kai labai gera. Dėl gerų dalykų, ačiū Die, apsiverkiu dažniau. Savaime suprantama, vaikas yra mano jautrioji vieta, dėl kurios irgi dažnai verkiu. Bent kelis kartus per savaitę, kai jis padaro ką nors smagaus. Arba mažiau smagaus.
- Pati kibai į darbus vos pagimdžiusi Leoną. Tavo nuomone, ar nebėgame kartais patys nuo savo vaikų į darbus dėl pinigų ar kitų paskatų? Juk norėjome, darėme, gimdėme, mylavome, o dabar paliekame metinukus nepažįstamai moteriai. O gal „atostogaukime“ trejus metus, juk valstybė tai leidžia?
- Ta tema jau daug kartų esu pasisakiusi ir jau net praradusi kategoriškumą. Negaliu vertinti kitų moterų per savo prizmę, kaip ir jos negali vertinti manęs. Pradėkime nuo praktinės pusės. Valstybė trejus metus nemoka už tai, o ką ji moka, tenkina ne visas moteris. Pati po trejų metų nenoriu rašyti „Facebook“, kad neturiu darbo arba kad esu niekam nereikalinga.
Žmonės dažnai pamiršta, kad patys kuria savo darbo vietą ir vertę. Ir tikrai nėra darbo, iš kurio galėtum trejus metus „iškristi“, o paskui taip paprastai grįžti. Viskas priklauso nuo to, ką tu nori pasiūlyti savo vaikui.
Kažkas mano, kad reikia rūmų, kažkas – kad reikia tik krūties. Aš esu tikra, kad Leonui noriu suteikti ir duodu viską. Atvirai, meluočiau, jei sakyčiau, kad nesuspaudžia širdies, kai kartais turiu anksčiau išeiti ar vėliau grįžti – turiu susikūrusi tradiciją jį pažadinti ir užmigdyti pati. Tiesa, man to nepavyksta padaryti daug mažiau kartų, nei kas nors galbūt mano.
Sakyčiau, kokius tris kartus per mėnesį man tenka grįžti vėliau, nei sūnaus režimas reikalauja. O mąstau paprastai: juk su vaiku gyvename ne tik tuos trejus metus. Turiu užauginti savo sūnų kitai moteriai, valstybei, galiausiai – padėti užaugti žmogui su plačia pasaulėžiūra. Vien meilės šioje vietoje neužtenka.
Reikia saugių namų, mokymosi priemonių, geros mokyklos ir pan. Iš kitos pusės, praktika rodo, kad ne visos namuose tūnančios mamos duoda tiek daug meilės savo atžaloms, juk tai, pripažinkime, yra varginantis darbas. Net yra tyrimai, rodantys, kad dirbančių mamų vaikai yra laimingesni. Ir ne aš tai sugalvojau.
Svarstau, gal dėl to, kad tokia mama neklaus tavęs keturis kartus per dieną, ką valgysi, bet paklaus tavęs, ką tu pamilai mokykloje? Tik, kaip jau sakiau, nenoriu įžeisti mamų, kurios nori būti su jais namuose. Visos esame apdovanotos skirtingomis savybėmis, ir tai – tikra tiesa.
- Ką gyvenime bijai prarasti?
- Atsakymas paprastas – vaiką. Juk visi kiti dalykai yra laikini. Niekada gyvenime neturėjau savybės žmonėms pavydėti daiktų. Ir nevaidinu čia geresnės, nei esu. Pinigus man malonu leisti ir moku tai daryti kaip ir visos moterys. Tačiau nesuvirpėtų širdis nė vieno iš tų dalykų atsisakyti. Susiklosčius aplinkybėms, galėčiau persikraustyti į mažą miestelį, apsigyventi pačiame mažiausiame butelyje ir dirbti pardavėja.
Net apie vyrą nemoku galvoti kaip apie amžinybę. Tik tai nereiškia, kad jo nemyliu, nevertinu ar nenoriu gyventi visą gyvenimą. Tiesiog nemoku bijoti jo prarasti. Norėčiau, kad mes kartu būtume tik tokiu atveju, jei mus sieja begaliniai jausmai.
Nebe tie laikai, kad reikėtų gyventi su žmogumi dėl pinigų ar kitų dalykų. Aš „viską“ ir daug daugiau turiu pati. Nesu banalios knyginės romantikos šalininkė – man nereikalinga amžina meilė. Noriu, kad mane mylėtų dabar, šiandien, rytoj, kol aš gyva, kas dieną, kiekvieną savaitę. Tai nereiškia, kad nepalaikyčiau vyro sunkią akimirką. Tik esu iš tų žmonių – jei man kažkas negerai ilgesnį laiką, aš tai keičiu. Todėl mano gyvenime ir yra vienintelis vyras, šalia kurio būsiu, nesvarbu, kad ir kas benutiktų. Tai – mano sūnus. Priklausau tai kategorijai moterų, kuri galėtų palikti vyrą, kurį myli, jei viskas ilgai „nesiklosto“ ir nieko nepavyksta pakeisti. Esu taip padariusi.
- Ryžtingai keiti tai, kas nepatinka. O ar tiki likimu?
- Ir taip, ir ne. Tikiu, kad žmogui yra kažkas duota iš aukščiau, skaičius, teisė į gyvybę, bet aš nemėgstu mistifikuoti mirties. Mūsų gyvenimo ilgis tikriausiai nepriklauso vien nuo mūsų, bet jo kokybė – vienareikšmiškai. Netikiu horoskopine lemtimi apie rytojų. Viskas tampa per daug paprasta ir tarsi nebepriklauso nuo tavęs. Turi teisę nuleisti rankas ir sakyti „oi, mano likimas nevykęs“. Nesąžininga viską suversti jam. Likimą turi keisti pats.
- Tavo gyvenimas tikrai nėra nuobodi ar banali istorija. Pažiūrėjusi atgal, kurį momentą norėtum atsukti?
- Turbūt čia būsiu banali. Kaip ir kiekvienas vaikas, netekęs artimo žmogaus, norėčiau grįžti į dienas, kurias leisdavome su tėčiu... Bet jei atvirai, labai nemėgstu kalbėti šia tema. „Maitinti“ savo karjerą ir kelti žmonių empatiją išėjusiais artimaisiais man atrodo užribis. Žinau kokias tris žinomas moteris, kurių populiarumas paremtas būtent tuo nuolatiniu priminimu, kad kažkas jų šeimoje mirė. Tačiau šiame pasaulyje nėra suaugusio žmogaus, kuris nebūtų išgyvenęs netekties, tad bravūra čia nepaprastai neskoninga.
- Nusikelkime į ateitį. Kokioje veikloje matai savo po 10 metų?
- Manau, kad stilistas bus tokia pati profesija, kaip asmeninis gydytojas. Yra keistas požiūris, kad ne visi turi klausą, o štai spalvinę ar formų klausą, atrodo, turime visi. Tai netiesa. Ne visi žmonės turi stilių, jo pojūtį. Todėl verta naudotis kitų paslaugomis.
Anksčiau tai buvo labiau VIP dalykas, bet tai tikrai pasikeis. Problema ta, kad šiuo metu labai daug apsimetėlių stilistų, kurie galvoja, kad šio amato nereikia mokytis. Neabejoju, kad tokie ateityje išnyks. O save įsivaizduoju didžiulės kompanijos STILIUSOS, teikiančios stiliaus paslaugas, vadove. Na, ir, žinoma, ypač mylimo, didžiausio tiražo, „kieto“ gyvenimo būdo žurnalo IKONA vyr. redaktore. Kažkada, maždaug po tų dešimties metų, ateis laikas užleisti šią vietą jaunesnei (šypsosi).
- Tave vadina nuomonės formuotoja, esi apsupta daugybės žmonių. Kas tau yra tikras draugas? Ar daug apsimestinių draugų atsirado išgarsėjus?
- Nemoku ir žmonių per daug mistifikuoti, nesitikiu daugiau, nei jie gali duoti. Beje, nemėgstu, kai to tikisi iš manęs pačios. Nesuprantu, kai iš manęs tikisi nemotyvuoto gerumo. Turiu tam tikrą kiekį draugų ir gerai žinau tiek jų silpnąsias, tiek stipriąsias vietas. Kitas svarbus dalykas, atrodo suplaku, bet išties – niekada nemaišyčiau draugystės ir darbinių reikalų. Visada suprantu, kad daug žmonių su manimi nori bendrauti, nes aš tam tikrose srityse turiu nemažai įtakos. Neturiu jokių asmeninių iliuzijų. Jei vieną dieną ta mano įtaka baigsis, aš neįsižeisiu, jei jų neliks. Daug žmonių man rodo dėmesį ir, tiesą sakant, nuo to pavargstu, neliūdėčiau, jei dėmesio sumažėtų. Kalbant apie draugus, jei susiklosto situacija, galiu savo draugui pasakyti, kad šitoje vietoje „tu perspaudi“.
Negalvokite, kad draugai atsirado kartu su mano įtaka. Turiu tokių draugų nuo mokyklos laikų, kuriems galėčiau paskambinti naktį. Tik aš neskambinėju naktimis ir nesugalvočiau priežasties to daryti, nes esu suaugusi. Bet tai yra draugai, pas kurių tėvus galėčiau nuvažiuoti be skambučio ir be jų, kad ir naktį, ir tikrai priimtų.
- Kaip tavo vyro šeima reagavo į tai, kad marti – žinoma moteris? Galbūt jie tavęs bijojo?
- Niekada to nepajutau, o pati jų neklausiau. Pamenu momentą, kai atvykau pas juos su puokšte baltų rožių. Jo mama pasakė: „Žinojau, kad Agnė man atveš baltų rožių.“ O tėtis paklausė, ar jaudinuosi. Viskas buvo taip paprasta.
Su vyru susitarėme susituokti po mėnesio pažinties. Pas būsimus uošvius atvykome likus trims savaitėms iki vestuvių apie tai pranešti. Tėvai apie tai niekam negalėjo pasakyti, nes mes šią paslaptį labai saugojome. Mes tikrai bijojome viešumo, nes mano vyras buvo tam nepasiruošęs.
Žinojau, kad vien dėl to galėčiau netekti meilės. Manto tėvai paliko nepaprastą įspūdį – labai atviri, demokratiški, protingi žmonės. Niekada man neklijavo jokių etikečių. Per mėnesį kartais net tris savaitgalius leidžiame pas juos. Tikriausiai viskas tuo ir pasakyta. Kartais juokauju, kad negalėčiau išsiskirti su vyru, nes negalėčiau išsiskirti su jais (čia Agnė sako tfu tfu tfu).
- Jagelavičiūtės pavardė jau yra tapusi prekės ženklu. O kas parašyta tavo pase, t. y. ar keitei pavardę po vestuvių? Ir labai smalsu, ar nešiojate su vyru vestuvinius žiedus?
- Būnant viešu asmeniu sveika turėti dvi puses – tą, kurią mato visi, ir asmeninę, šeimos. Va ji ir yra pase. O toks asmuo, kaip Agnė Jagelavičiūtė, pase neegzistuoja. Ir man labai patogu. Aišku, tai nėra patogu valstybinėms įstaigoms, kuriose mane kartais registruoja, taip sakant, „iš atminties“ žinomu vardu. Vienu momentu dėl tokios klaidos turėjau dvigubą tapatybę.
Vestuvinį žiedą nešioju, jei tinka prie stiliaus. Žinau, skamba baisiai, bet ką padarysi, juk esu stilistė. Pavyzdžiui, šiuo metu esu tik su sužadėtuvių žiedu. To priežastis – artėja mano gimtadienis, ilgai zyziau savo vyrui, kad žiedas yra ribotos spalvos ir žinau, kad jo proga gausiu tokį patį vestuvių žiedą, tik aukso spalvos, nes mano vestuvinis žiedas buvo pilkas. Taip išspręsime žiedo nešiojimo klausimą: nes prie vienų drabužių tinka aukso spalva, o prie kitų – sidabro.
- Jei turėtum galimybę šiandien išvykti ir visą gyvenimą gyventi su šeima nuošalioje vietoje be įprasto komforto ir pašalinių žmonių, ar sutiktum?
- Žinau, sunku patikėti, bet ypatingas komfortas man nesvarbus. Net šiandien labiausiai norėčiau gyventi vienkiemyje, tiesiog to nenori mano vyras. Gyvenčiau toliau, bet turėti teisę ir galimybę būti tarp žmonių man reikėtų. Noriu kartais atsidurti šurmulingoje vietoje. O dėl tų išvardytų sąlygų... Negalėčiau sau to leisti, nes nė už ką aš neatimčiau iš savo sūnaus šito gražaus gyvenimo.
Visą interviu su Agne skaitykite IKONA.TV portale čia.