Iš darbo radijuje tiesiai į repeticijas LRT studijoje skubantis Aistis namo grįžta tik apie dešimtą ar vienuoliktą valandą vakaro, todėl laiko jam beveik nebelieka – laikinai tenka pamiršti visus pradėtus darbus.
O jų ne tiek jau mažai, Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigęs aktorius su kolega Mindaugu Stasiuliu-Saulėnu radijuje veda laidas, vaidina, rašo renginių ir reklamų scenarijus, veda renginius (su kurso bičiulėmis Kristina Savickyte, Rūta Papartyte ir kolega Viliumi Malinausku Aistis yra subūręs renginių vedėjų trupę – aut. past.).
– Aisti, galbūt dar ko nors nepaminėjau?
– O ar neužtenka? (Juokiasi.)
– Kaip atlaikote tokį gyvenimo tempą? Ar vitaminus geriate?
– Vitaminus? Pasigirdo, ar geriate.
- O geriate?
- Gerti nustojau, nes nėra kada (juokiasi). Pageriu ir vitaminų, kartais – net raminamųjų tabletėlę išgeriu, kai stresas tampa nevaldomas. Pažįstu daug žmonių, kurie taip gyvena. Aišku, labai nenorėčiau prie to priprasti, nes dar baigsiu dienas kaip kokia Marilyn Monroe (juokiasi).
– Nejaugi nesate atsparus stresui? Kas jau kas, bet jūs neturėtumėte bijoti nei tiesioginio eterio, nei publikos!
– Tai visai kas kita! Vaidindamas pensininką Vydą net ir tiesioginiame eteryje, jokio jaudulio nejaučiu, nes tai nesu aš. „Lietuvos dainų dešimtuke“ esu tarsi nuogas išmestas į ežero vidurį ir turiu išplaukti visų akivaizdoje.
Dalyvaujant „Lietuvos dainų dešimtuke“ Aisčiui nemaloniausia susidurti su skeptišku žmonių požiūriu ir griežtais komisijos vertinimais.
„Tiems, kurie mano, kad žmogus, kuris nusidainuoja, nesuvokia, jog traukia pro šalį, norėčiau pasakyti, kad anaiptol taip nėra. Kiekvienas šio projekto dalyvis tikrai žino, ką blogai daro. Jeigu nusidainavau, aš tai žinau, ir nereikia man kaskart to priminti. Be to, aš ne Sopoto festivalyje dalyvauju“, – teisinasi avantiūristu dainų projekte vadinamas vyras.
Pasak Aisčio, įdomiausia šiame dainų dešimtuke ir yra tai, kad į jį susirenka įvairių sričių žmonės, bandantys dainuoti. „O bandyti dainuoti ir dainuoti yra skirtingi dalykai, – pabrėžia dainininko amplua kiekvieną šeštadienį žiūrovams pasirodantis aktorius. – Kartais galvoju: „Dieve, aš tikrai labai blogai dainuoju, ką aš čia veikiu?!“ Tačiau noriu tikėti, kad mums su Yalin sekasi vis geriau.“
– Jūsų scenos partnerė Yalin Mey-Polujanskas labai skaudžiai reagavo į žinią, jog teks pasitraukti iš projekto. Kokia buvo jūsų reakcija į tariamą iškritimą?
– Visada nemalonu iškristi pirmam. Bet tai yra žaidimas, tad nereikia labai jautriai ir rimtai į viską reaguoti, kitaip išeisi iš proto.
– Kas sunkiausia šiame projekte?
– Niekur nesusidūriau su tokiais sunkumais kaip dainų dešimtuke. Čia reikia puikios balso technikos. Gali gerai atrodyti, judėti, šypsotis, bet jeigu nepadainuoji, tuomet labai blogai.
– O kaip sekasi sutarti su scenos partnere Yalin? Ar tiesa, kad iš pradžių jūsų porai iškildavo įvairių nesusipratimų ir sunkumų dėl kultūrų ir mentaliteto skirtumų?
– Jų netrūksta ir dabar, bet sutariame geriau nei anksčiau. Yalin visiems šypsosi ir į akis sako, ką galvoja. Man tai ne visada suprantama. Ji dažnai prikaišioja, kad per mažai šypsausi. Kartą pasakiau: „Kol tu šypsaisi, aš su žmonėmis kalbuosi.“ Kai dabar sulaukiu iš jos kokių nors pastabų, sakau iš karto: „Tai dėl lietuviško charakterio, neimk į galvą.“
– Vis dar bendraujate kūno ir gestų kalba?
– O iš kur jūs žinote, kad kūno ir gestų kalba mes kalbėjomės? (Juokiasi.) Iš pradžių tikrai buvo sunku susikalbėti, todėl įterpdavome tai anglišką, tai lietuvišką žodį. Galiu pasakyti, kad patobulėjo mano anglų kalba, o Yalin geriau kalba lietuviškai. Kambodžietiškai kalbėti dar neišmokau, tai ir bendraujame dviem kalbomis.
– Niekad nepagalvojote, koks velnias jus nešė į tą galerą?
– Gal šimtą kartų! Ir dėl nuovargio, ir dėl komisijos komentarų esu ne kartą pagalvojęs, kad nebenoriu dalyvauti šiame šou. Žmonės nesusimąsto, kad dirbti su kitataučiu partneriu labai sunku. Turi ne tik mokytis dainuoti bei parengti pasirodymą, bet ir nugalėti daugybę barjerų, kad apskritai susišnekėtum.
– Tai kodėl sutikote?
– Norėjau pabandyti kažką naujo, ko nebuvau daręs. Buvo įdomu, koks jausmas apima scenoje, ką patiri, kaip į tave reaguoja, norėjau išsiaiškinti, ką sugebu. Šiaip esu atsargus, bet kartais prisiverčiu ryžtis avantiūrai, nerti į sritį, kurioje nieko neišmanau.
– Ar ką nors naujo sužinojote?
– Supratau, kad man labai patiktų vaidinti ir dainuoti kabarete. Deja, jo Lietuvoje nėra. Taigi esu aktorius iš neegzistuojančio teatro (juokiasi).
– Kas didžiausi jūsų kritikai?
– Anksčiau maniau, kad didžiausia mano kritikė yra mama. Tačiau šįkart ji labai santūriai tyli ir mane palaiko. Tai man ypač padeda. Taigi didžiausi kritikai yra mano draugai, bet jie negaili ir gražių žodžių. Už tai esu jiems labai dėkingas.
– Kaip atsidūrėte teatre?
– Kojomis (juokiasi). Ką aš žinau, nuėjau ir įstojau. Su aktoryste teko susidurti dar mokyklos laikais, bet niekada sąmoningai nenorėjau į teatrą. Giminėje tikrų artistų nebuvo, bet artistiškų natūrų netrūko. Matyt, tuos genus ir būsiu susirinkęs. Labai džiaugiuosi, kad mane mokė šviesaus atminimo Dalia Tamulevičiūtė – griežta, reikli, viena geriausių teatro pedagogių. Ji, beje, jau per stojamuosius įžvelgė mano talentą parodijuoti.
Taip visus tris stojamųjų turus ir „praslydau“ su parodijomis. Po to visko buvo: ir šilto, ir šalto, bet Dalios Tamulevičiūtės įdiegtais aktorinio meistriškumo principais sėkmingai vadovaujuosi iki šiol, net ir kurdamas radijo personažus. Jos dėka Eimuntas Nekrošius mūsų kursą pakvietė į miuziklą „Meilė ir mirtis Veronoje“. Tai buvo didžiulė mokykla. Taip pamažu ir įsiliejau į teatrinę terpę.
– Tėvai palaikė sprendimą mokytis aktorystės?
– Nieko nesakė. Matyt, palaikė, bet, manau, nebuvo labai sužavėti. Ypač kai iš namų paslaptingai dingdavo visokie daiktai, kuriuos naudojau scenoje kaip rekvizitus.
– Kodėl išėjote iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro?
– Išeiti iš teatro taip pat buvo savotiška avantiūra. Daug kas manęs nesuprato. Tačiau koks čia darbas, jei per mėnesį suvaidini viename spektaklyje ir uždirbi šimtą litų? Daug vandens nutekėjo, kol vieną dieną suvokiau, kad neprivalau sėdėti ir laukti darbo kaip stebuklo, kuris tikriausiai neįvyks.
– Tai dabar esate, kaip sakoma, laisvo oro direktorius?
– Kaip aktorius – taip. Turiu sutarčių tik su radijo stotimi. Tačiau esu dirbęs daugybę darbų: sudarinėjęs garso takelius, kitaip tariant, kūręs audio dizainą, dirbęs optikoje konsultantu, net buvau dizainerės Ievos Ševiakovaitės asistentas. Sykį teko ją pavaduoti. Tai buvo didžiausias stresas mano gyvenime, nes turėjau savarankiškai priimti sprendimus. Filmuojant vieną reklamą kažkas įbruko man į rankas staltiesę ir liepė padaryti iš jos sijoną. Na, „sudrapiravau“ kažką (juokiasi).
– Kaip jūsų gyvenime atsirado radijas?
– Į M-1 atėjau prieš trejus su puse metų. Tuo metu jie ieškojo įdomių žmonių. Negaliu paaiškinti, kodėl nusiunčiau savo gyvenimo aprašymą. Niekada net nemaniau, kad galiu dirbti radijuje! Tačiau mane pakvietė, pasikalbėjome, tikau. Čia dirbu iki šiol ir labai džiaugiuosi.
– Kaip gimė garsieji radijo personažai – pensininkas Vydas, mados žinovas ir stilistas Žužu, suvalkietis Ramūnas?
– Iš pradžių su kolega Mindaugu (Mindaugu Stasiuliu – aut. past.) vesdavome vakarinę laidą jaunimui apie seksą. Tai buvo tarsi bandymų poligonas, nes galėjome daryti, ką norime. Tada ir nusprendėme, kad būtų įdomu kalbėti skirtingų personažų lūpomis.
Taip gimė laidos, kurią vedame jau trečius metus, idėja ir pensininkas Vydas bei visi kiti radijo personažai. Ačiū šviesaus atminimo Hubertui Grušniui, kuris mumis pasitikėjo ir leido pabandyti. Ir Eglei Mickevičienei, kuri taip pat prisidėjo prie Vydo atsiradimo – tai, kaip šis bei kiti personažai atrodo, yra ir jos, kaip stilistės, nuopelnas.
Ne toks, kiap visi
Aistis – labai netipiškas vyrukas: skaito „sunkias“ knygas (nėra į rankas paėmęs garsiųjų Johno Irvingo romanų ar tokių bestselerių kaip „Da Vinčio kodas“), rašo ir deklamuoja eiles, domisi mada ir stiliumi („mielai ką nors šioje srityje nuveikčiau, bet neturiu diplomo, tai nedrįstu“), nevairuoja automobilio, neturi televizoriaus („jau daug metų jo neturiu ir nejaučiu jokio poreikio“).
Į repliką, kad yra ne toks, kaip visi, Aistis šypsodamasis atsako: „Man labai patinka būti netipiškam, nenorėčiau susilieti su minia. Kai mane priskiria kuriai nors kategorijai, iš karto noriu tai paneigti, sugriauti išankstinę nuomonę ir pasakyti: „Chebra“, aš ne toks!“
– Tai koks esate?
– Vaikystėje buvau labai gražus (juokiasi). Turėjau ilgus šviesius plaukus, kurių niekam neleisdavau kirpti. Prisipažinsiu, jaučiau fobiją kirpėjo žirklėms. Pirmą kartą tėvas man šiek tiek patrumpino kirpčiukus pirmoje klasėje, kad matyčiau kelią (juokiasi). Buvau išskirtinis ir lepinamas vaikas. Giminių susibūrimuose visada jaučiausi dėmesio centre. Prisimenu, turėjau tokią mašiną, į kurią reikėdavo atsisėsti ir, minant pedalus, važiuoti. Aš nenorėdavau to daryti, tai pusbrolis mane stumdavo. Jis buvo tos mašinos variklis (juokiasi).
– Kaip išgyvenote paauglystę?
– Paauglystėje buvau ramus, poetiškos sielos jaunuolis, rašiau eiles. Aštuoniolikos jau maniau, kad būtinai turiu vesti, susilaukti vaikų...
„Esu įsimylėjęs viengungis“
– Dabar taip nebemanote?
– Man atrodo, kad bus labai sunku suderinti laisvės ir nepriklausomybės poreikį su šeimyniniais saitais ir pareigomis.
– Nesunku, jeigu šalia yra tinkamas žmogus.
– Turbūt taip.
– Kol kas tokio žmogaus nesutikote?
– Esu laimingas viengungis.
– O ką tai reiškia? Esate įsimylėjęs?
– Taip, visada!
– Moterį?
– Ir ne vieną! Dar – laisvę. Gražias akis. Nuotykius. Bučinius. Švelnius prisilietimus.
– Ar gyvenate vienas?
– Mano namai yra mano tvirtovė. Vienatvė – puikus būdas pailsėti nuo beprotiško pasaulio. Kurį laiką gyvenau su kate Frančeska. Bet ji buvo jauna ir išdykusi, todėl labai trukdė kūrybai. Teko atiduoti ją į gerą šeimą.
– O pirmąją savo meilę prisimenate?
– Žinoma! Tik kurią? Darželio? Mama pasakojo, kaip porą mėnesių zyziau apie grupėje esančią nepaprastą mergaitę. Jos vardas buvo Jūratė. Visas savo meiles prisimenu. Pirmą rimtą? Man buvo šešiolika. Ji – metais vyresnė. Susitikdavome parke, susikibdavome už rankų ir klaidžiodavome po naktinį Vilnių bučiuodamiesi... Žiemą, vasarą... Graži istorija buvo. Dabar pirmoji mano meilė gyvena Čikagoje, augina paauglį sūnų. Kai trumpam grįžta į Lietuvą, visada susitinkame.
– Vaikystėje norėjote vesti Alą Pugačiovą. Ką vestumėte dabar?
– Kad nieko nebeliko! Gal Eglę Mickevičienę? (Juokiasi.) Tik kad ji irgi ištekėjusi...
– Tikriausiai tai būtų dar viena jūsų avantiūra... Jūs su Egle geri draugai?
– Eglė yra labai įdomi asmenybė. Tikiuosi, esame vienas kitam simpatiški bičiuliai.
Svajonė – namelis ant jūros kranto
Paklaustas, kokiems dar iššūkiams ryžtųsi, populiarusis radijo laidų vedėjas ilgai negalvoja – jam labai smagu išbandyti save naujose srityse. Todėl Aistis Mickevičius pradėjo rašyti scenarijus, mielai ir vėl dainuotų ar šoktų kokiame nors projekte. „Labai domiuosi kvapais, parfumerija, tad norėčiau kada nors sukurti savo kvepalus, – apie svajones kalba aktorius ir priduria, kad vardiniai jo kvepalai būtinai kvepėtų levandomis, kurių kvapą jis tiesiog dievina. – Svajoju apie parfumerijos studijas, tik jos – beprotiškai brangus malonumas. Mielai imčiausi nuosavo verslo – atidaryčiau barą, į kurį žmogus užbėgtų kad ir dešimčiai minučių, tačiau tai jam teiktų didžiulį malonumą. Bet tam dar, matyt, neatėjo laikas, todėl šios avantiūros kol kas baidausi.“
Manantis, kad ateitį galima „užprogramuoti“, pašnekovas tikina pastebėjęs, jog daugybė dalykų, apie kuriuos svajoja, ima ir išsipildo. „Norėčiau gyventi prie jūros – ten, kur visada šilta, nes negaliu pakęsti lietuviškos žiemos, kai pusę metų esu priverstas vaikščioti sloguodamas ir nelaimingas. Todėl laukiu, kol šis mano noras išsipildys“, – šmaikštauja A. Mickevičius.
– Vadinasi, po dešimties penkiolikos metų sutiksime jus kur nors šiltuosiuose kraštuose, namelyje ant jūros kranto?
– Manau, susitiksime kur nors Portugalijoje. Ten visada šilta. Planuoju nuvykti ir į Vietnamą, Kambodžą – susidomėjau kraštais, iš kurių kilusi mano scenos partnerė Yalin.
– O kada statysite namą, sodinsite medį, auginsite sūnų?
– Namo nestatysiu, nes neturiu tokio tikslo, medį galbūt ir pasodinsiu, nes sodininkystė mane žavi ir tai būtų dar viena avantiūra – viską mesti, išvažiuoti ir gyventi apsisodinus medžiais. O vaikai bus, kai Dievas duos...