- Kaip atsitiko, kad jūs, išdidi, nepriklausoma ir ambicinga dama, atsidūrėte savitarpio pagalbos grupėje? Gal ištiko kažkokia krizė?
- Ginuosi nuo pilkumos. Įprastas gyvenimas, kuriame vyrauja dvimatiškumas, ima slėgti, jis neskatina augti. Eini tarsi į priekį, pasisukioji kažkur į šalis, bet norisi trečio išmatavimo – gylio. Kad pajustum trečią matmenį, reikia ieškoti ypatingų vietų, ypatingų žmonių. Nors pažinčių kiekiu tikrai negaliu skųstis ir bendravimo nestinga, tačiau jaučiu, kad dažnai žmonės bendrauja tarsi ne su manimi, bet su mano visuomeniniu statusu, su mano kauke, kurią netgi ne pati sukūriau. Tai tuščia ir absurdiška. Grupėje galiu būti savimi. Prisipažinsiu: būna, kad mes ir verkiame, ir juokiamės. Juokiamės apsivalymo juoku, kai problemos tarsi iškosėjamos, iškvatojamos ir ateina palengvėjimas.
- Atrodo, kad jums įgriso vadinamosios žiurkių lenktynės dėl gardesnio kąsnio ir įspūdingesnio blizgučio. Tačiau gerokai neįprasta, kad pasirinkote savitarpio pagalbos grupę. Manau, daugelis įsivaizduoja, kad į tokias grupes renkasi alkoholikai, gyvenimo palaužti žmonės, o jūs į palaužtą visiškai nepanaši ir, kiek prisimenu, niekada net iš tolo panaši nebuvote...
- Tam tikra prasme mes alkoholikai – geriame gyvenimą ir naujas patirtis. Deja, dažnai įsivaizduojama, kad į savitarpio pagalbos grupes renkasi žmonės, kuriems reikia paramos ir kurie geria vaistus. Galiu pasakyti, kad mūsų grupes sudaro intelektualūs žmonės, sukūrę savo verslus, pasiekę profesinių aukštumų, ieškantys prasmės. Sakyčiau, tai yra aukštoji lyga.
- Ar gali ateiti žmogus, kuris yra ne intelektualus, bet, pavyzdžiui, tik labai nuoširdus?
- Manyčiau, kad ne. Bendraujant grupėje labai svarbi introspekcija, o neintelektualus žmogus to, deja, neturi.
- Kalbėjote apie naujas gyvenimo patirtis, kurias geriate tarsi alkoholikai. Kokios tos patirtys?
- Vieną grupę sudaro dešimt žmonių ir visi ateina ne šiaip sau pasikalbėti, bet gilintis į kiekvieną grupės nario pasakytą mintį, išreikštą jausmą, papasakotą problemą. Ir renkasi ne dūsauti ar tiesiog kartoti kažkokius įprastus palaikymo žodžius – „Mes su tavimi“ ir panašiai. Patikėkite, nėra jokiu „bla bla bla“. Atvirkščiai. Grupėje atsiduri tarsi devynių veidrodžių karalystėje ir kiekviename veidrodyje pamatai kartais labai neįprastą, kartais šokiruojanti ar net gąsdinantį savo atspindį. Tie veidrodžiai – tai žmonių nuomonės apie tave. Tave čia mato tokią, kokia esi, o ne tokią, kokia esi pateikiama žurnaluose. Tos nuomonės dažnai negailestingai sugriauna tai, kas, galvojai, yra tavo privalumai. Būna skaudu, liūdna, kartais norisi kaukti, tačiau vėliau supranti, kad tai ugdo tikrą savivertę, nes niekas grupėje nieko nenori sumenkinti, tiesiog nori kalbėti tikrais, o ne apsimestiniais žodžiais. Kai kurie tokio išgryninto paprastumo neatlaiko ir pasitraukia. Manau, taip atsitinka tiems žmonėms, kurie per daug prisirišę prie savo puikybės ir yra įsitikinę, kad jie verti gyvenimu mėgautis kaip grietinėle ant torto.
- Bet argi atviras bendravimas neįmanomas, pavyzdžiui, šeimoje.
- Kadangi bendravimas grupėse vyksta metus, po kurio laiko tuos žmones, atrodo, imi pažinti geriau negu šeimos narius. Ir tai, manau, labai natūralu, nes šeimos nariai dažnai vienas į kitą yra atsisukę tam tikrais kampais, kurie mažiau braižo. O grupėje nėra ko slėpti, nes būtent ir atėjai į ją siekdamas atvirumo, o ne paguodos ar problemas paviršutiniškai užglaistančių žodžių. Labai svarbu, jog neabejodamas žinai, kad tie žmonės iš tikrųjų pasiryžę tave išklausyti, suprasti ir patarti. O su draugais, kaip žinome, gerokai sunkiau: turėtum juos kažkaip parengti, pareikalauti specialaus dėmesio. Juk nėra geras tonas savo artimuosius „užgrūzinti“ sunkiomis problemomis.
- Ar nebaisu būti atviru su nepažįstamais žmonėmis – manau, toks jausmas, kad nuogas šoktum į dilgėles.
- Labai sunku ištraukti iš savęs problemas ir drąsiai prabilti. Mes juk linkę tvirtinti: aš esu stiprus, pats viską išsiaiškinsiu, kodėl turėčiau eiti su kažkuo bendrauti... Labai sunku nusiimti puikybės kaukę, ateiti ir visiems pasakyti: žmonės, aš kažko nežinau...
- Ar būna, kad grupę sudarantys žmonės neturi vienas kitam ką pasakyti?
- Kartais būna tylos minutės. Nėra kažkokio atsakymo. Tada vedantysis klausia: ką jauti? Aš sakau – pagalvosiu. „Tu jausk, o ne galvok“, - rėžia man. Reikia išmokti labai aiškiai ir aštriai pajusti savo jausmus.
- Ar iš bendravimo savitarpio pagalbos grupėje pasisėmėte kokių nors praktinių dalykų, pavyzdžiui, kaip geriau bendrauti su projektų užsakovais, statybininkais?
- Anksčiau, bendraudama su užsakovais, naudodavau daug visokių manevrų, atsitraukimų, viražų, nuo kurių, manau, abi pusės tik pavargdavo. Dabar stengiuosi kalbėti tiesiai, be užuolankų, labai tiksliai.
Metus lankiusi savitarpio pagalbos grupę, A.Kaušpėdienė dabar pati prisideda prie tokių grupių organizavimo – ji tapo Vyrų ir moterų santykių instituto projektų Kaune vadovė.
„Kiekvieną savaitę važinėdavau į Vilnių. O paskui toptelėjo: kodėl turiu važinėti į Vilnių, jei tai galima daryti ir Kaune. Taip sutapo, kad instituto bendrasavininkė Aušra Griškonytė man pasiūlė bendradarbiauti. Tiesa sakant mane suglumino instituto pavadinimas. Jis tikrai nėra tikslus. Veikiau, tai žmogaus santykių institutas, nors ir tai skamba ne visai adekvačiai“, - teigė A. Kaušpėdienė.
Architektės biuro patalpose, kur rengiami savitarpio pagalbos grupių užsiėmimai, vykusiame pokalbyje dalyvavo instituto direktorius Mindaugas Jančiauskas ir A. Griškonytė.
Pasak M. Jančiausko, Vakaruose bendravimas savitarpio pagalbos grupėse jau senokai suvokiamas kaip būdas, padedantis asmenybei augti ir tobulėti.
„Vakarietis, pagalvojęs, kad užstrigo kažkuriame gyvenimo etape ir kad norėtų naujų perspektyvų, nelaiko to liga. Jis drąsiai ieško pas specialistą postūmio laimingesniam gyvenimui“, - tvirtino instituto vadovas.
Pasak A.Griškonytės, bendravimo grupė - tarsi mažas visuomenės modelis. Ji pabrėžė, kad yra griežta kontrakto sąlyga – per bendravimo metus negalima megzti jokių grupės narių draugysčių už jos ribų.
„Jei toks ryšys atsirastų, grupė tai iš karto pajus. Kai visi paskutinį kartą užveria grupės duris, bičiuliautis galima į valias. Jau susikūrė savotiškos grupių „baigimo diplomą“ turinčių žmonių bendruomenės. O kartais žmonės pasako „ačiū“ už buvimą kartu ir išsiskiria visiems laikams“, - sakė psichoterapeutė.