– Ar jau žinote, kokios lyties bus antrasis vaikas?
– Abu su vyru nutarėme, kad nenorime žinoti, kol vaikas gims. Tegul bus staigmena. Tiek laukus dabar jau nedaug teliko – gydytojai sako, kad vaikutis turėtų gimti gegužės pradžioje.
– Labai mielas sutapimas, kad abiejų vaikų gimimas užfiksuotas serialuose. Atrodo, kad jums kažkas iškart dovanoja dvi dovanas – ir didelį vaidmenį seriale, ir vaiką...
– Kolegos net juokauja, kad kiekviename seriale susilaukiu kūdikio... Kai filmavausi įžanginėse „Pamiršk mane“ serijose, dar nė nežinojome, ar bus tas serialas. O kai pradėjome filmuotis, sužinojau, kad laukiuosi.
– Ir abiejuose serialuose dėl jūsų motinystės tikriausiai reikėjo koreguoti siužetą?
– Kai filmavausi „Nekviestoje meilėje“, po trijų mėnesių, praėjus visoms rizikoms, pasakiau apie nėštumą serialo kūrėjams. Maniau, kad mano heroję „išims“, juk tai gana lengva padaryti. Tačiau viskas pasisuko taip, kad mano herojė ėmė lauktis nuo Andriaus Bialobžeskio vadinamo personažo Miroslavo.
Šįkart, seriale „Pamiršk mane“, scenarijų ėmė koreguoti tik penktą nėštumo mėnesį, nes pilvuko ilgai nesimatė. Nors man atrodė kitaip.
– „Nekviestoje meilėje“ motinystė, atrodo, nepakeitė herojės Rositos – juk buvo tokia sukta „blogietė“, tokia ir liko...
– Rosita buvo tikrai „kieta“ moteris. Beje, mane iki šiol gatvėje atpažįsta kaip Rositą, sako: „O, nekviesta meilė...“ Šiaip, manau, meilė vaikams yra įgimta kiekvienai gyvai būtybei. Net pavojingi žvėrys švelnūs savo vaikams, ką jau kalbėti apie žmones... Tačiau Rosita, tapusi mama, išliko tokia pat „kieta“ ir valdinga.
– Ar jau pripratote lauktis įtemptai vaidindama? Nesunku?
– Pirmąkart viskas vyko labai ramiai. Ir filmuotis baigiau labai laiku – iki gimdymo likus porai mėnesių. Šįkart viskas buvo kiek kitaip – baigiau filmuotis, kai jau laukiausi devintą mėnesį. Ir fiziškai jaučiausi ne taip gerai. Tačiau manau, kad jei būčiau nedirbusi, būtų sunkiau, kamuotų visokios mintys. Man patiko, kad vis dėlto esu darbinga, kad manęs reikia. Žinoma, savisaugos instinktas veikia, kaip kiekviena moteris galvoju, kad nepakenkčiau vaikui.
– Dabar jau nebedirbate?
– Jau sustabdžiau visus darbus, nebevaidinu teatre. Tačiau, kaip sakė mano gydytojas, pasidžiaugti laukimu laiko beveik nebeliko.
– Ar sūnui Pijui patinka filmavimo aikštelė? Juk nusivedate kartais?
– Buvome nusivedę, bet jis ne iš tų vaikų, kuriems patinka fotografuotis, filmuotis. Mes ir neverčiame... Jis – savarankiškas, gana uždaras. Praeina nemažai laiko, kol nepažįstamam žmogui pavyksta jį prakalbinti. Nėra iš tų, kurie kiekvienam puola ant kaklo – turi į žmogų įsižiūrėti, jį patyrinėti.
– Ar jam patinka, kad mama – aktorė, kad ją rodo per televizorių? Ar tiesiog mama dirba, ir tiek...
– Neturi kitos mamos, kad turėtų su kuo palyginti (juokiasi – B. J.). Šiaip žino, kad teatras – mamos darbelis, žiūri kai kuriuos spektaklius, tačiau kai kuriuos atsisako žiūrėti... Kartą, kai pamatė per televizorių mane su akiniais, paklausė: „Mama, ar tu blogai matai?“ Dar neskiria, kur – aš, o kur – tik vaidmuo.
– Išaugote kartu su dviem seserimis ir trimis broliais. Kelintas anūkas jūsų tėvams bus gimsiantis vaikelis?
– Vienuoliktas. Broliai ir seserys turi po vieną, du ar tris vaikus. Mano brolis dvynys dar neturi vaikų.
– Žinoma, dar per anksti klausti, bet anksčiau turbūt galvojote, kiek vaikų norėtumėte susilaukti?
– Du – labai gerai. Trys – taip pat labai gražus skaičius. Tačiau kol kas apie tai tikrai negalvoju. Bus taip, kaip Dievas duos (šypsosi – B. J.).
Šiame žurnalo Savaitė numeryje taip pat skaitykite:
· Ar bus nuteistas V. Uspaskichas
· Prastos energetikos vietos
· Sodus puošia egzotiniai vaismedžiai
· R. Zemkauskas: smarkiai paskendęs kine
· Artritas: kaip atpažinti ir susidraugauti
· Naudingieji špinatai