Iš Panevėžio kilęs Dominykas Vaitiekūnas su pagyrimu baigė J. Balčikonio gimnaziją ir būtų galėjęs įstoti į bet kurią humanitarinę specialybę, tačiau jo likimas buvo nulemtas jau anksčiau.
Režisierius Julius Dautartas teatre „Menas“ steigė studiją prie teatro ir į ją priėmė būsimąjį aktorių.
Būdamas vos penkiolikos, Dominykas jau vaidino teatre, kine – dar anksčiau. Baigus mokyklą tapo tarsi savaime aišku, kad stos į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Tiesa, įstojus apėmė savotiškas dualizmas – palyginus su kitais kurso draugais, tarsi ir daug žinojo, turėjo patirties, tačiau pirmakursio padėtis šį suvokimą gniuždė. Aktoriaus teigimu, tikriausiai kiti būsimieji aktoriai psichologiškai jautėsi kur kas geriau. Be to, atėjo supratimas, kad tai tokia profesija, kur bet koks žinojimas tampa ne pagalbininku, o priešininku.
„Studijuodamas paragavau sunkaus ir šalto mokslo, kai mūsų širdis labiau šildė užsidegimas nei radiatoriai“, – juokais sakė aktorius.
Tais metais, kai Dominykas stojo į akademiją, buvo renkamas aktorių-renginių vedėjų kursas, kurį turėjo kuruoti legendinis aktorius, dainininkas ir renginių vedėjas Vytautas Kernagis. Tačiau jis sunkiai susirgo, aktoriai jo taip ir nesulaukė. Kurso vadovu buvo paskirtas Vladas Bagdonas, tačiau studentai tarsi ir liko pakibę ore...
Dominykas pasakoja, kad dar studijuodami pajuto, jog baigus studijas „nieko gero gali nenutikti“, kitaip tariant, jų darbo pasiūlymais niekas neužmėtys, tad kartu su kurso draugais Aiste Lasyte ir Vaidu Kubilinsku įkūrė į nieką nepanašią grupę, savaip interpretuojančią lietuvių liaudies muziką, nacionalinius mitus ir lietuvišką liūdesį. Jie nėra dainuojantys aktoriai, prie kokių esame įpratę, ir muzikos kritikai gerokai pavargtų norėdami sugalvoti, kokiam stiliui jų muzikavimą prisikirti, tačiau ši grupė netikėtai tapo gana populiari. Po dvejų metų nuo „Liūdnų slibinų“ įkūrimo šie jaunuoliai išleido debiutinį „Albumą, raginantį tautą“, o šį spalį, per grupės gimtadienį, pristatys antrąjį albumą.
Aktorių trijulė švelniai ironiškai kalba ne tik apie savo kūrybą, bet ir apie vienas kitą. Jau beveik aforizmu tapo frazė apie Dominyką Vaitiekūną, esą jis – įrodymas, kokia didelė siela gali tilpti tokiame mažame kūne.
Aišku, kad Dominykui tikriausiai nusibodo klausimai ir užuominos apie jo ūgį, tačiau vaikinas jo nė kiek neslepia (167 cm – šiuos duomenis galima rasti net internete) ir laiko greičiau pranašumu nei trūkumu, savo vizitine kortele. „Mano išvaizda ir tai, kad jaunai atrodau, tapo mano identiteto dalimi“, – pabrėžė D. Vaitiekūnas.
Neatrodo, kad aktoriui tiesiog nebeliko nieko kita, kaip tik dėl to juokauti. Jis iš tikrųjų savo kūne jaučiasi jaukiai bei organiškai ir apskritai nėra kamuojamas lietuviško dramatizmo „lygioje vietoje“ ir chroniško lietuviško liūdesio. Kaip jau minėta, baigęs studijas, su draugais jau buvo susikūręs „darbo vietą“ – „Liūdnus slibinus“, o ne raudojo, kad pasaulis – pražuvęs, meno bei menininkų niekam nereikia ir t. t.
Paklaustas, ar su kitais „slibinais“ sieja kas nors daugiau nei kūryba, pašnekovas atsakė, kad juos sieja labai daug kas: bendri mokslai akademijoje, draugystė, darbo etika, požiūriai į gyvenimą, ironija, kartais siedavo ir buitis – kai studijų laikais neturėdavo pinigų, susirinkdavo pas vieną kurį ir iš paskutinių mamos atsiųstų bulvių kepdavo blynus.
„Muzikos būrelio“ sėkmė
Kai kas „Liūdnų slibinų“ repertuaro klausosi tiesiog kaip gražių dainų, ir to pakanka, bet aktorių asmenybės, jų lengva ironija ir saviironija suteikia joms šio to daugiau. Patys aktoriai savo grupę kartais pavadina „alternatyvaus grožio ir gilios minties“ grupe, kai kada ji vadinama net „mitologiniu dariniu“.
Tiesa, Dominykas sako, kad tokio populiarumo tikrai nesitikėjo, ir prisipažįsta, jog grupę sukūrė „ne iš gero gyvenimo“. Trys draugai vasaros vakarais sėdėdavo Pilies gatvėje ir sukdavo galvas, už ko galėtų užsikabinti, kad baigus studijas nereikėtų dirbti bare, kad galėtų gyventi iš meno ir užsidirbti buto nuomai, pietums, automobilio benzinui. „Galvojom apie kažką labiau panašaus į muzikos būrelį, o gavom daugybę koncertų ir gerbėjų“, – šypsodamasis kalbėjo aktorius.
Beje, paklaustas apie grupės pavadinimą, kuris nežinia, ką reiškia – juk piktas (tai būtų slibinas ar žmogus) vargiai gali būti liūdnas, – pašnekovas atsakė, jog slibinai liūdni todėl, kad šiais laikais yra užmiršti ir iš liūdesio net nebegali spjaudytis ugnimi. O jei rimtai, pasak jo, pavadinime yra ne krislas, o rąstas ironijos apie lietuvišką identitetą.
Rugsėjis be mokslų
Rugsėjo pabaigoje D. Vaitiekūnui sukako 25-eri. Tai pirmas rimtas jubiliejus, mažasis „penkiasdešimtmetis“, tačiau vaikinas teigia savo gyvenimą, nors aplanko įvairiausių minčių, skaičiuojantis ne metais ar jubiliejais, o etapais. Pats skaičius jam nieko nereiškia. Tiesa, Dominykas pabrėžė, kad šiemet rugsėjo 1-oji – pirmoji, kai jam „nebereikia mindžioti jokios ugdymo įstaigos slenksčio“.
„Apskritai visą gyvenimą laikausi nuomonės, kad žmogus kaupia ne metus, o patirtį, – dėstė pašnekovas. – Yra nelabai išmintingų penkiasdešimtmečių ir labai išmintingų dvidešimtmečių.“
Kalbėdamas apie kitus gyvenimo etapus, Dominykas paminėjo savarankiško gyvenimo Vilniuje pradžią – kol negyveno savarankiškai, pasaulis atrodė gražesnis... Dar vienas svarbus etapas – grupės „Liūdni slibinai“ įkūrimas – su visais keliais, klystkeliais, finansiniais sunkumais, kompromiso tarp to, ką norisi daryti, ir to, ką galima daryti, paieškomis. Paklaustas apie žmones dažnai kamuojančią amžiaus tapatybės krizę – iš pradžių sau atrodo per jauni, paskiau – per seni, D. Vaitiekūnas atsakė, kad jo „fiziologija ir fizionomija visuomet deda minusą prie amžiaus skaičiaus“. Tačiau šiuo gyvenimo periodu jis dėl to neišgyvena, tačiau paauglystėje pastebėdavo bendravimo su bendraamžiais skirtumų, mat jie atrodydavo vyresni.
„Tai erzindavo ir tuomet, erzina ir dabar. Man išvis nepriimtinas posakis, kad senus žmones reikia gerbti. Mano nuomone, savaime suprantama, kad reikia gerbti kiekvieną žmogų – ar jam būtų penkiolika, ar penkiasdešimt, – kalbėjo aktorius. – Taip pat ir profesinėje srityje – „chaltūrina“ ir seni, ir jauni aktoriai, gerai dirbančių yra ir tarp senų, ir tarp jaunų.“
Žabojo savo ambicijas
Visoje Lietuvoje Dominykas Vaitiekūnas labiausiai išgarsėjo pernai TV3 projekte „Šok su manimi“ laimėjęs pirmąją vietą. Paklaustas, ar turi poreikį būti pirmas, aktorius nepaneigė, kad yra ambicingas, nors projekte gavo daugiau nei vien nugalėtojo garbę ar keliolikos tūkstančių prizą, kuriam beveik tolygią sumą buvo išleidęs degalams, aštuonis mėnesius važinėjęs tarp Vilniaus ir Kauno – jo šokių partnerė Justina Žemaitytė gyveno Kaune. „Laimėjau patirtį, bendravimo džiaugsmą, nemokamas šokių pamokas“, – pabrėžė Dominykas.
Vis dėlto norą būti pirmajam teko „auklėti“, kad visa dvasinė energija būtų nukreipta į kūrybišką darbą, o ne į spėliones ir svajones, kokią vietą užims – porai sekėsi nuo projekto pradžios. Net laukdamas, kol bus paskelbti galutiniai rezultatai, vaikinas save įkalbinėjo: nieko tokio, antroji vieta – irgi gerai.
Paskui staiga viskas baigėsi. Nugalėtojų porą žurnalistai „taršė“ labai ilgai, tuo metu visi jau išsiskirstė, darbininkai pradėjo išmontuoti dekoracijas... „Tada labai ryškiai pajutau, kokia fikcija yra televizijos šou – per penkias minutes viskas baigėsi ir išnyko net fiziškai“, – atviravo pašnekovas.
Geriausias TV pasiūlymas
Šiemet aktorius veda LRT televizijos laidą „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ ir tuo labai džiaugiasi. Nors jis pats televizoriaus neturi, šią laidą netyčia buvo matęs, ir draugai patikino, kad tai geriausias pasiūlymas, kokį galima gauti iš televizijos. Be to, pašnekovo nuomone, reikia „platinti“ išsilavinimą, nes tik jis išvaikys visas bukumo sukeliamas nelaimes, sakykim, radikalizmą, fanatizmą.
Pats aktorius, nors mokykloje mokėsi gerai, klasikinis moksliukas nebuvo, tačiau visuomet išsiskyrė smalsumu ir daug kuo domėjosi, ne tik profesine veikla. Be to, jam nuolatos norisi pasidalyti tuo, ką sužinojo, su kitais.
Šią vasarą aktorius taip pat dirbo su vaikais – vienoje šokio stovykloje juos mokė scenos judesio. „Teko būti ir mamyte, ir tėveliu, ir auklėtoju, ir pasakų skaitytoju“, – pasakojo aktorius ir pridūrė, jog su vaikais puikiai sutaria, nes laikosi nuomonės, kad jie – tokie patys žmonės, kaip ir kiekvienas iš mūsų, tik turintys mažesnę patirtį, o ne kažkokie individai, kurie dar tik taps žmonėmis, kai jiems sukaks aštuoniolika...
„Pas mus, deja, vis dar laikomasi stereotipo, kad vaikai nieko nesupranta, kad jie turi tik tylėti ir klausyti, būti po padu ar suimti į kumštį“, – sakė pašnekovas ir pabrėžė, kad ir akademijoje jį erzino studento ir dėstytojo statusų skirtumai.
„Aš noriu būti vaikų kolega, ko nors juos išmokyti ir ko nors pasimokyti iš jų, – dėstė aktorius. – Be to, man įdomu stebėti žmones, kurie nuo pat vaikystės augo informacinių technologijų erdvėje, nes aš, pavyzdžiui, kompiuterį įsigijau tik būdamas dešimtoje klasėje.“
Kartais lieka nesuprastas
Pasiteiravus, ar neturėjo bėdos dėl savo liberalių pažiūrų, D. Vaitiekūnas atsakė, kad didelių bėdų nebuvo, bet susikirtimų patirdavo, nes kartais užkaisdavo kraujas. „Nors šiaip esu linkęs diskutuoti, tuomet, kai matau, kad pašnekovas bukai įsikibęs savo nuomonės, su tokiu žmogumi neturiu apie ką diskutuoti“, – prisipažino aktorius ir pridūrė, jog yra visiškas kosmopolitas, nelabai suprantantis nacionalistinių idėjų.
„Pirmiausia aš priklausau savo artimam ratui, paskiau visuomenei, tautai, tačiau visos tautos yra viename „katile“, ir nemanau, kad kažkuri tauta yra geresnė. Taip pat nemanau, kad žmones vienija kraujas, kad genotipas „susišaukia“ su genotipu. Manau, jog žmones vienija viena patirtis“, – kalbėjo aktorius. Tiesa, pabrėžė, kad dėl tokių pažiūrų kartais lieka nesuprastas.
Nors Dominykui kiekvienąkart prisiminus Sąjūdžio laikus per kūną perbėga šiurpas, jis visuomet susigraudina matydamas sausio 13-osios vaizdus, o neseniai žiūrėdamas filmą „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ apsiverkė net penkis kartus – jį sukrėtė, koks stiprus ryšys gali vienyti žmones, kaip sunku užmušti norą gyventi laisvai... „Dažnai padėkoju likimui, kokiu puikiu metu aš gimiau“, – sakė D. Vaitiekūnas.
Tiesa, aktoriui svetima ir gamtinė lietuviška pasaulėžiūra – gamtoje jis gali pabūti porą valandų, jam gražiausias miškas – miesto gatvės, o geriausias aromatas – asfalto kvapas po lietaus. Kvapų asociacijomis pasaulį priimantis aktorius prisipažino, kad žmonių vis dėlto pagal kvapus nevertina, nors ir atpažįsta; geriausia – kai žmogus kvepia nuoširdumu, atvirumu, noru kuo nors pasidalyti.