Gyvenimo kasdienybę socialiniuose tinkluose rodanti garsi rašytoja artimuosius bei ištikimiausius gerbėjus nustebino pasidalindama įrašu apie svarbią datą – vestuvių metines. Prieš 10 metų vestuviniu žiedu pasipuošusi V. Rykštaitė rašo, kad šis laikas ją išmokė ne vienos svarbios pamokos.
Tarp jų buvo ne tik įkarštyje pasakytų netinkamų žodžių, skraidančių indų, bet ir begalinės meilės, leidusios pažinti kitą žmogų.
Tad šiuo itin jautriu įrašu ji leido pasidalinti ir su „Delfi“ skaitytojais.
„10 metų yra per mažai, kad galėčiau kalbėti apie sėkmingos santuokos paslaptis, bet pakankamai ilgai, kad galėčiau pasidalinti išmoktomis pamokomis. Pavyzdžiui: nepasakoti draugėms apie nesutarimus šeimoje. Nes PMS’o arba pykčio įkarštyje galima viską nupaišyti kraupiai arba liūdnai. Tada draugė vyrą pasmerks, arba pasmerks mane „kodėl tu dar su juo?“ , kai kitą dieną pas mus vėl medaus mėnuo aš jau nebesuprasiu apie ką ji kalba. Todėl seniai užrišau skundus apie vyrus bobų rateliuose. Ir tai nereiškia, kad neturiu kuo skųstis, nesipykstame ar nebūna liūdnų dienų. Tačiau dabar pasipasakoju tik pačiai artimiausiai draugei, kuri mane pažįsta beveik taip pat gerai kaip aš save.
Kas yra sėkminga santuoka? O kas yra laiminga? Čia turbūt reikėtų klausti apskritai, tada kas yra sėkmė ir laimė ir matuoti pagal tai. Šiuo metu man sėkminga santuoka yra ne tokia, kurioje viskas lengva (norėčiau, kad būtų lengviau!), bet tokia, kurioje abu partneriai turi vietos augti tiek drauge, tiek kaip individai ir jaučiasi mylimi, saugūs.
Per 10 metų daug patirta: skraidančių indų, aistros ir begalinio švelnumo, kuris randasi tik pažinus kito žmogaus sielą. Bet dažnai man vis tiek atrodo, kad čia ne mudu vedę, o mano tėtis vedė mano vyro mamą, ir mūsų tėvai keistai manifestuojasi mumyse, mūsų santykiuose, ir mes vis bandome būti tėvai savo tėvams tuo pačiu būdami vienas kito meilužiai ir vaikai ir verslo partneriai.
Beje, man labai patinka žodis vedę, nes šiais laikais juk ne tik vyras veda moterį, bet mes vedame vienas kitą, lyg aklas aklą, suklupdami, ir svarbiausia ne kur nueisime, o mėgautis pačiu vedimu, nepamirštant kartais pašokti“, – rašė V. Rykštaitė.
Neilgai trukus rašytoja pasidalijo ir dar vienu įrašu. Šįkart jame ne santuokos pamokos, o kita pačios moters pusė – dar nepažinta meilė sau. V. Rykštaitė parodė vestuvių dienos nuotraukas, kurios dėl jos tuometinių įsitikinimų tąkart nepasirodė viešai.
Moteris buvo įsitikinusi, kad ji per daug sveria, tad fotografo padarytuose kadruose sau paprasčiausiai nepatiko.
„Po vestuvių nesidalinau kai kuriomis nuotraukomis, nes… sau jose nepatikau. Ir čia tikrai ne talentingo fotografo kaltė. Aš pati sau atrodžiau per stora (wt*?), per nukarusia krūtine, per didele nosimi. O dabar, po 10 metų atsidarau tas nuotraukas, žiūriu, ir matau tik grožį. Ir suprantu, kad gražesnė jau niekada nebūsiu.
Po vestuvių jaučiausi kad gal kažko nepadarėme, kažko pritrūko? Nors liko belenkiek maisto… Kažko nepakvietėm? Veselę kėlėme neturėdami pinigų. Nesiskolinom, bet taupėm. Prisidėjo ir mano tėvai. Dekoruoti Kauno katedrą atsisakiau ne iš taupumo, man tai rodėsi švaistymas ir apskritai… dekoruoti KATEDRĄ? Juk ten ir taip visko daug ir didingai. O dabar atrodo, apskritai, koks gi skirtumas kiek kas kainavo, kam gražu, kam negražu – svarbiausia, kad taip smagiai pabuvome kartu.
Kaip mano kirpėja sakė, „po vestuvių pritrūksta tik… dar vienų vestuvių“, kurių metu kai ką darytum kitaip. Bet turbūt ir gyvenimus šiek tiek kitaip nugyventume, jei antrą šansą gavę.
Ane?“ – klausia rašytoja, pasidalindama dar nematytomis nuotraukomis.
