– Rudenį Lietuvoje organizavote paramos jauniems dviratininkams renginį „Auginam Lietuvai čempionus“. Įgyvendinote visus tikslus?
– Tikrai daugiau, nei tikėjausi. Visada būna sunku iškepti tą pirmą blyną. Ypač Lietuvoje, kur labdaros tradicijos nėra tokios stiprios. Čia nėra paramos kitiems mentaliteto, bet tikrai labai džiaugiuosi, kad susirinko tiek žmonių. Pagrindiniais labdaros rėmėjais tapo „Linas Agro“, „Grande Bellezza“ ir „Minam 100“.
Jau nupirkome ir dovanėlių vaikams bei viską, ko reikėjo labiausiai. Tiesa ta, kad gyvenimas bėga į priekį, o Lietuvoje jaunieji dviratininkai treniravosi senomis priemonėmis, tas aprangas, kurias mergaitės dėvi iki šiol, kažkada dėvėjome mes. Dabar yra daug modernių priemonių, technologijų. Taigi, nupirkome dvidešimt virtualios realybės dviračių simuliatorių, kurie padės treniruotis esant prastoms oro sąlygoms. Pati važiavau tiek aprangų siūti, tiek šalmų ieškoti. Noriu, kad žmonės pasitikėtų ir tikėtų labdara, todėl atsakingai viskuo rūpinuosi pati.
Mano pirmasis nuostabus treneris Algirdas Buivydas gaus ir automobilį, kuriuo galės vežioti vaikus į varžybas. Iki šiol to nebuvo. Nupirkome viską, ko labiausiai reikėjo.
– Norėjote atiduoti duoklę Lietuvai, kur ir pradėjote karjerą?
– Taip. Visada norėjau atsidėkoti žmonėms ir treneriams, kurie padėjo užaugti. Tačiau anksčiau turbūt nebuvo tam laiko. Anksčiau pati išgyvenau sunkias asmenines skyrybas. Tai buvo sunkus laikotarpis, kai turėjau daugiau laiko skirti asmeniniam gyvenimui. Pajaučiau, kad būtent dabar yra laikas, kai galiu grąžinti skolą ir atsidėkoti savo treneriui. Jis yra labiausiai atsidavęs ir sąžiningiausias treneris visoje Lietuvoje. Labai norėčiau, kad daugiau jaunų talentų turėtų galimybę augti jo mokomi.
Norėčiau padėti Lietuvai, bet iškyla sunkumų organizuojant labdaros renginius per atstumą. Dabar tikiuosi suburti gerus žmones Lietuvoje, kurie prisidėtų prie mano darbų. Buvo sunku, nes netrūko tų, kurie nežinojo, kaip daroma labdara, ir kišo pagalius į ratus. Visa tai – iš nežinojimo ir nesupratimo.
Užsiimdami labdara aukojame savo laiką, darbą, kontaktus, idėjas ir nieko nesitikime atgal. Lietuvoje vis dar klausiama, kokią grąžą gaus. Esu labai dėkinga už paskatinimą Lietuvos olimpiniam komitetui, kuris „Auginam čempionus Lietuvai“ nominavo ir projektas laimėjo („2019 Fair Play“ projekto kategorija). Tai buvo labai miela motyvacija man.
– Jūsų sūnus Leonardas taip pat domisi dviračių sportu?
– Dar būdamas visai mažas jis žaidė su dviratuku (šypsosi). Tikrai įžvelgiu talentą – jis puikiai valdo dviratį, gerai važiuoja bei turi reikalingų charakterio bruožų. Leonardukas yra užsispyręs, o ką pradėjęs nori baigti.
Pati augindama sūnų mačiau, kad vaikus vis labiau įtraukia ne pasivažinėjimas lauke, o technologijos, todėl ir vaikams Lietuvoje nupirkome simuliatorius. Tai kaip žaidimas, kuris motyvuoja varžytis ir gerinti rezultatus.
– Kaip atrodo jūsų gyvenimas, kai palikote profesionalų sportą? Kokią vietą jame užima dviračiai?
– Visada juokauju, kad dviratis yra turbūt mano vienintelė meilė, kuri niekada nesibaigs (juokiasi). Dviratis yra mano kasdienybė. Net ir Monako gatvėmis aš dažnai važiuoju dviračiu tam, kad nereikėtų sėdėti kamščiuose. Taigi, mane čia tikrai galima pamatyti minant gatvėje dviratį ir avint aukštakulnius bei dėvint suknelę.
Monake esu tikra balta varna, bet man tik pačiai įdomiau. Tai yra tarsi žaidimas. Stengiuosi savęs neprarasti, neužsidaryti auksiniame narvelyje ir bandyti prisitaikyti prie aplinkos. Visada stengiuosi būti tokia, kokia esu, ir tikiuosi, kad ir daugiau moterų nekreips dėmesio į tuos standartus bei išdrįs gyventi kitaip.
Profesionaliai dabar tikrai nesitreniruoju ir net nelabai turiu noro bei motyvacijos savęs kankinti ir alinti. Atradau save motyvuodama ir mokydama pradedančiuosius dviratininkus. Labai gera matyti, kaip žmonės įsimyli dviračių sportą. Tai yra tikras gyvenimo būdas, kurio neįmanoma įsivaizduoti nepabandžius. Pradžia fiziškai sunki, bet pripratus tai yra nuostabus laisvės ir gyvenimo džiaugsmo jausmas.
– Jūsų mylimasis Johnas Caudwelas vadina jus „kavos puodelio dviratininke“. Tai reiškia, kad renkatės trumpas distancijas?
– Taip (juokiasi)! Jis juokavo, bet tai nėra trumpų atstumų distancijos. Tiesa, pats Johnas gali važiuoti valandų valandas, pavyzdžiui, dešimt valandų be sustojimo. Na, o aš esu tokia, kuri mato, jog profesionalumas iš tiesų nėra sveikata, ir manau, kad žmonės turi pajausti malonumą, o ne kankinti save. Į sportą reikia pasinerti su meile ir jaučiant malonumą važiuoti.
Aš mėgstu bendrauti su žmonėmis, kartu – sportuoti ir džiaugtis visu tuo. Aš nebe iš tų dviratininkų, kurie važiuoja gerindami rekordus. Motyvuoju žmones važiuoti, vėl pailsėti ir vėl važiuoti. Johnas juokiasi iš manęs, bet tokia jau esu šiandien.
Pasikeitė mano gyvenimo aplinkybės ir nebelenktyniauju, bet prieš daugybę metų mane motyvavo supratimas, kad turiu talentą ir galiu pakeisti savo ir savo šeimos gyvenimą. Tai supratau dar būdama dvylikos. Labai greitai subrendau ir suvokiau, kad tai yra vienintelis kelias, kuriuo galiu išeiti į pasaulį ir pasiekti aukštumų. Būtent todėl labai daug dirbau ir suvokiau, ko noriu, net sunkiausiomis akimirkomis.
Šiandien tas mano gyvenimas nėra toks sunkus, bet dviračių sportą labai myliu. Asmeninis gyvenimas sutvarkytas, bet mano karjera prasidėjo dėl to, kad norėjau pakeisti savo ir savo šeimos gyvenimą.
– Kiekvienas sportininkas išsikelia viso gyvenimo tikslą, kurio siekia sunkiai treniruodamasis. Ar baigdama karjerą ramiai uždarėte treniruočių salės duris? Pasiekėte tai, ką norėjote?
– Tikrai ne. Edita Pučinskaitė buvo mano jaunystės idealas. Visada norėjau tapti „Tour de France“ laimėtoja. Mano sportinis tikslas – tapti pasaulio čempione ir laimėti „Giro d'Italia“. Tačiau ir čia, ir ten likau penkta. Trūko labai mažai, bet netapau. Man, kaip sportininkei, tai buvo tikras smūgis, nes tam atidaviau dvidešimt metų.
Tačiau suvokiu, kad sportas ir sunkus darbas padėjo užaugti tikrai geru žmogumi su didelėmis vertybėmis. Išmokau sunkiai dirbti ir gerbti aplinkinius. Sportas atima gyvenimo laisvę, bet nemažai ir duoda.
– Kartu davęs santuoką ir suteikęs sūnų dviračių sportas atėmė laisvę. Tiesa? Prieš metus minėjote, jog tikitės išsikraustyti į Didžiąją Britaniją, kur gyvensite bendruose namuose su Johnu. Ar ši svajonė greitai išsipildys?
– Nesakyčiau, kad tai mano svajonė. Greičiau jau tikslas, kuris pasiekiamas, jei labai norėsiu. Kol kas tai dar neįmanoma ir su sūnumi gyvenu Prancūzijoje. To priežastis yra sunkios skyrybos ir tai, kad vaiko tėvas neleidžia išvykti sūnui iš Monako. Noriu to ir vis dar kovoju.
– Retas žino apie itin sunkią jūsų kovą su buvusiu sutuoktiniu ir sūnaus tėvu Corrado Salemi. Jūsų sūnus negali išvykti iš Prancūzijos, todėl jūs vis dar gyvenate Monake ir kovojate už jį. Kas laukia dabar šioje sunkioje kovoje?
– Visame pasaulyje yra skirtingų žmonių. Kai kurie jų tiesiog yra nelaimingi ir nenori, kad kiti žmonės būtų laimingi. Manau, dažniausiai taip ir būna, kad žmonės nemoka džiaugtis svetima laime ir nori tapti tam kliūtimi. Jis nenori man gero ir tai yra jo būdas. Labai gaila, nes manau, kad skirtis nusprendę žmonės turi vienas kitą paleisti ir gerbti bent jau dėl vaikų, bendrų draugų, šeimos narių, prisiminimų. Jie neturi būti artimi, bet turi išlikti pagarba.
Reikia sukti skirtingais keliais, jei jau nepavyko kurti bendros ateities. Dėl visos šios padėties man labai gaila, bet aš tikrai tikiuosi, kad viskas bus gerai.
– Kaip apskritai jaučiatės pati? Klausantis jūsų atrodo, kad iki visiškos laimės, kurios dabar siekiate, trūksta visai nedaug – to, kad nusileistų sūnaus tėvas.
– Aš manau, kad pirminė klaida yra tai, kad tekėjau Monake, kur įstatymai yra labai seni ir jais siekiama apsaugoti turtingus vyrus. Visas požiūris ten yra labai senas bei nepritaikytas skirtingoms istorijoms. Ten viskas pritaikyta tam, jog turtingi vyrai būtų apsaugoti nuo moterų, kurios norėtų jais pasinaudoti.
Mūsų situacija yra visiškai kitokia, ir mano buvęs vyras nėra turtingas. Jo niekas neprašo jokių pinigų ar turto. Tik leisti sūnui laisvai gyventi. Aš manau, kad čia yra didelė įstatymų spraga, kuri neleidžia į situaciją pažvelgti plačiau.
– Kaip į visa tai reaguoja sūnus?
– Stengiausi jam nieko per daug neaiškinti. Tikrai nebuvo lengva ir nė vienai moteriai to nelinkėčiau. Tik palinkėčiau moterims būti labai atsargioms. Nuoširdžiai patariu atkreipti dėmesį į tai, kaip vyrai elgiasi su mamomis, buvusiomis draugėmis ar buvusiomis žmonomis. Tai geriausiai parodo, koks vyras bus, jei kartais santykiai nepavyktų.
– Tai buvo didelė meilė?
– Tiesą sakant, šiandien nebemanau, kad tai buvo meilė. Tai buvo romanas, ir tiek. Tačiau mačiau tuos požymius, nors anuo laikotarpiu tebuvau dvidešimties metų ir patirties neturėjau. Visą gyvenimą sportavau ir romanų neturėjau. Nebuvo jokios patirties, nepažinojau žmonių ir tikrai nežinojau, kokie jie būna. Juokinga, kokia patikli tada buvau.
Galbūt ir matėsi tie ženklai, bet aš buvau per naivi, kad atkreipčiau į tai dėmesį. Tada tikrai galvojau, kad vienas kitą mylime ir darysime taip, kaip reikia. Dabar žinau, kad reikia būti tik su stiprias vertybes turinčiu žmogumi.
– Kaip pavyksta palaikyti santykius per atstumą su Johnu?
– Tai sunku. Esu pasidalijusi į dvi dalis. Viena pusė yra su sūnumi, kita – su Johnu. Jau greitai bus šešeri metai, kai mes kartu, ir kažkaip derinti vis dėlto pavyksta. Sunku, nes man reikia daug keliauti. Kartais nukenčia sūnus, o kartais nukenčia Johnas. O aš pati? Pavargstu. Tačiau labai gera būti su žmonėmis, kurie myli ir gerbia. Taip ir atgaunu tą energiją, pasisemiu jos.
– Būsite iki galo Monake?
– Taip. Manau, kad būtų lengviausia bėgti į gyvenimą, kur viskas gražu ir lengva, pamiršti sunkumus. Pasirinkau poziciją, kai negaliu būti laiminga be sūnaus. Turiu padaryti viską, kad auginčiau laimingą sūnų ir paruoščiau jį gyvenimui.
Žinoma, mano asmeninis gyvenimas nėra idealus. Daug keliauju, ir tas darbas su labdara yra tarsi sielos papildymas. Skiriu tam daug geros energijos.
Visi turime savo istorijų ir pusę, kuri nuskriausta. Vieni žmonės susiduria su finansinėmis problemomis, kiti – su sveikatos ar meilės, o man yra taip, kad gyvenime turiu padalyti save, ir plyšta dėl to širdis. Dabar sūnus atostogauja. Man plyšta širdis, kad jo nėra kartu. Visada dėkoju mamytei, kuri skraido iš Lietuvos, kad padėtų ir pabūtų su sūnumi, kai aš būnu išvykusi. Esu be galo dėkinga ir Johnui, kad jis laukia ir supranta mano poziciją, jog sūnus man yra svarbiausia.
– Jums pradėjus susitikinėti su milijardieriumi ir „Phones 4u“ įkūrėju Johnu Caudwellu, visų akys dar labiau nukrypo į jus. Buvote vadinama barakuda, o Didžiosios Britanijos žurnalistai net vyko į jūsų gimtuosius namus ir ieškojo informacijos apie praeitį. Kaip jautėtės tuo metu?
– Dėl to aš neišgyvenau. Man buvo nesvarbus tas žmonių požiūris. Buvo tik gaila, kad įvelta mano šeima, kuri gyvena Panevėžyje ir neturi tokio pasaulietiško požiūrio bei nesupranta, kad tai natūralu.
Žmonės pavydi ir svetima laime nesidžiaugs. Jie visada įžvelgs negatyvą. Man tik buvo gaila tėvelių ir jų šeimos. Žinau, kad jie mane stipriai gerbia ir myli, todėl skaudu. Vėlgi... nebandau niekam įtikti ir nebandau savo gyvenimo gyventi pagal tai, kaip žmonės nori, kad jį gyvenčiau. Gyvenu jį tik taip, kaip man pačiai atrodo geriausia. Padedu visada tiems, kuriems nuoširdžiai reikia mano rūpesčio.
– Nebejaučiate šio spaudimo ir visuomenės susidomėjimo?
– Aš niekada nejaučiau to spaudimo. Gal tik pirmuosius metus pati sau prikišdavau, kodėl domiuosi būtent Johnu, jis yra daug vyresnis. Tačiau supratusi savo jausmus, ko noriu ir kas mane daro laimingą, jaučiu didžiulę meilę, pagarbą ir beprotiškai daug gražių jausmų, kuriuos jis man suteikia.
Niekada nebandžiau nieko įrodyti ar įtikinti. Pati savo gyvenimą dėliojuosi ir darau taip, kad man pačiai būtų gerai. Neieškojau svajonių vyro, kuris būtų gražus tarsi paveikslėlis. Po skyrybų man buvo svarbu, kad mano vyras mokėtų mane gerbti, vertinti ir mylėtų mane bei mano sūnų.
– Po nesėkmingos pirmosios santuokos pavyko patikėti tikra meile?
– Tai yra gyvenimo trauma ir manau, kad ta santuokos baimė niekada nedings. To įrodymas yra tai, kad su Johnu niekada neplanuojame vestuvių. Tai yra mano baimė ir, tiesą sakant, manau, kad ir jis tokią turi: buvo vedęs ir jam taip pat nepavyko.
Kai vieną kartą nepavyksta ir istorija pasibaigia blogai, žmonėms atsiranda trauma. Gal trūksta ir laiko. Juolab kad mano istorija dar vis nesibaigė... Manau, ir tas mano rūpestis visais yra tiesiog mano asmenybės dalis. Esu gimusi kaip mama rūpestinga ir man patinka bei natūralu kitais rūpintis. Tačiau nesu kvaila. Nesirūpinu blogais žmonėmis. Nesirūpinu tais, kurie to mano rūpesčio nėra verti. Nesu ta naivi mergaitė. Atpažįstu žmones ir matau, kaip reikia mano meilės, bet kad nebūsiu savanaudė ir negalvosiu tik apie save, tikrai. Nemanau, kad tai kada nors pasikeis.
– Dar norėtumėte susilaukti atžalų?
– Labai norėčiau, bet kol vienos durys neuždarytos, sunku kažką kito planuoti. Ir metai bėga. Man jau 36-eri. Niekada negali žinoti, bet tikrai labai norėtųsi turėti daugiau vaikelių.
– Ko tuomet jums palinkėti?
– Žinau, ko man reikia, bet netikiu, kad tai kada nors visiškai gausiu. Mano gyvenimas toks spalvingas ir tiek visko vyksta. Tačiau labai norėčiau vidinės ramybės.
Nežinau, ar tokia diena ateis, bet labai to laukiu ir noriu. Noriu tos šv. Kūčių ramybės viduje. Rūpesčiai ir darbai yra mano būdas ir be darbų negalėčiau, bet vidinės ramybės vis dėlto noriu. Svarbiausia man yra šeima ir sveikata. Noriu, kad visa tai būtų gerai ir jausčiau vidinę ramybę.
