Dirbti ėmė garsiame grupės „Depeche mode“ restorane
S. Rapalytės gyvenimas – tarsi iš filmo. Prieš beveik du dešimtmečius Londone atsidūrusi buhalterijos studentė atvykusi tiesiog skynė braškes. „Tada man tarsi „antras kvėpavimas“ atsidarė“, – šypsojosi moteris ir pasakojo, kad tuomet ir nusprendė, kad čia dar grįš. Klaipėdoje išsilaikiusi paskutinius egzaminus S. Rapalytė į Londoną išvyko nė gerai nemokėdama kalbos, tačiau šypsojosi sėkmė ir jai pavyko įsidarbinti padavėja pačių „Depeche mode“ grupės narių restorane.
„Kai radau darbą, paklausiau, kam priklauso restoranas, o jie kaip tik atostogavo, man atsakė, kad po dviejų savaičių pamatysiu. O aš jaunystėje buvau didelė „Depeche mode“ fanė, tad kai pamačiau juos užeinančius pro duris, tai įsivaizduojate, kas man turėjo dėtis, – juokėsi S. Rapalytė. – Tuo metu labai prastai kalbėjau angliškai, bet jie visi labai stengėsi ir mane mokė. Vėliau anglų kalbą mokytis pradėjau koledže, kartu ruošdavome namų darbus.“
Dizainerė pasakojo, kad darbas restorane jai siejasi tik su pačiais geriausiais atsiminimais – grupės nariai tapo tarsi šeima, su kuria buvo švenčiamos ir didžiausios metų šventės, o kartais net kartu keliaujama į turus.
„Mes su Andy (Andrew Fletcher, – DELFI) labiau „sueiname“. Draugaujam iki pat šiol. Jis mane visada vadindavo ne Sonata, o Frank Sonatra, tai iki šiol susitikus vadina Frankie“, – juokėsi S. Rapalytė ir teigė, kad geresnių žmonių turbūt būtų sunku sutikti.
Netikėta proga ir darbas su pasaulinio lygio žvaigždėmis
Keletą metų dirbusi restorane, S. Rapalytė gavo netikėtą pasiūlymą padėti siūti apatinius, o garsioji grupė tuo metu siekė parduoti restoraną. „Vienos padavėjos draugė kaip tik kūrė savo apatinio trikotažo kompaniją, o siuvimas buvo mano aistra nuo pat vaikystės, aš mokėjau siūti. Galiausiai ėmiau dirbti su garsia apatinio trikotažo dizainere. Kartu dirbome 7 metus, teko siūti ir tokioms žvaigždėms, kaip Pamela Anderson, Kelly Brook ir kitomis. Tuomet pradėjau savo verslą, ėmiau dirbti su Carmen Electra, Hayley Atwell ir kitomis“, – pasakojo dizainerė.
Žymioms damoms S. Rapalytės kūrybą atrasti nesunku – tuo, pasak Sonatos, rūpinasi jų viešųjų ryšių atstovai, o dizainerės kūryba ne kartą puikavosi garsiuose žurnaluose: „Buvau ir „Vogue“ ir „Cosmopolitan“, „Financial Times“ turi skiltį „How to spend it“ ir jau antrą kartą per tris mėnesius prašo mano kurto apatinio trikotažo nuotraukų. Kuo daugiau rodai, tuo daugiau tai ir plinta, daug kas pamato ir prašo. Fotografai ir visa žiniasklaida „miršta“ dėl kolekcijos, nes matosi kokybė, lengva fotografuoti.“
Svarbu ne ką kuri, o ką pažįsti
Nors garsios klientės ir žurnalų puslapiai skamba kaip pasaka, tačiau S. Rapalytė neslepia, kad pradžia tikrai nebuvo lengva. „Kai 2009 metais pasiuvau pirmą kolekciją, tai buvo labiau kaip hobis, nieko nežinojau šitame versle, neturėjau pažįstamų. Daug lengviau, kai turi kažkokį užnugarį.
Pamenu, kad pasiuvau ir galvojau, kad yra gražus gaminys, visiems patinka, bet paskambinus į parduotuves man atsakydavo, kad naujų dizainerių neieškoma. Taip praėjo ir metai, ir du, galvojau, ką aš blogai darau? Buvo svarbu ne kokį gaminį turi, o ką pažįsti“, – pasakojo moteris.
S. Rapalytės kolekcija buvo pastebėta po kurio laiko, tačiau tikroji sėkmė aplankė visai neseniai: „Daug kelio nueita ir tik dabar galiu pasakyti, kad jau antri metai, kai tikrai yra kažkoks pripažinimas ir gaminius perka didelės parduotuvės Katare, Dubajuje ir panašiai. Galiu pasakyti, kad jei turi gerą produktą ir nepasiduodi, tai pripažinimas vieną dieną vis tiek ateis.“
Kuria ir transseksualams
Prieš kelerius metus S. Rapalytės kolekciją pristatė ir transseksualė Nicole Gibson, kuri vėliau tapo ir pirmąja transseksuale, žengusia Londono mados savaitės podiumu. „Dirbau projekte su kompanija, kuri yra prieš nulinio dydžio modelius. Projektas vadinasi „Models of Diversity“, o tuo podiumu ėjo ne tik transseksualė. Ėjo ir daugybė netipinių modelių. Mes su Nicole bendraujame ir dabar.
Aš nesutiksiu, kad tik modeliai ar lieknos moterys gali nešioti gražų apatinį trikotažą. Dabar sukurti standartai, kas ką gali nešioti, bet aš esu prieš tai. Mano apatinius užsisakinėja ir transseksualai, o man yra malonu, kad žmonės nori ir perka bei pripažįsta mano siuvamą apatinį trikotažą. Aš pasiūsiu kiekvienai paprašiusiai.“
Nors kūrėja ir mėgaujasi sėkme, tačiau pripažįsta, kad savo parduotuvę atidaryti – baugoka ir brangu. „Dar per anksti. Aišku, viskas atsiremia į finansus. Kad atsidarytum parduotuvę Londone – reikia labai daug pinigų. Kol kas man lengviau parduoti per kitas parduotuves, nes jos didelės ir žinomas. Praėjusiais metais pradėjau pardavinėti „Coco De Mer“ butike, vienas modelis tapo antru geriausiai parduodamu visoje parduotuvėje. Tai įrodo, kad kažką darau teisingai.“