Socialiniuose tinkluose apie savo neeilinę atostogų patirtį prabilusios moterys neslėpė, kad tam, jog pagaliau galėtų prabilti apie tai, turėjo praeiti išties nemažai laiko, mat ilgą laiką ramiai kalbėti ir galvoje vėl regėti šiurpius atostogų prisiminimus buvo tikrai nelengva.
„Galbūt reikėjo pasakoti tada, kada dar buvo gyvenama tose emocijose, nes dabar tiesiog nenorėjau grįžti į tuos pačius prisiminimus, emocijas, todėl tempiau laiką ir nepasakojau“, – liepos 23-ąją Instagrame mintimis ėmė dalintis ir svarstė R. Rumbinė.
Dabar, kaip teigė pati moteris, ji jaučia, kad apie savo patirtį pagaliau gali kalbėti ir pasakoti be ašarų akyse, tad to, norėdama perspėti savo sekėjus ir bičiulius, ji ir ėmėsi.
„Atostogavome Marbelloje. Turėjome būti išvykę dviem savaitėms. Važiavome trys šeimos – mes su vyru ir vaiku, ir dar dvi draugų šeimos, dar trys vaikai ir mano mama važiavo. Mes buvome išsinuomavę vilą. Buvo vakaras, sėdėjome viloje trise – mano vyras, aš ir draugė. Kiti jau buvo nuėję miegoti“, – į visa ko pradžią mintimis nusikėlė Renata.
Ir, rodos, vakaras jau tuoj pat būtų pasibaigęs, visi nugrimztų į savus sapnus ir ramiai lauktų kitos atostogų dienos, tačiau, deja, kažkas turėjo visai kitokių planų.
„Buvo pusė vienuolikos vakaro. Aš vos prieš minutę pasakiau: eikim visi miegoti, jau užtenka. Ir tada išgirdome vaikų klyksmą. Draugė pašoko nuo stalo, pradėjo iš terasos bėgti į antrą aukštą pažiūrėti, kas vyksta. Aš per vitrininius langus iš terasos pamačiau prožektorių ir pistoleto šešėlį. Iš karto pašokau ir supratau – tiesiog įsijungė mygtukas – kad bėk ir ieškok pagalbos“, – siaubingas akimirkas prisiminė moteris.
Pasak Renatos, į atostogų vilą tą vakarą įsiveržė trys ginkluoti ir kaukėti užpuolikai. Į vilos vidų jie niekšingai pateko įlipdami per antrojo aukšto terasą ir išlauždami miegamojo kambario langą. Įdomu tai, kad plėšikai dar bandė prisistatyti geradariais policininkais.
„Aš pabėgau į mažą plyšiuką tarp maždaug trijų metrų tvoros ir garažo. Girdėjau, kaip vyrai šaukė „Police, police“. Akimirką sudvejojau ir pagalvojau: galbūt tai iš tikrųjų policija ir kažką tikrina? Ačiū Dievui, nesugalvojau ten grįžti“, – kalbėjo R. Rumbinė.
O tada įvyko tai, kas moters širdį neabejotinai privertė plakti daug stipriau.
„Tai pats kraupiausias vaizdas, ką gyvenime esu mačiusi – aš mačiau, kaip mano vyrui į galvą yra įremtas pistoletas ir jis yra paguldytas ant žemės. Mano mintyse buvo: tik nešaukite, kad tik neišgirčiau šūvių jokių. Norėjau suplyšti į du gabalus – bėgti padėti ir bėgti kviesti pagalbą. Supratau, kad tą ir reikia daryti. Ačiū Dievui, turėjau telefoną rankose. Su juo ir pabėgau – plika, basa“, – pasakojo Renata.
Norint pasišalinti iš vilos nepastebėtai, moteriai teko lipti per aukštą, bene trijų metrų tvorą. Bėgte pasiekusi kaimynus, Renata taip reikalingos žmonių pagalbos negavo, todėl tekina leidosi į gatvę, kur sutikusi atsitiktinius praeivius pagaliau iškvietė policiją.
Anot R. Rumbinės, policijos ekipažai į įvykio vietą atvyko per 20 minučių. Deja, ilgapirščiai savo „darbus“ atliko greičiau ir iš vilos spėjo pasišalinti nepastebėti pareigūnų.
„Policija palaukė, kol mes susikrovėme lagaminus, visus daiktus ir saugiai išvažiavome į viešbutį. Keitėmės bilietus, grįžome į Lietuvą“, – tolimesnę įvykių seką prisiminė moteris.
Dabar, praėjus jau trims savaitėms po įvykio, Renata apie tai sugeba kalbėti kiek ramiau, tačiau neslepia, kad ši sukrečianti istorija pareikalavo labai daug ištvermės. Kai kam, anot R. Rumbinės, netgi teko kreiptis pagalbos į psichologus, o dalis šių įvykių sūkuryje buvusių žmonių iki šiol ramiai negali miegoti tamsoje.
„Išgyvenome visišką košmarą. Dabar atrodo, tai buvo filmas, ne mums taip nutiko. Tą naktį visas gyvenimas prabėgo prieš akis“, – teigė ji.
Pabaigoje ji skyrė ir svarbią žinutę visiems, išgirdusiems šią istoriją.
„Rūpinkitės savo ir savo artimųjų saugumu. Šiame pasaulyje yra itin nesaugu. Bet kur bevykstant apie tai reikia galvoti. Dabar Marbelloje prasidėjęs kažkoks labai nesaugus laikotarpis. Baisiai ten nesaugu. Kažkokios gaujos ir taip toliau. Pastoviai plešia vilas, žmones gatvėje“, – atkreipė dėmesį Renata.
Kaip paaiškėjo vėliau, bent jau šiuo atveju žiaurūs plėšikai nebuvo vietiniai gyventojai. Kaip bebūtų, Renata teigė, kad grįžti į Ispaniją bent jau kurį laiką ji tikrai nenorės.