– Ar nebuvo baisu viską palikti čia, Lietuvoje, ir išvažiuoti į neatrastą kraštą? Ką apie tai manė aplinkiniai, šeima? Niekas nebandė atkalbėti?
– Žinoma, buvo šiek tiek baisu, bet paauglystėje turėjau susirašinėjimo draugę iš Šri Lankos, kuri man daug papasakojo apie šią šalį, todėl seniai svajojau kuriam laikui ten nuvykti. Kai atsirado galimybė padirbėti Šri Lankoje, ilgai nedvejojau. Namiškiai žinojo apie mano užsidegimą ir visapusiškai palaikė. Anksčiau kelis mėnesius studijavau Turkijoje, tad, manau, nenustebinau vėl išvykdama į užsienį. Niekas nebandė atkalbėti, nors daugelis apie Šri Lanką buvo girdėję tik dėl arbatos, praūžusio cunamio ar daugiau nei dvidešimt penkerius metus trukusio pilietinio karo. Draugai pajuokaudavo, kad mane ten užkramtys nuodingos gyvatės ar krokodilai, bet va – grįžau gyva ir sveika.
– Ko tiksliai ten važiavai ir ką veikei?
– Baigusi bakalauro studijas nutariau metus padirbėti užsienyje. Su AIESEC organizacijos pagalba susiradau stažuotę Šri Lankoje ir vienerius metus dirbau rinkodaros vadybininke tarptautinėje programinės įrangos įmonėje. Šri Lankoje man patiko, tad po metų susiradau panašų darbą psichologijos institute.
– Kokį šalies vaizdą turėjai prieš išvykdama? Ar jis keitėsi?
– Prieš išvykdama apie šią šalį buvau girdėjusi beveik vien tik teigiamus dalykus. Gyvenant ten šalies vaizdas palaipsniui keitėsi, paletėje atsirado įvairesnių spalvų.
Manau, kad gyvendama Šri Lankoje praėjau visus kultūrinio šoko etapus. Kitokie žmonės, kultūra, religija, neįprastas maistas, eismas kairiąja kelio puse, miesto gatvėmis vaikščiojančios karvės – vos atvykus, man viskas buvo labai nauja ir įdomu. Tai – pirmasis kultūrinio šoko etapas, dar vadinamas euforija arba medaus mėnesiu, kai atvykėlis viskuo domisi ir žavisi, priima su entuziazmu.
Po kurio laiko pradėjau kreipti dėmesį į neigiamus dalykus – socialinę nelygybę, korupciją, sistemos netobulumus. Kaip ir kiekviena šalis, Šri Lanka turi savų problemų ir, ilgiau ten pagyvenęs, nejučia imi kritikuoti esamą santvarką ir net kultūrą.
– Palygink lietuvius ir gyvenančius ten. Kokie esminiai skirtumai ar panašumai?
– Šri lankiečiai – itin šilti ir paslaugūs žmonės (kartais netgi pernelyg paslaugūs). Su jais nesunku susidraugauti, galbūt dėl to, kad ten kiekviename žingsnyje labai svarbios pažintys ir draugiški ryšiai. Tuo tarpu, lietuvaičiai yra uždaresni ir atsargesni su naujais pažįstamais.
Lietuvių ir šri lankiečių kultūros labai skiriasi. Šri Lankos kultūra susiformavo veikiant skirtingoms religijoms ir filosofijoms – budizmui, induizmui, islamui ir krikščionybei. Nors dauguma (daugiau nei 70%) šri lankiečių yra budistai, tačiau kitos religijos taip pat vaidina didelį vaidmenį ir formuoja šalies kultūrą bei žmonių elgesį. Nors Lietuva Europoje laikoma gana konservatyvia šalimi, kai kuriuos Šri Lankoje egzistuojančius tabu mums gali būti sunku suprati. Pavyzdžiui, apkabinimai viešoje vietoje ten – netinkamas elgesys. Šri Lankoje porelės nuo smalsių akių slepiasi po skėčiais – nesvarbu, ar lyja lietus, ar šviečia saulė.
– Ką vietiniai žinojo apie Lietuvą?
– Lietuva – mažytė, tolima šalis, tad buvau iš anksto nusiteikusi, kad teks tapti savotiška Lietuvos ambasadore ir ne kartą pasakoti apie savo šalį. Daugelis vietinių apie Lietuvą anksčiau nebuvo girdėję ar mažai ką žinojo, todėl pasitaikė kuriozinių situacijų. Pavyzdžiui, vienas bendradarbių iš pradžių manė, kad Lithuania yra mano vardas, o kitas pažįstamas pasakius, kad esu iš Lietuvos, drėbė: „Graži šalis. Netoli Brazilijos, ar ne?“. Tiesa, retkarčiais nauji pažįstami maloniai nustebindavo žiniomis apie Lietuvą – minėdavo Rūtos Meilutytės ar lietuvių krepšininkų vardus, vardijo lietuviškus žodžius, pasakojo apie draugus ar pažįstamus lietuvius.
Teko sutikti žmogų, kuris buvo neblogai susipažinęs su Lietuvos istorija ir aktyviai domėjosi pagonybe.
Galima sakyti, kad Šri Lankoje buvau egzotika. Abiejose darbovietėse buvau vienintelė užsienietė, todėl, manau, daugeliui buvo įdomu su manimi pabendrauti. Mažesniuose miesteliuose vietiniai norėdavo kartu nusifotografuoti. Sunkiausia buvo priprasti prie to, kad kiekvienas iš pirmo žvilgsnio pastebi, jog esu ne vietinė, mat Šri Lankoje užsieniečiai sulaukia labai daug dėmesio.
– Kuo skiriasi turistinė Šri Lankos pusė nuo to, kuri matoma gyvenant įprastą gyvenimą?
– Turistams Šri Lanka gali pasirodyti it rojus žemėje – auksiniai paplūdimiai, didingi kalnai, įspūdingi nacionaliniai parkai, egzotiškų vaisių gausa, prabangūs viešbučiai ir restoranai, gausybė pramogų... Gyvenant įprastą gyvenimą atsiskleidžia kita šalies pusė – didelė socialinė nelygybė, korupcija, etninio konflikto atgarsiai. Nėra namų be dūmų.
– Ar nebuvo gaila palikti Šri Lankos po dviejų ten praleistų metų?
– Žinoma, buvo gaila palikti Šri Lanką, nes ši šalis man spėjo tapti it antraisiais namais. Labai pasiilgstu Šri Lankoje sutiktų draugų, mėgstamų vietų, gyvenimo ritmo, klimato, maisto... Žinau, kad tikrai ne kartą ten grįšiu atostogauti.
– Gyvenimas amžinos vasaros šalyje. Ką reiškia gyventi be sniego, be rudeniško lietaus? Kaip tai veikia gyvenimo būdą ir mentalitetą?
– Kalėdos kepinant trisdešimties laipsnių karščiui ir dekoracijomis apkarstytos palmės buvo gana neįprastas vaizdas. Nors kartais labai alino karštis ir gausus prakaitavimas, tačiau Šri Lankos klimatas man patiko. Saulė – tai gyvybės ir geros nuotaikos šaltinis, manau, dėl to šri lankiečiai rečiau kenčia dėl depresijos ir labiau džiaugiasi gyvenimu nei mes, lietuviai. Panašiai, kaip pietų Europoje, Šri Lankoje žmonės labiau atsipalaidavę – vaikšto neskubėdami, mėgaujasi maistu, neskuba atlikti darbų, jeigu nespaudžia terminai.
– Gal teko susidurti su keistomis tradicijomis, įpročiais, kurie tave nustebino?
– Kadangi lietuvių ir šri lankiečių kultūros labai skiriasi, buvo daugybė dalykų, kurie iš pradžių stebino. Pavyzdžiui, vestuvių tradicijos. Šri Lankoje budistai konsultuojasi su astrologu dėl to, ar pora tinka vienas kitam, bei dėl geriausios vedybų datos. Dėl šios priežasties budistų vestuvės vyksta nebūtinai savaitgaliais, kaip įprasta Lietuvoje, o bet kurią savaitės dieną.
Taip pat nustebino didelis šeimos vaidmuo renkantis antrąją pusę ir vedybinių skelbimų gausa vietos laikraščiuose.
Šri Lanka Indrės Adomaitytės akimis: