2008 metais palikusi humoro grupę „Ambrozija“ V. Mičiulienė ir vėl koncertuoja kartu bei ruošiasi šiųmečiams „Auksiniams svogūnams“. Kaip sako pati aktorė, prieš dešimtmetį ji išėjo tam, kad galėtų padirbėti su savimi, o sulaukusi kolegų prašymo sugrįžti ir kartu pasirodyti 25 metų jubiliejui skirtuose projektuose, ilgai nedvejodama prisijungė.
„Man dar gyvenime neteko iš niekur išeiti trenkus durimis. Aš pasakiau, kad noriu pasivaikščioti ir išeinu be pykčių. Tačiau ir be to turiu nemažai veiklos. Susitinku su žmonėmis kultūros namuose, bendrauju su bendruomenėmis ir suteikiu žmonėms viltį vien savo pasakojimais. Manau, kad šiame pragariškame pasaulyje žmonėms labai trūksta vilties. Pasakoju jiems apie save, įvairius įvykius, kurie pamoko. Sakau, kad reikia kabintis į gyvenimą, neprarasti vilties ir kaip išgyventi. Pasaulyje yra daug pykčio, kuris ateina iš nevilties.
Daug laiko praleidžiu rašydama facebooke, o mano sūnus kuria vaizdo filmukus, kuriuose aš pasakoju, kaip galima atsipalaiduoti ir patikėti savimi. Šiuo metu taip pat planuoju išleisti tokio pobūdžio knygą“, – pasakojo DELFI pašnekovė.
Paklausta, ar niekada nenorėjo išeiti padėjus tašką ir neatsigręžus į praeitį, Violeta kiek sutriko: „nemoku. Galbūt ir reikėtų, bet nuo pat vaikystės negaliu pakęsti konfliktinių situacijų, todėl išeinu tyliai ir be taškų. Jei kas pakelia balsą, manyje įvyksta lūžiai ir iki skausmo negaliu tverti savyje. Man dėl to labai sunku. Kaip tik todėl ir negyvenu mieste, nors turiu tam visas galimybes. Grįžau į gimtąjį Subačių, nes tik čia turiu ramybę, kuri man ypač svarbi. Ir kai bažnyčioje kunigas sako, kad turime palinkėti vieni kitiems ramybės, man norisi ant kelių pulti ir šaukti „Aleliuja!“.
Ji įsitikinusi, kad nemažai problemų sukelia ir nemokėjimas atsisakyti. Švelnaus charakterio moteris nori, kad visi draugautų ir aplink nebūtų pykčio, tačiau to siekdama jaučiasi išdalijanti savo energiją. Anot jos, dėl šios priežasties aplanko ir jausmas, jog savo gyvenimo ji taip ir negyveno, o tik padėjo kitiems. „Negavau jokio įsakymo gelbėti pasaulį, bet imuosi to. Gaunu nemažai laiškų su pagalbos prašymais. Štai ir neseniai gavau laišką, kuriame manęs žmogus prašė padėti jo mamai išvykti į Turkiją. Supratau, kad problema yra manyje. Nemoku pasakyti griežto „ne“.
Tačiau tai padėjo susikurti savo taisykles ir atskirti tinginius. Nereikia gailėtis atsisakius santykių, kurie neturi ateities ar žmogaus, kuris tau daro tik blogą įtaką. Tačiau žmonės nesupranta, kodėl išeinu tyliai ir nieko nesakiusi. Kita vertus, ir pati negaliu nematyti, jei kam reikia pagalbos ar žmogus patenka į bėdą. Tuoj pat važiuoju gelbėti ir jei manęs nestabdytų vaikai, turbūt palapinėje gyvenčiau, nes tiesiog viską išdalinčiau (juokiasi). Dalindamasi ir padėdama jaučiuosi labai gerai. Mano močiutė gražiai apie tai sakydavo, jog kai gauni, pilnėja tavo delnai, o duodant pilnėja širdis“.
Šiandien V. Mičiulienę labiausiai stebina dirbtinės gyvenimo taisyklės ir žmonės, kurie fotografuojasi prie svetimų namų, automobilių bei su tais, kurie nėra jų draugai vien tam, kad patvirtintų savo statusą ir sukurtų norimą įvaizdį. Pati humoristė į šou pasaulį atėjo jau būdama susiformavusi kaip asmenybė, todėl žvaigždžių liga nesusirgo ir į viską galėjo pažvelgti kitomis akimis.
Paprašyta prisiminti, kaip televizija atsirado jos gyvenime, Violeta sako, kad niekada to nesiekė, o šou pasaulis į kasdienybę atėjo netikėtai kartu su laida „Nosis“. „Paprašiau tik paros apsispręsti. Bijojau, kad nepateisinsiu lūkesčių. Nuo vaikystės turiu šį kompleksą. Dar ir dabar manau, kad netinku šou pasauliui. Ir humoriste mane vadina po vaidmenų televizijoje, nors niekada ja nebuvau. Esu aktorė ir noriu vaidinti labai rimtus vaidmenis“, – sako ji.
Vėliau pradėjusi dirbti šviesaus atminimo Vytauto Šapranausko vedamoje laidoje „Puikusis šou“ ji geriau pažino ir legendinį aktorių, kurio likimas neišvengiamai priminė ir jos pačios gyvenimą. Besifilmuodami jie daug bendravo, o garsus aktorius jai ne kartą užsiminė apie jaučiamą vienatvę bei žiūrovų jam prilipintą humoristo etiketę. „Jis sakė, kad tai tarsi traukinys, kuriame atsidūrė ir nespės iššokti nesusižalojęs. Kito tokio intelektualaus, talentingo, nuoširdaus, profesionalaus ir puikaus žmogaus nesu sutikusi. Jis niekada manęs nėra pavedęs. Net susilaužęs ranką dirbdavo ir viską padarydavo profesionaliai. Jį pražudė vienatvė. Negalėjo pakęsti menkystų, kurių buvo labai daug
Sunku paneigti tą įvaizdį, kurį tau sukuria televizija ir kuriame tave prisimena žiūrovai. Suprantu, kad sau nebepriklausau ir jei rimtai kalbu, skaitau poeziją, žmonės labai nustemba, apsiverkia. Po susitikimų jie sako, kad to iš manęs nesitikėjo. Nenusiimsi taip paprastai tos juokdario kepurės. Kuo bebūčiau, mane mato kaip humoristę, nors tokia nesu“, – tramdydama emocijas prisiminė pašnekovė.
Vienatvė nesvetima ir pačiai Violetai, kuri atvirai pripažįsta, kad taip pat mieliau renkasi būti viena. Sau aktorė tai paaiškino tuo, kad yra vienturtė ir būti vieniša jai natūralu. Tik nepaisant apmaudo gyvenimo ji nekeistų. „Net ir tai, dėl ko galvojau, kad nebenoriu būti šioje žemėje, priėmiau kaip pamokas ir galėčiau išgyventi ir vėl iš naujo. Šiandien aš laiminga ir džiaugiuosi viskuo, ką turiu“.
Violeta neišgyvena ir dėl skaudžių skyrybų su vyru. Draugiškai bendraujantys buvę sutuoktiniai neliko priešais, o būdama netoliese ji mielai užsuka į buvusio vyro namus išgerti arbatos ir pasikalbėti. Taip pat mielai bendrauja ir su jo giminėmis ar kita buvusia žmona. Su šypsena veide žinoma aktorė sako, kad meilei pasibaigus nelieka pykčio ar apmaudo likti negali, todėl ir bendrauti ar matytis nėra skaudu. Tačiau apie naują meilę kalbėti ji nėra linkusi ir tikina, kad nenori viešinti šios savo gyvenimo pusės. Kita vertus, keliauti viena ji vis dar neišmoko. „Mane tai pakrauna energija. Netrukus keliausiu pas vaikus į Škotiją, vėliau pas draugus į Italiją. Viena keliauti nemoku. Man reikia dalintis įspūdžiais, o to nepadarysiu be šalia esančio žmogaus. Noriu džiaugtis kartu“.
Tiesa, po skyrybų Violeta ne kartą kalbėjo ir apie besikeičiantį svorį bei laikėsi drastiškų dietų. Prieš kurį laiką svėrusi net 130 kg. šiandien ji atrodo neatpažįstama. Ir nors įminti idealios figūros paslapties jai taip ir nepavyko, svorio metimo procesas visada buvo įdomus. Moteris įsitikinusi, jog laimė yra ėjimas savo tikslo link. „Galėčiau numesti ir daugiau, nors esu savimi patenkinta. Mane žmonės matė visokią, ir kad ir kiek numesčiau, esu apvali. O tokie žmonės yra laimingi, nes jie yra sotūs, laimingi ir pavalgę.
Aš niekada nebuvau graži ar tokia, dėl kurios vyrai gatvėje krenta po kojomis, bet kiek turiu savyje, esu visiškai patenkinta. Iš visų vaikystės kompleksų liko tik vienas – kompleksų neturėjimas. Nebebijau būti savimi. Nebereikia vaidinti gudresnės ar gražesnės. Nepatinku? viso gero“.