Apie savo praeitį prabilusi Dž. Butkutė: buvau kalta dėl kiekvienos nesėkmės

Ištisus aštuonerius metus jos gerbėjai neišgirdo nei vieno naujo dievaitės kūrino, nors jos gyvenimas virte virė ir buvo kupinas permainų. Šiandien ji – rami, pasitikinti savimi, švytinti ir degančiomis akimis žvelgianti į rytojų bei intensyviai besiruošianti rudenį startuosiančiam grandioziniam koncertiniam turui „Nesudeginta ant laužo“.

Jo metu Klaipėdos, Vilniaus, Šiaulių, Kauno ir Panevėžio arenose viena geriausių šalies atlikėjų pristatys ilgai brandintą albumą „Kryžkelės“, naujam gyvenimui prikels vienas seniausių savo dainų ir kitaip suskambusius populiariausius hitus.

Nors Dž. Butkutės gyvenime buvo gausu tiek labai aukštų pakilimų, tiek labai žemų kritimų, atlikėja įsitikinusi, kad be tos įvairiapusės gyvenimo patirties ji nebūtų tuo žmogumi, kuriuo ji yra dabar. Visgi, Džordana praeitį palieka praeičiai ir tiki, jog artėjantis koncertinis turas parodys, kad ji tvirta bei stipri.

- Peržvelgę praeities straipsnius, kurie buvo publikuoti spaudoje, pamatytume, kad kur kas daugiau jų yra neigiami jūsų atžvilgiu, nei pozityvūs. Ar iš tiesų jūs buvote tik bloga?

- Niekam ne paslaptis, jog buvau suklupusi ne kartą, bet žiniasklaida, mano įsitikinimu, dažnai pernelyg sutirštindavo spalvas. Kur pažvelgsi, buvo vien tik negatyvas. Man buvo priklijuota blogietės etiketė, todėl buvo pastebimas ir garsiai iki smulkmenų išnarstomas kiekvienas mano minusas ar neigiamas poelgis. Aš buvau kalta dėl kiekvienos nesėkmės. 

Nesakau, kad šventai gyvenau. Klydau. Visko buvo – tai nėra paslaptis, tačiau tegul į mane meta akmenį tas, kuris be nuodėmės. Visi neigiami dalykai, mane smerkiantys straipsniai žiniasklaidoje degino mano širdį, buvo labai skaudu. Skaudu net ir suvokiant, jog esu neteisi, tačiau ar išties visuomet tikrai reikėdavo suklupusį žmogų dar labiau gniuždyti? Ačiū Dievui, kuris davė man stiprybės nepalūžti, atsitiesti ir vėl pasijausti stipria (šypsosi).

- Keletą pastarųjų metų stebėjome jūsų pokyčius, buvo įdomu, kur link jie jus nuves. Išleidote absoliučiai kitaip skambantį albumą, galiausiai išgirdome apie rudenį vyksiantį didžiulį koncertinį turą. Kas tai – nauja pradžia?

- Iš tiesų, už viską turiu dėkoti Elegijui. Prisimenu, buvome tik ką grįžę iš koncertinio turo po užsienį, kur surengėme kelias dešimtis koncertų. Jaučiausi labai pavargusi. Tikrai reikėjo poilsio ir pamąstymo, o kas toliau. Daug apie tai svarstėme, kalbėjomės. Žinojau viena – noriu dainuoti. Paskutinį albumą buvau išleidusi labai seniai, per tą laiką mano gyvenime įvyko daug permainų, susikaupė begalė neišsakytų minčių. Nusprendėme, jog visą tai reikia sudėti į naują albumą. Taip, tai nauja pradžia!

- Kaip sekėsi įgyvendinti naujus planus? Kur sėmėtės idėjų?

- Mane kurti visuomet įkvėpė patirti išgyvenimai, nuotykiai, džiaugsmai, išsiskyrimai, netektys, net svajonės. Būna, kad galvoju, jog labai kažko norėčiau. Pasvajoju, parašau apie tai dainą ir tikiu, jog ji padės tą svajonę įgyvendinti (šypsosi). Tačiau įrašinėti „Kryžkeles“ lengva nebuvo. Tiesiog pradėjau jausti, kad emociškai nebetelpu į tą muzikinį formatą, kuriame iki šiol buvau. Mano esybė reikalavo triukšmingiau, galingiau, giliau. Norėjosi, kad tai būtų galingas muzikinis užtaisas, todėl vėl grįžau prie savo ištakų – roko muzikos.

Supratome, kad norint, jog albumas suskambėtų taip, kaip įsivaizduojame, jame turi skambėti gyvi instrumentai. Pasirodo Lietuvoje tai padaryti nėra paprasta.

- Esate patenkinta naujuoju savo darbu?

- Tikrai, taip. Manau, kad albumas išėjo labai kokybiškas, nors jį vertinti, norėčiau palikti klausytojams: tiek tiems, kurie klausosi įrašo, tiek tiems, kurie „Kryžkelių“ dainų klausysis mano koncertuose. Beje, koncertuose skambės ir senos mano dainos, tik jos bus kitų spalvų.

- Ką jums pačiai reiškia būsimas turas po arenas? Galbūt tai bus nauja jūsų didžiųjų koncertų pradžia?

- Aš niekur toli nebuvau nuklydusi nuo scenos. Manęs visuomet visur, kur tik yra lietuvių, buvo pilna. Taip, „Nesudeginta ant laužo“ bus pirmasis toks didelis koncertų turas. Jam pasibaigus, mes toliau koncertuosime, tačiau šis turas po arenas gali būti pirmas ir paskutinis. Galbūt todėl jaučiu tokią didelę atsakomybę. Visų pirma, prieš save pačią, taip pat prieš kolektyvą, su kuriuo prie šito turo dirbame, ir prieš kiekvieną žiūrovą, kurį labai branginu ir gerbiu.

- Iki koncertinio turo liko dar keturi mėnesiai, kokioje pasiruošimo stadijoje esate?

Pasiruošimas vyksta tokio išprotėjusio pankroko ritmu. Bet visame tame „chaose“ yra sava tvarka, savas ritmas. Įgyvendiname pačias beprotiškiausias idėjas. Noriu, kad iš mano koncertų išėję žiūrovai sakytų „jėga“. Mano darbo dalis visoje šioje beprotybėje – kūrybinė, organizaciniais reikalais užsiima Elegijus. Neįsivaizduoju, kaip jis viską ir visur suspėja. Juk viską daro vienas! Manau, kad po šio turo jis tikrai paneigs seną posakį, kad vienas lauke – ne karys. Jis karys ir dar koks, pamatysit!

Nors visa degu iš jaudulio ir laukimo, žinau, kad viskas einasi taip, kaip suplanuota, niekur nevėluojame, visi darbai atliekami laiku. Galiu ramiai miegoti, kad ir visą dieną, nes žinau, kad yra žmogus, kuris nemiega.

- Kuo turo „Nesudeginta ant laužo“ koncertai bus išskirtiniai ir ypatingi? Kokią jus pamatys žiūrovai?

- Pirmiausia, jie bus ypatingi man. Scenoje vėl būsiu su grupe (šypsosi). Labai to pasiilgau. Viskas bus labai įspūdinga, galinga, triukšminga. Bus fantastiška – galiu drąsiai tai teigti. Kol kas nenoriu išduoti paslapties, kokią mane scenoje pamatys žiūrovai, bet aš tikrai būsiu įspūdinga. Ne mažiau pribloškianti bus ir scenografija. Garantuoju!

- Ar yra ritualų, kurie būtini prieš jums lipant į sceną, ir kuriuos naudosite prieš naujojo turo koncertus?

- Taip, yra vienas vienintelis, išlikęs nuo labai seniai. Tai – malda. Prieš kiekvieną koncertą pasimeldžiu už save, už žmones, kurie susirinko. Noriu, kad koncerte vyrautų tik teigiamos emocijos, o visus susirinkusius palaimintų Dievas, kad mes su klausytojais pajaustume ryšį, kad mano atliekamos dainos pasiektų žiūrovų širdis.

- Muzikos pasaulyje esate beveik 30 metų, ar ši veikla vis dar jus stebina?

- Atrodo, viskas jau turėtų būti įprasta, bet vis dar yra dalykų, kurie stebina. Mane vis dar žavi, kai nepažįstami žmonės atpažįsta gatvėje, pasisveikina ir palinki geros dienos, ar, kai maža mergaitė duoda knygelę ir prašo autografo. Sentimentalu, bet žavi ir tai, kad žmonės neša gėles net ir į klubuose vykstančius koncertus.

- Tik nesakykite, kad ir tas jaudulys prieš kiekvieną koncertą niekur nedingo?

- Žmonės, kurie mane pažįsta, prieš koncertus klausia: „Džordana, tiek metų dainuoji ir vis dar jaudiniesi?“ Visą laiką jaučiu jaudulį! (šypsosi) Visą laiką jaudinuosi, rankos prakaituoja, nors žinau, kad susirinko pilna salė, nors visi šaukia Džordža ir žinau, kad viskas bus gerai. Sako, blogas tas artistas, kuris nesijaudina.

- Už kokias gyvenimo patirtis jaučiatės labiausiai dėkinga likimui?

- Dėkoju Dievui ir likimui už kiekvieną savo išgyvenimą, už kiekvieną patirtį. Nors jos buvo ir gražios, įdomios, labai laimingos, ir žiaurios, skaudžios, bet jos mane padarė stipresne. Padarė tokia, kokia aš dabar esu. Jeigu būtų vien gerai, nežinotum, kas yra blogai. Esu tuo, kuo esu, ir žinau: esi gyvas – turi šansą.

Koncertinį turą „Nesudeginta ant laužo“ Džordana Butkutė pradės spalio 18 d. Klaipėdos „Švyturio“ arenoje, spalio 25 d. koncertuos Vilniaus „Siemens“ arenoje, lapkričio 8 d. – Šiaulių arenoje, lapkričio 15 d. – Kauno „Žalgirio“ arenoje, lapkričio 22 d. – Panevėžio „Cido“ arenoje.