„Taip, ji buvo garbaus amžiaus, iškeliavo iš šio pasaulio sulaukusi 86-erių. Ji buvo man viskas, visas mano pasaulis, mano gyvenimo šviesulys, lydėjusi mane per visas negandas ir pakilimus – be galo mylėjusi ne tik mane“, - DELFI atviravo A. Petravičienė.
Paprašyta plačiau papasakoti, kaip susiklostė taip, kad tėvai dainininkės neaugino, žinoma moteris tepasakė, kad tiesiog taip gyvenime nutiko.
„Gyvenime kartais nutinka, kad vaikus augina ne tėvai, visko būna. Meluosiu sakydama, kad man jų netrūko - visada ir visą gyvenimą trūko. Tačiau bėgant metams su tuo susitaikiau, nes nieko negalėjau pakeisti“, - DELFI pasakojo ji.
Agnės močiutė gimė mokytojos ir Lietuvos pulkininko šeimoje. Anot pašnekovės, močiutė buvo aukštos moralės išsilavinusi inteligentė, puikiai išmaniusi ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio istoriją, mokėjusi keletą kalbų. Ji domėjosi archeologija, moksliniais atradimais, dievino klasikinę muziką, teatrą, turėjo nuostabų humoro jausmą, absoliučią klausą bei malonų net ir senyvame amžiuje jaunatvišką balso tembrą.
„Jai gyvai esant man niekad nekilo mintis tai pasakoti, nes aš nepriklausau tai žmonių kategorijai, kurie virkdo pubiką savo našlaitiška dalia – man tai visuomet primena tarsi savotišką manipuliavimą jausmais siekiant sukelti gailestį, užuojautą. Stengiuosi būti stipri“, - pasakojo pašnekovė.
Paklausta, kodėl niekuomet anksčiau nėra pasakojusi apie tai, kad jos neaugino tėvai, Agnė tikino, kad tai yra labai jautrus ir itin privatus dalykas, kurio anksčiau ji niekada nenorėjusi dalintis viešai.
„Visi žmonės laidoja savo senelius, o man močiutė buvo mama. Ką iš tikrųjų išgyvenau pati viena be pašalinių akių dėl to, kad neaugino manęs tėvai – tik mano akims ir buvo skirta. Taip mąsčiau anksčiau. Maniau, kad kalbėjimas apie tai žemins ir mane, ir tėvus, buvau įsitikinusi, kad jei nėra ko gražaus pasakoti, geriau patylėsiu. Kiekvienas žmogus turi savo likimą ir jeigu taip nutiko, reiškia taip turi būti. Tėvų, kaip ir giminių, pasirinkti negalime. Močiutės mirtį išgyvenau taip, kaip vaikai išgyvena laidodami savo puikius tėvus“, - naujienų portalui DELFI pasakojo A. Petravičienė.
Ji tikino tik dabar pradedanti įsisąmoninti, kad per gyvenimą lydėjusios močiutės jau nebėra ir kad ji niekuomet nebegrįš.
„Keista, bet jos dabar ilgiuosi labiau nei jai gyvai esant ir žinoma, kaltinu save, kad per mažai jai skirdavau laiko, nors ji man atidavė visą savo gyvenimą. Bet kokio žmogaus netektis tik sustiprina pajautimą, koks jis svarbus tavo gyvenimo kely. Gerai, kad jau esu suaugusi ir nėra baisu būti vienai kaip vaikui. Galbūt baisiau yra žinoti, kad nieko neįmanoma gyvenime grąžinti. Jos mirtis užvertė vieną mano gyvenimo etapą ir atvertė naują, kuriame jos nebebus. Ir nors man likimas nepagailėjo įvairiausių išbandymų, nuopuolių ir pakilimų, negaliu savęs vadinti nelaiminga, nes savo kelyje buvau sutikusi ją“, - pasakojimą apie artimiausio žmogaus netektį baigė A. Petravičienė.