„Būna: šneki su žurnalistu, atrodo normalus žmogus, pasižada nieko netaisyti, o po to... Aš kartais net patariu, jei „kalbininkų“ normos neleidžia, rašykite visą mano kalbą į kabutes kaip citatą ir prirašykite, kad tekstas netaisytas mano pageidavimu, tačiau net tokiu atveju kalba būna išdarkoma, nes mat „tokio žodžio lietuvių kalboje nėra“, o kad mano kalboje toks žodis yra, ir kad nieko blogo nėra žodžių žaisme, tai jiems kažkaip nesuvokiama. Spaudinių kalbos redaktorės dažniausia yra silpnaprotės – mes gyvenam didžios beraštijos laikais. Ką daryti, jei jau metaforas deda į kabutes“, - tęsė kritikos nestokojantis A.Ramanauskas.
Pasak humoristo, nepasitikėjimas žurnalistais jį paskatino “sukurpti sutartį”, kurią pasirašyti vyras siūlo prieš daugumą interviu: „Neseniai pradėjau bandyti įgyvendinti sutarties prieš interviu praktiką, bet dar nė vienas žurnalistas nieko nepasirašė, susitardavome, kaip ir dabar su jumis. Yra keletas žurnalistų, kuriais aš pasitikiu, kurie jau įrodė, kad gali netaisyti mano kalbos. Aišku, jiems aš nekišu tos sutarties, tačiau yra kiti žurnalistai, kuriems nors kuolą tašyk ant galvos, jie apsigimę melagiai, nes visuomet iškraipo tavo kalbą; tai ši sutartis yra savotiškas apsisaugojimo ir drauge atsifutbolinimo pagudravimas. Aš jau senas ir greitai mirsiu, todėl kai vidury baltos dienos man paskambina mergaitė, kuri ką tik pradėjo dirbti kokioje nors redakcijoje ir klausia manęs: „Ponas Algi, kokia jūsų nuomonė apie blondines?“, tuomet aš ir pasiūlau sutartį“.
A.Ramanauskas pokalbio metu prisipažino nuoširdžiai nerimaujantis dėl lietuvių kalbos likimo: „Aš nelaikau savęs labai švariai lietuviškai kalbančiu žmogumi, bet šį bei tą tikrai išmanau ir skaudžiai išgyvenu, kai matau grėsmę mūsų kalbai iš ortodoksinio kalbininkų sparno. Mūsų kalba, vaizdžiai šnekant, yra įvyniota į tramdymo marškinius. Iš mūsų atima teisę į manevrą, į žodžių žaismą, į progresą. Kodėl „slash“ jie „keičia“ į „pasvirusis brūkšnys“, puikiai žinodami, kad tokia griozdiška forma niekada neprigis, nes ji neprigis po šimts niekada? Kodėl ne vien. ar dviskiemenis žodis, kad ir „svirtis“, pavyzdžiui?.. Kam dar ta įvardžiuotinė forma „-sis“? Forma, kuri turėjo šansų tapti žymymuoju artikeliu, bet paprasčiausiai patyrė semantinę infliaciją, nes visur, kur reikia ir kur nereikia, ji yra „vartotina“. Aš jums pasakysiu, kodėl. „Kalbininkai“ irgi yra postsovietinės erdvės homosovietikusai, jie irgi yra chaltūrščikai. Ir jie taip pat už dyką gauna algas. Man dėl tokių dalykų skauda širdį, ir aš nesimaivydamas tai sakau, nes man tai rūpi“.
(Tekstas suredaguotas pagal A.Ramanausko pageidavimus, - aut. past)
