Aplink urną su Zitos Kelmickaitės palaikais padėtas baltų ir raudonų rožių vainikas, salėje skamba jautri smuiko muzika. Atsisveikinti su muzikologe ateina artimieji, kolegos ir bičiuliai. Prie Šv. Jonų bažnyčios buvo galima pastebėti Veroniką Povilionienę, Moniką Garbačiauskaitę-Budrienę, Edita Mildažytę, Algirdą Kaušpėdą ir kitus.
Atsisveikinimas su Z. Kelmickaite vyksta Vilniuje, Šv. Jonų bažnyčioje (šv. Jonų g. 12) gegužės 29 d. (pirmadienį), nuo 16 val. iki 21 val. ir gegužės 30 d. (antradienį), nuo 9 iki 10.30 val.
Mišios už Z. Kelmickaitę buvo aukojamos Šv. Jonų bažnyčioje gegužės 29 d.
Urna bus išnešama 10.30 val. antradienį, laidotuvės vyks Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.
„Maksimalus greitis, drąsus, beatodairiškas gyvenimas – tai buvo gyvenimo esencija, kurią reikia vartoti lašais. Mes buvome kolegės, ji pageidavo, kad ją lankyčiau ligoninėje. Bet mes esame nuo labai seniai pažįstamos, pavyzdžiui, ji manęs nepriėmė į „Ratilio“, – šypsojosi su muzikologe atvykusi atsisveikinti Edita Mildažytė.
Algirdo Kaušpėdo komentaras:
Apie netektį LTR.lt patvirtino Z. Kelmickaitės brolis Edmondas Kelmickas. Z. Kelmickaitė mirė šeštadienį, 8 val. ryte. Kaip teigiama, jos gyvybė užgeso ligoninėje.
Ilgametė televizijos laidų vedėja kurį laiką buvo gydoma Santariškių klinikų Hepatologijos ir gastroenterologijos skyriuje po to, kai kovo 19 d., vesdama tiesioginę radijo laidą „Toks gyvenimas su Zita Kelmickaite“, pasijuto prastai ir buvo išgabenta greitosios pagalbos medikų. Atsidūrusi ligoninėje, ji pati dar bendravo su žurnalistais ir ramino, kad jaučiasi geriau.
Delfi primena, kad kovo 19-ąją į ligoninę išgabenta televizijos laidų vedėja vis dar buvo gydymo įstaigoje. Žinomos moters giminaičiai teigė, kad sveikata po truputį gerėjo.
„Ji vis dar gydoma ligoninėje. Mažais žingsneliais viskas juda geryn“, – kalbėjo Z. Kelmickaitės artimieji.
Kiek anksčiau portalui LTR.lt Z. Kelmickaitės dukterėčia Felicija Kelmickaitė teigė, kad televizijos laidų vedėja jautėsi geriau, jai buvo atliekami reikalingi tyrimai.
„Tačiau savijauta jau geresnė. Aplankiau ją ryte, taip pat ketinu užsukti ir po pietų. Jos telefonas tiesiog kaista nuo skambučių, tiesa, visiems atsakyti nespėja, tad perduoda linkėjimus ir žada pasveikti“, – minėtam portalui sakė F. Kelmickaitė.
Gedi ir draugai, ir kolegos
Šeštadienį po žinios apie garsios moters mirtį žinomi žmonės išreiškė užuojautą ir skyrė pačius gražiausius žodžius bei prisiminimus.
„Zita išėjo. Turbūt ne man vienai ji buvo lyg močiutė, kuri visada susistabdydavo LRT koridoriuose ar kavinėje, pavogdavo 10 minučių ir apipildavo geriausiais patarimais bei istorijomis.
O jei kažką padarydavai gerai – pagirdavo. Labai liūdna, kad nebebus šių pokalbių. Ramios ir lengvos kelionės, mūsų visų Zita“, – rašė Raminta Naujanytė.
„Šiąnakt išėjo abu... Nešę ir kėlę kuo aukščiau lietuvių etninį palikimą, rodę paprastą žmogų ir jo mažomis rankomis kuriamą mūsų nuostabią Lietuvą. Jie padarė tai, kas ilgam bus prisiminta kiekvieno save gerbiančio tautiečio. Ilsėkitės ramybėje abu – Zita ir Stanislovai... Trūks jūsų“, – rašė Liudas Mikalauskas.
„Basanavičius mirė vasario 16 d. Etnomuzikologai Zita Kelmickaitė ir Stanislovas Kavaliauskas – per didžiausią folklorą mylinčių žmonių šventę – 50-us „Skamba kanklius“. Kokie simboliški sutapimai.
Zita buvo tikras ugnikalnis – energijos, idėjų, emocijų, darbų. Kiekvienas ją pažįstame dėl skirtingos jos veiklos – televizijos ir radijo laidų, kuriose atskleidė šimtus mūsų krašto ir žmonių istorijų, politinės veiklos, šmaikštumo ir smagaus prieskonio pramoginėse ir pažintinėse laidose, mokytojos visomis prasmėmis, etnomuzikologės, užrašiusios galybę dainų, šokių, tautosakos įdomybių.
Pažinau ją, kaip be galo ryškią folkloro žvaigždę, kaip žmogų, atnešusį etno tradicijas į ekranus ir žmonių kasdienybę. Parodžiusią daugybei žmonių folkloro grožį ir smagumą.
Labai labai liūdna žinia. Labai trūks. Teskambės plačiai Jūsų daina Dangaus soduose“, – rašė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė.
„Zita visada prieidavo pakalbinti mano senelius, beatodairiškai, be patoso, nesusireikšmindama. Zita aštriai juokaudavo, bet žinodavo kutenimo ribas.
Prasilenkti su Zita būdavo tiesiog neįmanoma, matyt, tokio žodžio jos žodyne nebuvo, nė neegzistavo.
Sustoji, klausaisi, kikeni, šaudaisi sąmojais, išsiskiriant apsikeiti komplimentais ir linkėjimais:
„Būtinai seneliams pasakyk labas.“
Zita, perduokit mano seneliams labas“, – rašė Vaidas Baumila.
„Paskutinius savo gyvenimo metus Zita savo legendinę laidą „Ryto suktinis“ montavo mūsų kūrybos namuose. Ji tapo dalimi mūsų biuro bendruomenės, į jaunatvišką būrį įsukusi savo energijos ir smagumo.
Mėsytės, sriubytės ir kitos gėrybės buvo jos vienas būdų rodyti dėmesį. Ir mes jį priimdavome visokį, Zita buvo turtinga įžvalgų ir patarimų.
Šiandien liūdna. O kartu ir šviesu. Mūsų laike ir erdvėje švietė ryški žvaigždė. Švietė ryškiai. Švietė iki pat pabaigos. Ačiū, Zita“, – dėkojo Gediminas Jaunius.
„Gyvenimas nesuspėjamas. Ilsėkitės ramybėje, miela dėstytoja. Dėkoju gyvenimui ir Jums, kad turėjau galimybę susipažinti, pasimokyti iš Jūsų.
Gaila, kad daugiau negirdėsime Jūsų juoko nei LMTA nei LRT koridoriuose. Ačiū už meilę, kuria dalinotės su visais Lietuvos žmonėmis. Mums Jūsų trūks. ATA“, – rašė Donata Virbiliatė.
„Mieloji Zita, ilsėkis ramybėje. Liūdna“, – rašė Radži Aleksandrovičius.
„Kažkokia baisiai nelemta diena. Iškeliavo ir Zita, ir Stanislovas. Kryžiaus ženklu pažymėtas šeštadienis kultūros žmonėms. Užuojauta Stanislovo artimiesiems, o prie Zitos – stabtelsiu.
Ją pažinojau gerai. Nuo paauglystės, kai būdama žiople mokinuke, autobuse kartu su „Ratilokais“ kratydavausi į ekspedicijas, kokį įspūdį darė jos temperamentas, tiesumas, energija, jėga, žinojimas, gyvenimo supratimas.
Iškeliavo esencija, kurioje įvairiausios natos – kaip gyvenime, o ryškumas – nepaneigiamas... Ar ji buvo lengva bendrauti – ne, o ji buvo saldi – ne, bet ji buvo tikra, įžvalgi, protinga, talentinga ir labai mylėjo žmones. Jie buvo jos stiprybė ir atrama. Apie Zitos nuopelnus parašys kiti. Aš pasakysiu tik tiek – tokios daugiau nebebus. Labai gaila. Užuojauta visiems“, – prisiminimais dalijosi Edita Mildažytė.
„Netekome ryškios muzikos bendruomenės narės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentės, savo gyvenimą paskyrusios lietuvių folkloro puoselėjimui, mūsų šalies muzikinio palikimo išsaugojimui. Z. Kelmickaitė visa savo esybe, neišsemiama energija ir optimizmu, kūrybine, pedagogine ir žurnalistine veikla, vidine šiluma teigė ir mylėjo gyvenimą, savo talentu ir asmenybės charizma skiepijo meilę Lietuvai ir jos žmonėms“, – sakė šalies vadovas.
Prezidentas reiškia nuoširdžią užuojautą dėl netekties Z. Kelmickaitės artimiesiems, draugams, visai Lietuvos kultūros ir mokslo bendruomenei.
„Nuoširdžia meile lietuvių etninei kultūrai ir paveldui Zita Kelmickaitė mokė mus pamatyti ir geriau suprasti tai, kuo esame saviti ir kodėl galime tuo didžiuotis, o visuomet šviesiu žvilgsniu į pasaulį ji gebėjo paliesti kiekvieną šalia jos esantį. Apdovanota ryškiu talentu, Zita Kelmickaitė mokėjo pastebėti ir padėti jam išsiskleisti ir kitame žmoguje, ir kaip dėstytoja bei kultūros puoselėtoja tai darė ilgus metus“, – sakoma Ministrės Pirmininkės užuojautoje.
Primename, kad Z. Kelmickaitė gimė 1951 metų spalio 19 d. Klaipėdoje. 1975 metais ji baigė Lietuvos konservatoriją (J. Gaudrimo klasę), 1983 metais – Teatro, muzikos ir kinematografijos instituto Leningrade aspirantūrą (I. Zemcovskio klasę). 1975–76 metais dėstė Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose.
Nuo 1978 metų Z. Kelmickaitė dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (iki 1992 metų Lietuvos konservatorija, 1992–2004 Lietuvos muzikos akademija); buvo docentė (1992 m.).
1976–1978 metais Z. Kelmickaitė buvo savaitraščio „Literatūra ir menas“ Muzikos skyriaus redaktorė. Nuo 1974 metų Lietuvos radijo muzikos laidų, 1995–2000 metais katalikų radijo programos „Mažoji studija“ laidos „Muzikos menas“ rengėja.
2003–2004 metais Z. Kelmickaitė buvo Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikos fondo pirmininkė. Nuo 1980 metų kūrė televizijos muzikines laidas, scenarijus televizijos filmams. 1977–2007 metais Z. Kelmickaitė buvo Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ vadovė, su juo parengė koncertinių programų.
Z. Kelmickaitė taip pat buvo festivalių „Skamba skamba kankliai“, „Baltica“, „Smithsonian folklife festival“ Vašingtone, „Baltijos kultūros dienos“ Švedijoje Lietuvos programos meno vadovė. Z. Kelmickaitė parašė straipsnių apie muzikinės kultūros palikimą, šiuolaikinę lietuvių muziką.