„Buvo labai sunku išleisti savo vaikus į pirmą klasę, mat tai simbolizuoja naują gyvenimo etapą, kitokią aplinką, naujus draugus, pažintį su mokytojais ir pačia mokykla, o pastarąją rinkomės labai sunkiai ir ilgai. Vyras norėjo, kad tai būtų tarptautinė mokykla, kurioje pamokos vyktų anglų kalba. Tuo metu dar nežinojome, ar tikrai liksime gyventi Lietuvoje, o kitoje šalyje atžaloms būtų paprasčiau integruotis. Aš pritariau vyrui, tačiau man buvo labai svarbu, kad vaikai mokykloje mokytųsi ir lietuvių kalbos.
Lietuvoje tokios valstybinės mokyklos tuo metu nebuvo, todėl nusprendėme, kad vaikai žinių įgaus lietuviškoje, tačiau privačioje mokykloje. Vis dėlto, kada Karolina buvo 9-oje klasėje, ją ėmė kankinti nerimas dėl ateities, lydėjo pasimetimo jausmas. Supratome, kad reikia ieškoti kitokios edukacinės struktūros, kuri padėtų atsiskleisti dukrai kaip asmenybei, todėl ėmėme dairytis kitos mokyklos“, – pamena A. Meschino.
Mokyklos pasirinkimą lėmė keli aspektai
Žinoma moteris pasakoja, jog vyras ilgus metus nenustojo kalbėti apie tai, kad vaikai turi įgyti tarptautinį išsilavinimą, o pirmu pasirinkimu tapusioje mokykloje trūko ne tik to, bet ir asmeninį tobulėjimą skatinančių elementų.
Anot A. Meschino, esminė vertybė, nulėmusi tolesnį mokymosi įstaigos pasirinkimą, buvo mokyklos vadovybės bei mokytojų požiūris. Žinomai moteriai buvo svarbu, kad į vaiką būtų žvelgiama, kaip į individą, kuriam reikia padėti atsiskleisti ir realizuoti save ten, kur jis yra geriausias.
„Per pirmąjį Karolinos pokalbį su „The American International School of Vilnius“ (AISV) direktoriumi likome nustebinti jo mąstymo ir išsikeltų tikslų. Pamenu, kad tąkart direktorius pasakė, jog žmogus bus laimingas tada, kai dirbs mėgstamą darbą ar kurs tai, kas suteikia jam džiaugsmo ir užtikrina savirealizaciją“, – prisipažįsta A. Meschino.
Vaikai mokytojų turi ne bijoti, o juos gerbti
„Pamenu, kai susipažinau su dukters klasės draugais, man įstrigo jų tiesus žvilgsnis, pokalbiai tarpusavyje bei su mokytojais. Visa tai netgi privertė sutrikti, nes nebuvau pratusi matyti tokių laisvų, savimi pasitikinčių, pagarbių jaunuolių, o tai anksčiau man atrodė tarsi fenomenas. Jaunų žmonių laisvumas mane itin sužavėjo, nes mūsų vaikai iki tol su suaugusiais jausdavosi nepatogiai, vengdavo bendrauti, nemegzdavo tiesioginio kontakto ar dialogo“, – priduria A. Meschino.
Dviejų vaikų mama atskleidžia, kad, jos manymu, įtaką tokiam guviam ir nesuvaržytam bendravimui padarė mokytojai, kurie vaikus nuolat skatino būti aktyviais, išsakyti, ginti ir vertinti savo nuomonę.
„Vaikai su mokytojais valgydavo prie bendro stalo, net ir po pamokų bendraudavo įvairiomis temomis, diskutuodavo apie gyvenimą, dalindavosi savo laisvalaikio pramogomis. Kėlimasis ryte ir keliavimas į mokymosi įstaigą vaikams siejosi ne su kančia, o su žingeidumu, tobulėjimu ir įdomiais užsiėmimais. Tai padėjo išauginti išskirtines asmenybes, siekiančias ne tik karjeros aukštumų, bet ir turinčias plačią pasaulėžiūrą, tolerantiškas, vertinančias kiekvieną galimybę“, – sako A. Meschino.