– Džordana, ar prisimenate aplinkybes, kuriomis prieš 30 metų Stanislovas Čiapas jus pasikvietė į „Neriją“? Kaip tai įvyko? Kur judu susitikote?
– Buvo toks festivalis „Žemaitijos taurė“. Galbūt ten jis mane pastebėjo? Ar kur nors koncertuojančią su grupe „Impulsas“? Man buvo 17-a, ką tik baigiau mokyklą, dirbau mokytoja Šakių rajone. Vieną dieną prie namų sustojo Čiapo „Žiguliai“ – jis atvažiavo pasikalbėti su mano mama. Kaip tik tuo metu turėjau ir kitą pasirinkimą: Mindaugas Tamošiūnas kvietė į „Oktavą“. O čia dar pasiūlymas iš „Nerijos“! Pati nežinojau, ką rinktis.
Amžiną atilsį mamytė, pasikalbėjusi su Čiapu, pasakė: „Žinai, dukryte, ten juk vieni vyrai, o tu būsi mergaitė, tave nešios ant rankų. O „Oktavoje“ vis tiek jau yra didelės žvaigždės – ir Janina Miščiukaitė, ir kitos. Kas žino, kiek tau ten leis dainuoti, gal tik kur nors už užuolaidų. Kokią numes suknelę – tokią turėsi. Tai gal rinkis „Neriją“.“ Aš dar vaikas, ką tik po mokyklos. Pasakė mama, palaimino – ir išvažiavau su Čiapo devintuku į Klaipėdą.
– Iškart? Susikrovėte lagaminą, sėdote ir išvykote?
– Būtent taip. Mane apgyvendino „Klaipėdos“ viešbutyje, tą pačią dieną supažindino su kolektyvu ir įsiliejau į bendrą darbą. Jų buvo daug: keturiolika! Suaugę vyrai, visi su vešliomis žandenomis, pilvukais-autoritetais. (Juokiasi.) Bet aš drąsiai atėjau. Visą laiką su vyresniais bendravau, „Impulso“ muzikantai irgi buvo vyresni už mane. Merginos draugės liko vaikystės kiemo prisiminimuose. Ten, kur režisuodavau spektaklius.
Sugalvoji statyti spektaklį „Snieguolė ir septyni nykštukai“, – nykštukų trūksta, tai įtrauki ką nors iš kaimynus lankančių giminaičių. Teksto vis vien nėra – pagalvę įkiši ir nykštukas. Iki šiol akyse matau užrašą: „Įėjimas į spektaklį – 1 saldainis (tik ne irisas)“. Vaikystės draugių tebeturiu, nesvarbu, kokiais keliais nuėjome.
– Įnešėte gaivaus vėjo į „Neriją“. Ar ten atėjusi jautėte, kad tai – solidus ansamblis? Turėjote savo aprengėjus, grimuotojus? Kiek žmonių rūpinosi kolektyvu?
– Atėjau ne tik aš – prisijungė ir šviesaus atminimo Rolandas Janavičius. „Nerija“ atsinaujino. Dabar tiksliai nepamenu, kiek žmonių mumis rūpinosi. Ramutė Stakėnienė pasiuvo drabužius, grimerės man nereikėjo: pati pasidažydavau blakstienas, vazelinu lūpas pablizgindavau, ir tiek. Sceninius rūbus irgi pati galėjau pasisiūti.
Bet žinau, kad anksčiau „Nerijoje“ buvo ir kostiumų lygintojos. Gastrolės juk ilgos, po 35 koncertus per mėnesį ir daugiau. Grįžę trumpam vyrai numesdavo rūbus ir viskas. Juos surinkdavo, išskalbdavo, išlygindavo, ir vėl visus 14 kostiumų gražiai sukabindavo. Man atėjus į ansamblį beveik iškart išvykome į gastroles po Rusiją, o tuoj – ir į Mozambiką. Taip sakant, iš Šakių – į Afriką! (Juokiasi.)
– Egzotiškoji Afrika ir dar taip greitai – pagalvojote, kad gyvenimas pavyko? Tais laikais, kai buvo neįmanoma išvažiuoti taip toli, Mozambikas turėjo atrodyti lyg pasaka?
– Pamenu, nusileidome, naktį – 36 laipsniai karščio. Marškinėlius gali įmerkti į balą, užsidėti ir po minutės vėl bus sausi. Visi gavome po 58 dolerius ir daryk, ką nori. Aš iškart nusipirkau bloką „Sony“ kasečių už 10 dolerių. O gyva beždžionė kainavo 50 dolerių. Labai užsimaniau ją nusipirkti ir į Lietuvą atsivežti. Bet paskui galvoju, lėktuvu 15 valandų skristi – suraganės ji ten, bus problemų. Beždžionės atsisakiau, nuėjau batelių. Taip norėjosi ką nors gražaus scenai nusipirkti. Vienus pamačiau – tokie dailūs, gal 17 dolerių. Apsiaviau, pozą išlaužiau, koja patrepsėjau, kaip scenoje... Ir blizgučiai nubyrėjo, kaip nuo Pelenės.
Padėjau į vietą, nepirkau. Galiausiai pirkau tik lauktuves – kokosą, ananasą, tuo metu tai buvo egzotika. Bet žinojome, kad ten galime pasiimti daiktų ir juos mainyti. Visi vežėsi, kas ką: muilų, šampano, cigarečių, televizoriuką „Šilelis“... Pati tuo metu nei gėriau, nei rūkiau, bet šampano irgi turėjau – mainams. Su niekuo nepasitarusi, kokia tų daiktų vertė, einu į parduotuvę, siūlau vietiniam pardavėjui butelį. Tas man atnešė lakuotą krokodilo odos imitacijos diržą arba – rašo ant lapelio – duos 500 metikalių. Tie šimtai man iškart apsuko galvą. Galvoju – tai išdūriau! Už rublio vertės šampaną – penki šimtai... Apsimainėme. Pasiimu pinigus, laiminga nubėgu į kitą parduotuvę ir matau: kramtomoji guma „Turbo“ kainuoja 500…
– Mozambike dainavote lietuviškai?
– R. Janavičius, pamenu, dainavo „Marisą“, o Vitalijus Pauliukas – visiems žinomą „Švieski man vėl“. Visa publika su entuziazmu jam pritarė „Well... Well“. (Juokiasi.) Vietos spauda vėliau apie mus rašė, gretino su „UB40“ ir „Genesis“. Kritome iš juoko...
– Grįžtate į Lietuvą ir prasideda 35 koncertai per mėnesį. Milžiniškas krūvis!
– Dažnai vykdavo du pasirodymai per dieną: pusę septynių ir devintą vakaro. Vienas baigiasi, pusvalandis poilsio ir iškart antras koncertas. Varniai, Kūliai, Pilviškiai, Puskelniai, Eržvilkas, Nemakščiai: nėra tokių vietų, kur nebūtume buvę. Turėjome tokį žalią LAZ‘ą, keliavome su visa aparatūra. Važiuoji gatve – žmonės kaip apaštalus sutinka, mojuoja, lydi. Atvažiuoji į Biržus keturioms dienoms: po du koncertus suplanuota, žmonės nuo ryto ilgiausioje eilėje prie bilietų stovi. Koncertą rodo kino teatre, prieš tai – animacinį filmuką, paskui – atsitraukia užuolaidos, ir tada mes išeiname... Programoje aš atlikdavau keturias savos kūrybos dainas. Pabaigdavome tradiciškai: „Su šia daina, jau pabaiga...“ Ir vėl LAZ‘as – viešbutis, LAZ‘as – viešbutis...
– Jums tiko toks gyvenimo būdas? Kai nuolat visiems šventė, kur beatvažiuotum?
– Man buvo faina, aš dainuodavau, gastroliuodami apvažiavome daugybę šalių, miestų. Atrodo, kad tai truko amžinai, nors iš tiesų – ne tiek ir ilgai, nes 19-os jau buvau Jūrmaloje, o iki tol dar su grupe „Combo“ spėjau pakoncertuoti.
– Kaip išsiskyrėte su „Nerija“?
– Viskas vyko natūraliai, be streso. Aš apsistojau Kaune. O paskui – lemtingoji pažintis Jūrmaloje, didžioji pirmoji meilė Ivo Fominas. Tai buvo mano medaus metai. Išvažiavau į Latviją, dirbau su juo. Man buvo netikėta, kad latviai taip mėgsta roką. Net ir senutės (tada mums 60-metės jau atrodė tokios senos, kad gali ir numirti), – jos į koncertą ateidavo su džinsais, odinėmis striukėmis. Ten vyko amžinos „Roko naktys“. Ir mes su Fominu turėjome tokia roko grupę „Mistika“, atlikdavau kelias dainas. Latviai mane vadino Suzi Quatro, arba lietuvių princese, nes kažkodėl žmonėms aš atrodžiau užrietusi nosį. O lietuviai irgi piktinosi, – kam man tas latvis, negi Lietuvoje nėra vyrų? Bet aš tą vyrą labai mylėjau, ir iki šiol neturiu atsakymo Fominui – kodėl išvažiavau. Atsimenu, kad abu labai verkėme. Jis nupirko butą prie jūros, lyg ir ruošėmės įsikurti, o aš apsisukau ir grįžau į Lietuvą.
– Gal tai ir išgąsdino, kad tame name apsigyvenusi nukirsite ryšį su Lietuva?
– Tai irgi buvo. Bet dar gyvenant Latvijoje, man paskambino Virgis Butkevičius ir sugalvojome grupę „Alibi“. Važinėdavau į Lietuvą repetuoti, koncertuoti. Fominas Danijoje už keturis šnapso butelius buvo nusipirkęs seną, baisuoklį fordą. Paveždavo iki Klaipėdos, atsisveikindavome. Paskui autobusais grįždavau į Latviją.
– Ar jautėte poreikį gerai uždirbti, rūpėjo, kiek gaunate pinigų? Skaičiavote, kiek jų turite?
– Aš nuo 14 metų pati uždirbu pinigus. Tai vertinau kaip savaime suprantamą dalyką. Deficito laikais „iš po stalo“ pirkdavau brangius kvepalus. Labai daug uždirbdavome, vagnorkes laikėme bulviniuose maišuose. Visiškai nesiskaičiau su pinigais. Čia ir bėda: dabar turėčiu viską. Viską. Draugams visada duodavau pinigų, net kai jie manęs neprašydavo, broliams, sesutei, kolegoms... Man patikdavo dalintis. Ir prie stalo aš visada vaišindavau. Ne todėl, kad pavaidinčiau, bet todėl, kad galėdavau sau leisti. Todėl, kad faina su kompanija pasėdėti. Aš – kompanijos žmogus.
– O pasitaikė smagių nesąmonių? Naktį išvažiuoji į Nidą, prabundi – Kazachstane?
– Na, tokios „Likimo ironijos“ nebuvo, tiek neprisilupdavome, kad kitame mieste nubustum. Bet šiaip, žinoma, daug linksminomės.
– Tapote pop ikona. Kur dingo rokas?
– Prasidėjo „bumčikai“, pop elektronika. Pati sau juokaudavau: na, ir nusiritai, Džordana, nuo AC/DC iki „Ace of Base“... Tuo metu „Vienas namuose“ jau buvo tokia daina – madinga... Nors gerai pagalvojus, visi mano muzikiniai etapai buvo faini. Tačiau tie laikai rūsyje, kai dar buvau su „Impulsu“, buvo didžiausias kaifas. Buvau dar visai mergaitė, 14-15 metų. Mama net leisdavo kartais neiti į pirmą pamoką, nes mes iki 5-ių ryto diskotekose grodavome, o grįžę dar studijoje sėdėdavome, klausydavomės „Deep Purple“. Lengviausia, ko klausėmės – „Nazareth“, „Electric Light Orchestra“ ar „Creedence‘ai“ – tai jau tik atokvėpiui... Atsimenu, kaip iš magnetofono juostelių virbalais nusimezgiau palaidinę, tokį tysalą. Aš žinau, kas tose juostose, ten ne siūlas – ten gyvos dainos.
– Gausybę hitų parašėte pati. Kaip kurdavote?
– Garsioji „Nemylėjau tavęs“ – jau tiek apdainuota, nudainuota, tapusi liaudies daina, kurios nekenčiu iki kaulų smegenų, gimė pusę keturių ryto viešbutyje. Parašiau ją kaip Bachas – ant nebylios klaviatūros, grodama ant paklodės. Tuo metu turėjau gerbėją, su kuriuo siejo platoniška draugystė, nors jis norėjo daugiau, mano mamai statė šiltnamius, man dovanojo spalvotą televizorių... Žemuogės, amaretai, šampanas, saldainiai...
Parašiau jam tą dainą. „Man patiko būti su tavim“, nes tikrai patiko. „Bet nemylėjau tavęs“, nes taip ir buvo: jau, žiūrėk, ir pasibučiavome, lyg ir romanas prasideda, bet ne, galvoju, nieko nebus. Ir kaip tau išaiškinti, žmogau, kad smagu su tavimi, bet... Reikia viską užbaigti. Ir užsikabino priedainis, žodžiai patys atėjo. Ryte su rankraščiu ir melodija galvoje nuėjau į studiją, parodžiau „Alibi“ tą vadinamąją dainos „žuvį“, jie sukūrė aranžuotę. Pati gitara moku tik pagrindinius akordus, klavišais groju tiek, kiek melodijos griaučius pakanka parodyti, Rachmaninovo neskambinu.
– Užaugote repetuodama, koncertuodama, gyvendama autobusuose, namuose būdama reta viešnia. Iš kur išmokote megzti, gaminti valgį?
– Aš net pravardę mokykloje turėjau – „močiutė“, su savimi visada nešiojausi juodos duonos kriaukšlę, nes ją labai mėgau. Mama namie mezgė mašinomis. Iki šiol prisimenu tą garsą. Visi buvome apmegzti, pasipuošę vaikai. Ir aš į tai įsitraukiau. Jau mokykloje mezgiau. Paskui visą „Neriją“ apmezgiau. Žmonos duodavo man siūlų. Kol vyrai sėdi viešbutyje, vakaroja po koncertų, aš megzdavau megztinius. Ir pati sau ar giminių vaikams nusižiūrėdavau iš žurnalų ir megzdavau visokius mikimauzus, burbulus, žvaigždes.
– Iki šiol pati gaminatės drabužius: nupiešiate, sukerpate, priklijuojate, kuo nors papildote... Jumyse gyvena dizainerė?
– Tais laikais, kai buvo „Džordana ir grupė“, dar prieš realybės šou „Akvariumas“, gyvenau Vilniuje. Tai buvo juodas laikas: grupė skirstėsi, dar ir su draugu išsiskyriau, ieškojau vadybininko, pinigų nebuvo. Ir tada mane pirmą kartą pakvietė į Ameriką. Pati negalėjau patikėti, kad ten važiuoju. Kas man buvo svarbiausia? Prisipirkti batų! Rinkausi tokius beprotiškus, ant didžiausių platformų, kaip grupės „Kiss“. Verčiau juos iš dėžių, kuriose galima raustis. Man tokių princesiškų, kur dailiai sustatyti ant lentynėlių nereikia, aš ne Paris Hilton.
Išleidau paskutinius pinigus, parsivežiau jų begalybę. Tai buvo šventė – išskirtiniai batai. O visa kita pasidarydavau pati. Pasiimdavau marškinėlius, suplėšydavau, „ponių laimėje“ (dėvėtų drabužių parduotuvėse) nusipirkdavau odos diržų, paprastesnių. Išsilupinėdavau odeles, susivarstydavau marškinėlius. Išimdavau iš diržo viską, kas pravers. Tada su plaktuku reikėdavo sukalti. Kaimynai galvodavo, kad aš karbonadus kas naktį mušu, mėsą čirškinu, o iš tiesų – kepures, batus, rūbus kaldavau. Tada praalkusi išsikepdavau omletą...
– Visi įpratę laikyti jus kauniete. Vilniuje niekada nesijautėte sava?
– Man patiko Vilniuje. Kažkas ten buvo miela, artima. Tada labai šiltai susidraugavome su Egidijumi Dragūnu, Marijonu, mano žemiečiu Rolandu Skaisgiriu, Asta Stašaityte-Masalskiene, Aru Vėberiu, Asta Pilypaite, „žasais“. Pas Žilviną Žvagulį į „Muzikinį angarą“ eidavome. Labai gražūs prisiminimai. Bet mano šaknys nuo senų laikų buvo Kaune suleistos: ir studija, ir Sporto halėje pirmą kartą (14-os metų) laimėtas roko prizas, ir „Combo“, ir „Alibi“, ir dabartinis gyvenimas – viskas ten, Kaune. Negalėčiau gyventi užmiesčio namelyje. Sodyba – smagu. Bet nuolat gyventi vidury miškų – ačiū, ne. Man labai patinka kaip dabar gyvename: iš vienos pusės – tik medžiai, miškas, bet iš kitos namų languose matosi televizorių švieselės. Žiūriu vakare į jas, ir jaučiu, kad šalia vyksta gyvenimas.
– O pačiai gyvenime reikia tylos, ramybės?
– Reikia, bet ne visada. Kartą knygoje perskaičiau gerą frazę: geriau būti vienam visada, negu niekada. Man tai tinka. Jeigu dabar pasakytų, kad tu niekada nebebūsi su savimi... Man reikia žmonių, nelabai norėčiau visą gyvenimą praleisti viena, bet jei nė minutės nebeturėtum sau, dėl savęs – koks gi tai gyvenimas?
– O tuo juoduoju etapu, kai ėjote tikrai ne į kalną, bet ritotės nuo jo, buvote sau atvirai pasakiusi: daryk ką nors, taip negali tęstis?
– Matote, blogiausia, kad aš pati sau rasdavau pasiaiškinimų. Gerdama, net ir pati viena, savęs nebardavau. Tai vėl ne tas žmogus šalia, tai dar kas nors. Man atrodė, kad tai normalu, kad tai padeda išgyventi, užsimiršti, man taip geriau. Visada norėjau išsirauti iš namų, užsimiršti. Užtrukau, kol supratau.
– O nenuvažiavusi į koncertus – grauždavotės?
– Man buvo nusispjauti: „Na, ir kas atsitiko? Na, ir kas čia tokio?“ Pavyzdžiui, į Kanadą neišskridau, nors jau dantyse bilietą turėjau. „Ai, man negera, noriu miego, bus tų Niagaros krioklių...“. Man viskas buvo vienodai.