Nors buvusi dainininkė gyvenimą pasirinko kurti su „Agurkinių“ nusikalstamo susivienijimo įkūrėju ir lyderiu laikomu Sauliumi Velečka, kuris šiuo metu yra įkalintas tardymo izoliatoriuje Šiauliuose, Marina teigia, kad blogiausias laikotarpis jau praėjo.
Šiuo metu buvusi „pupytė“ visą savo laiką skiria dukroms – 7 mėnesių Milai ir 10 metų Ešlei. Moteris neslepia, kad vyro jos gyvenime labai trūksta, mat kol kas visa buitis laikosi ant jos vienos pečių.
– Marina, lapkritį su vyru susilaukėte dukros. Šiandien mažylei jau 7 mėnesiai, ar antrą vaiką auginti lengviau?
– Laikas išties prabėgo labai greitai. Net pačiai sunku patikėti. Atrodo, kad dar visai neseniai pagimdžiau, o jau tuoj ir metukai bus.
Nepasakyčiau, kad su antra dukra yra lengviau, nes visgi mano metai kitokie. Pirmą kartą gimdžiau būdama 19 metų, dabar – 30-ies. Šįkart viskas vyksta tvarkingiau. Ne lengviau, o į tą naują gyvybę žvelgi atsakingiau. Vienu metu tu ją mokai, ugdai, tačiau tą pačią akimirką bijai ir išgyveni dėl menkiausių smulkmenų. Vos pastojusi mąsčiau, kad bus vargo viską prisiminti iš naujo, tačiau, matyt, tas motiniškas instinktas išgelbėjo – įsijungė tarsi automatinis režimas. Viskas tapo sava ir atrodo, kad taip ir turi būti.
– Ar turėjote sunkesnių laikotarpių, auginant mažylę?
– Sunkiausi buvo du pirmieji mėnesiai, nes vargino bemiegės naktys. Taip pat po cezario pjūvio buvo sunku vienai atsigauti, bet nieko nepadarysi. Kažkaip ištvėrėm. O dabar puikiai tvarkomės. Kartais atrodo, kad ji tikrai mane supranta. Išmiega nuo 22 val. iki 7 val. ryto. Neturiu kuo skųstis. Ji tikrai labai rami mergaitė. Jau dukart keliavome lėktuvu ir jokių problemų nekilo. Stiuardesės net stebėjosi, kaip kūdikis gali būti toks tylus.
– Dukrai davėte Milos vardą, pripažinkite, jis gana netradicinis...
– Nenorėjau nei lietuviško, nei rusiško vardo, tad pasirinkome tarptautinį – Milą. Rinkome kartu su vyru, buvome sutarę, kad kiekvienas pažiūrėsime į vardų knygelę ir išsirinksime mums labiausiai patikusius. Žiūrėjom, žiūrėjom ir aptikome šitą. Vyrui jis taip pat labai patiko. Prisidėjo ir tai, kad man patinka aktorė Milla Jovovich. Daug kas painioja jį su Milana, tačiau mano dukros vardas yra Mila. Tiesiog Mila. Žinot, žmonės sako, kad vaikutis pats atsineša savo vardą, tad mūsų mažylei vardas Mila tiko kuo puikiausiai, ji tokia miela, rami.
– Ar po nėštumo skubėjote susigrąžinti savo įprastas kūno formas? Galbūt ėmėtės dietos, sporto?
– Ne, viskas įvyko natūraliai. Tikiu, kad didžiąją dalį mano figūros nulemia genetika, kadangi mano mama yra taip pat gana smulkaus sudėjimo. Niekada nesilaikiau drastiškų dietų, sportavau irgi jau seniai. Po gimdymo kūnas pats grįžo į įprastas vėžes. Neapriboju savęs mityboje, nes labai mėgstu skaniai pavalgyti.
– Rodos, kad šiandien jūsų gyvenimas didžiąja jo dalimi sukasi aplink vaikus...
– Iš tikrųjų taip ir yra. Vyresnėlė jau tuoj eis į penktą klasę. Ji jau didelė ir labai savarankiška. Tai labai gelbsti. Jos net nereikia vežioti, pati grįžta iš mokyklos. Liepos mėnesį Ešlei bus 11 metų. O su mažyle nesiskiriu nė dienos. Kol kas daugiausiai laiko praleidžiu namuose, dar nesinori eiti dirbti, nes kūdikiui dar vos 7 mėnesiai.
– Ar namuose dažnai pajuntate vyro trūkumą?
– Be abejo, jo labai trūksta. Kai reikia kur nors išvažiuoti, sukrauti vežimėlį, vaikišką krepšį su visais būtiniausiais daiktais, atrodo, kad išsiruošiame į didžiausią kelionę, o iš tikrųjų visas šis vargas dėl poros valandų gryname ore parke. Kartais dėl to nenuvažiuoju ir pasilieku namuose, nes vienai tai padaryti yra sunku fiziškai. Keliant vaiką, kėdutę, vežimėlį ir kitus daiktus paskausta nugara. Kol vaikutis buvo mažas, dar nieko, tačiau dabar dukra sveria 8 kilogramus, o kur dar visi daiktai... Vyro trūksta ir emociškai. Net tą paprasčiausią buitį tvarkyti vienai darosi sunku. Tenka ir po servisus važinėti, padangas keisti. Kitaip tariant, namuose esu ir už mamą, ir už tėtį. Bet neprarandu pozityvumo. Viskas bus gerai. Tai, kas buvo blogiausia ir sunkiausia, mūsų šeima jau ištvėrė, o dabar, tikiuosi, viskas eis tik į gerą.
– Kiek kartų išeina pasimatyti su kalinčiu vyru?
– Oficialiai mes turime vieną pasimatymą į mėnesį. Tačiau mes parašome papildomus prašymus, todėl leidžiama vieną kartą į mėnesį matytis papildomai. Vieną kartą ilgalaikis pasimatymas, kitą – trijų valandų su vaikučiu. Bent tiek. Vyrą lankiau iki paskutinio nėštumo mėnesio. Važiuodavau iki Šiaulių daugiau nei 400 kilometrų. Nesėdėjau vietoje, galbūt dėl to tas nėštumas gana lengvai praėjo.
– Kada vyras pamatė dukrą pirmąjį kartą?
– Jau patį pirmą mėnesį vežiau vaikutį. Vyras jautėsi pakylėtas, jis labai myli vaikučius. Iš pradžių bijojo ją paimti, nes ji buvo tokia gležna, tokia trapi, dar galvytės pati nelaikė, tačiau vėliau jis nenorėjo jos paleisti iš savo glėbio. Sakė, kad jam net prakaitavo delnai, jautėsi sujaudintas. Vaikai – didžiausia laimė.
– Nors vaikelį pradėjote kalėjime, rodos, jūsų džiaugsmo tai nė kiek nesumenkino...
– Tas mūsų vaikas yra tarsi siųstas Dievo. Jūs įsivaizduokite, tik po ketverių metų, pasikeitus įstatymams, mes gavome ilgalaikius pasimatymus. Iki tol matėmės tik per stiklą. Ilgalaikius pasimatymus gavome po Naujųjų metų. Pirmą kartą pas jį atvažiavau sausio 3 dieną. O vasario 7 d., nuvažiavusi antrąjį kartą, jau pastojau. Įsivaizduokite, kokia minimali tikimybė buvo pastoti. Juk tik vieną kartą į mėnesį gali pasimatyti su savo vyru. Negali net pasirinkti datos, kada nori – važiuoji tada, kai yra vietos. Tai, kad mums pavyko kūdikį pradėti iš antro karto, yra stebuklas.
– Net ir žinodama, kad kūdikį auginsite viena, jūs vis tiek planavote šeimos pagausėjimą, taip?
– Taip, jis buvo labai lauktas. Mes planavome kūdikį ir jo labai norėjome. Kai pagalvoji, kad poros metų metus negali pastoti, tai dukrelės gimimą prilyginu meilės vaisiui, kurį atsiuntė pats Dievas.
– Kaip vyko bendravimas su vyru, kuomet pradėjote lauktis?
– Žinokite, aš trūkumo didelio nepajutau. Kiek jis turėjo tų oficialių skambučių, tiek man ir skambino. Jis mane visada palaikydavo. Atvažiavus pas jį į pasimatymą, lepindavo visaip, stebindavo mažais dalykais. Pavyzdžiui, atnešdavo kavos į lovą. Man neleisdavo nieko daryti, nei lovos kloti, nei maisto pagaminti, nieko. Viską darydavo jis pats. Tą vieną parą jis man leisdavo pasijausti tarsi princesei. Šiuo klausimu jis elgėsi kaip tikras vyras.
– Ar nujaučiate, kiek dar laiko būsite be sutuoktinio ir dukros tėvo?
– Nežinau. Vaikštau į cerkvę, uždegu žvakutes ir prašau Dievulio, kad kuo greičiau jis grįžtų į šeimą, tačiau neaišku, kaip čia viskas bus. Sausio mėnesį jau bus šešeri metai, kuomet jis yra nelaisvėje.
– Ar vyras užsimena, kad pasiilgo namų?
– Taip. Niekam tokios kančios nelinkėčiau. Visiems atrodo, kad gyvenimas yra gražus, tačiau visko būna. Aišku, savo silpnumo aš nedemonstruoju. Paverkiu viena automobilyje ir toliau važiuoju. Tos ašaros nieko nepadės. Nuolat važinėti į tuos tolimus pasimatymus, užsiimti buitimi ir auginti vaikus vienai – sunku. Dar yra šuo, kuris kaip trečias vaikas. Sunku, bet negaliu skųstis, viskas man yra gerai. Juk būna ir blogiau. Bet kita vertus, nesinori savęs lyginti su blogiausiu pavyzdžiu. Norisi pilnavertės šeimos, kad būtų vyras šeimoje ir jis atliktų savo funkciją.
– Daugelis moterų, atsidūrusių tokioje situacijoje, kaip jūs, nė negalvodamos paliktų kalintį vyrą, kas jus laiko?
– Esu Ožiaragis, jeigu aš įsimyliu žmogų, kuris su manimi elgiasi gerai, aš jam atiduosiu visą savo širdį ir paskutinius marškinius. Lygiai taip pat, jei žmogus bus blogas man, galiu tapti labai kerštinga. Tikiuosi, kad mano vyras įvertins mano auką, kad aš jo laukiau. Aš tikrai nesitikėjau, kad tiek daug metų man reikės jo laukti. Atrodo, Dieve, tiek metų prabėgo. Jo laukiu nuo 24-erių – tai mano gražiausias laikas, jaunystė. Daugelis mano, kad mes susipažinome jau kalėjime, tai klaidinga informacija, mūsų pažintis įvyko dar prieš tai. Mes susipažinome laisvėje ir kartu buvome jau pusę metų. Užteko ir tiek laiko, kad mus surištų stiprūs jausmai. Netrukus jis buvo suimtas ir tai tapo mūsų jausmų, santykių išbandymu. Tik vėliau paaiškėjo, kad tai buvo meilė. Laikas parodė, kad viskas yra tikra.
Juokingiausia, kad komentatoriai pasakoja, kad aš esu nuo jo priklausoma, nes geresnio nesusirasčiau. Žinot, aš jums galiu pasakyti, kad tikrai nesu nurašyta. Nenuvertinu savęs, sulaukiu daug dėmesio, komplimentų, tegul žmonės negalvoja, kad esu beviltiška moteris.
– Kurį laiką vengėte viešumo, tačiau pastaruoju metu pradėjote aktyviau dalintis savo gyvenimo akimirkomis socialinėje erdvėje, ar kažkas pasikeitė?
– Žinot, kodėl? Dėl to, kad nelaikau pykčio nė ant vieno žmogaus. Nors ir buvau su kažkuo susipykus giliai širdyje ar kažkas manęs nekenčia, tačiau pykčio aš nelaikau. Aš jį visada paleidžiu. Stengiuosi gyventi teisingai. Gyvenimas keičiasi tada, kuomet pokyčių imiesi pats. Jeigu tu apgaudinėsi, veidmainiausi prieš kitus žmones, nieko gero neišeis. Man nė vienas žmogus negali pasakyti, kad mane matė su svetimu vyru, ar sakyti, kad apgaudinėju savo sutuoktinį, susirašinėju ar flirtuoju su kitu. Aš esu ant tiek švari ir tyra prieš jį, kad neturiu net ką slėpti. Turbūt tas ir matosi nuotraukose. Nelaikau jokių nuoskaudų ar pykčio, nieko. Piktas žmogus tampa negražus. Kažkaip ėmiau nebekreipti dėmesio į visas tas kalbas, viską paleisti ir gyventi toliau, džiaugtis gyvenimu, nes, žvelgiant į kitų žmonių likimus, tik dar kartą įsitikinu, koks jis trapus.
– Ar tikrai išeina nebekreipti dėmesio į komentarus?
– Matot, ant manęs gali rašyti bet ką, tačiau aš labai išgyvenu, kuomet tai liečia mano artimą žmogų – mylimąjį ar vaikus. Buvo net toks atvejis, kuomet dar laukiausi, radau komentarą, kuriame buvo rašoma, kad mano dar negimęs vaikas yra pasmerktas būti nusikaltėliu. Toks komentaras nėščią moterį gali labai stipriai paveikti, iš jaudulio gali nutikti net tragedija. Laukimosi metu moteris yra labai jautri. Ant kiek yra supusi tauta, kad taip rašyti apie nekaltą vaikelį, kuris dar buvo tik motinos įsčiose? Už tokius komentarus turėtų būti baudžiama. Būtina imtis kažkokių priemonių, nustatyti baudas, kurios siektų tikrai ne 100 eurų. Silpnesnė moteris tai priimtų kaip smūgį ir nežinia, kuo visa tai baigtųsi. Yra baisu, kokių šlykštynių žmonės prirašo komentaruose.
– Kaip manot, kodėl žmonės to imasi?
– Matot, kai aš dar dainavau, buvau jauna, naivi mergaitė, kuri dar nieko nesuvokia. Apie mane rašė viską, kas ką norėjo. Ir tikėtina, kad ta susidariusi nuomonė daugeliui yra išlikusi iki šiol. Kai kurie žmonės mano, kad net mano vyresnėlė gyvena su vyru, tačiau ji su manimi gyvena jau n metų kartu. Taip, mes su mano buvusiuoju vyru sutariame, nebe tas amžius, kad draskytumėmės, bet dukra yra su manimi. Atrodo, kas kokią mane nupaišė anksčiau, tokia ir likau. Netiesa. Kažkodėl niekas nerašo apie tai, kad dabar visas dienas leidžiu su vaikais, kad juos prižiūriu, tačiau tai niekam neįdomu. Visiems reikia skandalų. Man labai gaila, kad nėra apsaugos nuo tų piktų žmonių, kurie žeidžia kito žmogaus orumą.