– Ką veikiate dabar, kaip atrodo jūsų kasdienybė?
– Šiandien esu matomas dar labiau nei bet kada. Šiuolaikinės komunikacijos paradoksai: anksčiau, kai buvau televizijos ekranuose, buvau matomas mažiau, o dabar kiekvieną savaitę ar net kelis kartus per savaitę esu portaluose, televizijos laidose, žurnaluose, radijo laidose ir pan. Eterio dabar yra kaip niekada daug. Žmonės susipažino ne tik su mano įvaizdžiu, kuris buvo kuriamas televizijos laidoms.
Nuo apsisprendimo sukti į politiką praėjo metai ir dar nepilni metai nuo pakartotinių rinkimų, kuriuose dalyvavau Panevėžio apygardoje, kai su skandalais iš seimo pasitraukė Greta Kildišienė. Rinkimai pareikalavo labai daug tiek fizinių, tiek emocinių jėgų, tad šią vasarą skyriau šeimai. Taip pat išsilaikiau juodąjį diržą, reikėjo ruošti mažąsias į mokyklas bei darželius, tad turėjome gražų vasarinį periodą per kurį dar labiau suartėjome kaip šeima.
Dabar aš jau paskutinėje savo didžiojo projekto kūrimo stadijoje. Netrukus į eterį paleisiu absoliučiai unikalų naujo formato interneto portalą – „Fbzinios.lt“. Koncepcijos esmė yra ta, kad mes neturėsime žurnalistų, kurie rašytų straipsnius, atspindėsime tokią realybę, kokią mato žmonės, skelbdami dalykus socialiniuose tinkluose.
Ne visi naudojasi soc. tinklais, o ir tie, kurie naudojasi, ne visuomet mato visus norimus įrašus. Dabar visa mano energija, darbas ir investicijos sutelktos į šio projekto startą. Ties juo dirbau pusmetį.
– Kodėl nusprendėte palikti televiziją ir pasukti į politiką?
– Nusprendus pasukti į politiką, turėjau būti sąžiningas ir laikytis etikos standartų bei tam tikrų vidinių įsitikinimų. Tuo metu vedžiau laidą „Ginčas“, o joje nagrinėtos su politika susijusios temos, dalyvavo politikai, tad būtų keista ir nelabai korektiška vesti laidą. Buvau įsitikinęs, kad tai nėra suderinama, o apsispręsti man nebuvo sunku. Bendru sutarimu laidos vairą perėmė Daiva Žeimytė, kuri ir pabaigė laidos sezoną.
Dabar aktyvioje politikoje nedalyvauju, tad, manau, kad tik laiko klausimas, kada sugrįšiu į televiziją. Tai labai aiškiai rodo ir žmonių susidomėjimas mano gyvenimu. Eteryje juk reikia žmonių, kurie savo įvaizdžiu ar asmeninėmis savybėmis patraukia dėmesį. Kol kas nėra aiškaus eterio laiko, bet vyksta intensyvus darbas ir ties televiziniais projektais.
– Į politiką nebegrįšite?
– Vien 2019-ais metais vyks treji rinkimai, o iki jų dar nemažai laiko. Taip toli į priekį kažką pasakyti nei galiu, nei dabar norėčiau. Bet kokiu atveju labai aiškiai apsispręsiu ir tai pasakysiu, kaip tą padariau ir prieš praėjusius seimo rinkimus.
– Dalis žinomų žmonių labai saugo privatumą, tuo tarpu jūs dalijatės net pirmaisiais sūnaus žingsniais. Kodėl pasirinkote tokį atvirumą?
– Daugiau kaip 20 metų esu televizijoje, esu viešas asmuo ir man visada atrodė, kad kalbėti apie save yra mano pareiga. Jei aš rodausi televizijos eteryje ar dalyvauju politikoje, ar kokiame viešame projekte, tai mano pareiga yra ne tik kurstyti savo susikurtą įvaizdį ir kalbėti tik apie tam tikrus dalykus.
Manau, kad tai nesąžininga, žmonės turi turėti galimybę „pačiupinėti“ iš visų pusių, pajausti, koks esu žmogus. Man taip natūraliai susiklostė, kad niekuomet nebuvo temos, kuria aš nekalbėčiau. Jei kyla klausimų, jei yra įdomu, tai aš nematau problemos pasidalyti dalykais. Iš pradžių duodavau interviu apie viengungio gyvenimą, vėliau susipažinau su Jurgita ir tai virto į bendrus interviu apie būsimą šeimą, vėliau apie jos gausėjimą. Visos mano durys atviros, nieko slapto nedarau ir gyvenu pakankamai paprastą ir aiškų gyvenimą.
Jei žmones tai domina, tai man nėra sunku tuo pasidalyti. Kitas dalykas, kuris įkvėpia dalintis yra tai, kad šiais laikais pasimetusios vertybės. Galbūt kai kam mūsų tradicinės, konservatyvios šeimos modelis tampa pavyzdžiu, kad ir šiais laikais galima sukurti šeimą su viena žmona ir turėti keturis vaikus su ta pačia moterimi, o ne iš kelių šeimų po vieną.
– Atviraudamas sulaukiate ir kritikos. Kaip reaguojate į neigiamus komentarus?
– Tai yra realybės dalis. Socialiniuose tinkluose komentatorius paprasta išrankioti kaip muses iš arbatos. Padiskutuoji ir ištrini, tai labai paprasti ir aiškūs įrankiai. Gal tie žmonės nemano, kad kažką blogo daro, gal išgėrę, gal nepagalvoja, bet juos labai paprasta neutralizuoti. Paprastas pasirinkimas: ar tu murkdaisi tame, ar pasirenki nesimurkdyti. Aš pasirenku nesimurkdyti.
Iš kitos pusės, man įdomu, tad dėl bendros statistikos aš pasižiūriu ir prie kokių straipsnių būna daugiausiai komentarų ir kaip jie dalinasi – kas kelia daugiausiai ginčų. Aš vis tiek susipažįstu su ta komentarų ir negatyvo realybe. Mano atveju, kai mano įvaizdis tapo įvairesnis, o ne tik televizinis, tai žmonių vertinimas praktiškai apsivertė aukštyn kojomis: atsirado daugiau palaikymo, pozityvumo, o gal ir patys žmonės keičiasi. Dabar prie straipsnių pastebiu, kad iš 500 komentarų būna vos 50 neigiamų.
– Su žmona esate jau daugiau nei 14 metų, koks jūsų sėkmingos santuokos receptas?
– Didelė laimė yra tai, kad mums taip sekasi. Esame labai laimingi, nes tai nulemia visos šeimos nuotaiką. Kai santykiai yra kupini aistros, įsimylėjimo ir viso to, kas paprastai trunka trejus metus, tai pas mus tęsiasi beveik 15 metų ir pabaigos tam nesimato. Labai norėčiau pasidalinti mūsų šeimos laimės receptu, esu tikras, kad vieną dieną tai padarys Jurgita, kuri parašys knygą. Knygoje bus ir asmeninių patirčių ir profesionalių patarimų. Tai bus moterų šeimyninės laimės receptų knyga.
Kalbant apie mus, manau, kad tai yra didžiulė sėkmė ir laimė, kad mums taip nutiko. Žinoma, kad tai yra ir mūsų pastangų vaisiai, bet kad ir kiek besistengtum, jei nepasisekė pasirinkti ir ta chemija, kuri įvyko tarp dviejų žmonių, užgeso pakankamai greitai, tai vargu ar ją labai lengva atgaivinti. Aišku, galima šeimą bandyti išlaikyti vadovaujantis vertybiniais kriterijais, bet mums to nereikia.
Mes nuo pat pradžių žiūrėjome viena kryptimi, troškome sukurti šeimą, kuri būtų didelė, joje būtų daug vaikų ir jų klegesio. Galime dėkoti aukštesnėms jėgoms, kad mums dirbtinių pastangų nereikia. Mes iš esmės nesipykstame ir esame įsimylėjimo ir absoliutaus susižavėjimo stadijoje. Nėra daug tokių sėkmės pavyzdžių.
– Ar yra taisyklių bei ritualų, kurių laikotės šeimoje?
– Pradėkime nuo to, kad mūsų visą dienotvarkę diktuoja vaikų poreikiai. Vaikai yra mūsų prioritetas, aplink kurį ir sukasi mūsų gyvenimas. Visi tie ritualai ir maži dalykai yra susiję su bendryste. Iš ten gimsta tas tikrasis, ne dirbtinis laimės pojūtis. Tada, kai yra absoliučiai laiminga, saugi, mylinti ir mylima žmona, vaikai, tai toje šeimoje susikuria mikroklimatas, kuriame specialiai sukurtų ritualų nereikia.
Natūraliai mes turime tam tikrų susiformavusių ritualų, kaip antai atostogos Nidoje, kurių metu vieni kitiems skiriame labai daug laiko, labiau vieni kitus pažįstame. Bendraujame su seneliais, jie mus lanko, turime bendrus sekmadienio pietus. Aišku, labai svarbus dalykas yra mūsų su Jurgita romantiškoji santykių dalis. Tai nėra taip lengva, kai turi keturis vaikus. Sunku ištaikyti laiką, kai vaikai užmiega ir gali išgerti vyno, gal pasipuošti gražiau ir paskirti romantišką pasimatymą su tam tikrom dovanėlėm bei vyrišku dėmesiu. Žinoma, kad ir tam randame laiko, tikėkimes, kad kuo toliau, tuo daugiau tokių galimybių turėsime, kai ūgtels mažasis.
– Skamba taip, lyg visus tuos metus neišgyvenote jokių krizių, apie kurias kalba daugelis šeimų. Sakėte, kad nė nesipykstate?
– Nebuvo krizių. Jeigu jau krizė yra ir tu ją įveiki, tai vis tiek ji palieka pėdsakus. Jei jau rimtas nesutarimas, kuris veda šeimą prie barnių, įžeidinėjimų ar laikinų išsiskyrimų, tai skaldo pamatą. Taip, gali namas nesukliūti, jį galima paremti ir jis kažkaip stovės, bet labai dažnai tie santykiai, kurie turi krizių, jos kažkokiu sąmoningumu būna įveikiamos, pasirenkama gyventi kartu, bet ankščiau ar vėliau, liaudiškai sakant, „pramuša“ ir vis tiek tai niekuo geru nesibaigia, o tik nusikelia šiek tiek vėlesniam laikui. Todėl reikėtų galvoti apie tai, kad neskiltų tie pamatai ir nebūtų jokio pagrindo kalbėti apie krizes, kurias reikia įveikti.
Jos visuomet palieka pėdsakų, kurios kartais paūmėja ir vargu ar įmanoma sąmoningai tai kontroliuoti ilgus metus. Kitas klausimas, ką žmonės įvardija kaip krizę? Kitas gali manyti, kad bet koks pasikalbėjimas ar ginčas dėl buitinių dalykų yra krizė. Pas mus krizių nebuvo ir nėra. Mūsų šeimos pamatai su laiku tik tvirtėja ir namas tik tvirčiau laikosi. Tikrai neprisiimu sau visų nuopelnų, manau, kad sėkminga santuoka yra sėkmės ir laimės dalykas.
– Ar esate kalbėję apie ribas, kurių negalite peržengti?
– Aptarinėti dalykus, kurie programuotų kažkokią blogą ateitį, nereikia. Versle gali dėlioti planą, kas bus, jei viskas pasisuks vienaip ar kitaip, bet santykiai ir šeima yra ne tos sritys, kuriose reikėtų remtis logiškais nutarimais ar sutartimis. Gal tai ir yra viena iš mūsų sėkmės formulių? Mes kuriame šeimą širdimi, o ne protu.
– Kaip auginate vaikus? Ar esate griežtas tėvas?
– Aplinkybės taip susiklostė, kad labai ilgą laiką turėjau galimybę patirti tik dukrų kompaniją ir žinoti, koks aš tėtis dukroms. Kadangi sūnus gimė labai dramatiškai (K. Krivicko sūnus gimė neišnešiotas, – DELFI), tai jis dabar yra tarsi tokiame meilės, šilumos bei rūpesčio kokone. Mes jį labai saugome visomis prasmėmis. Jam ūgtelėjus, tikėtina, kad tam tikrais atvejais teks sudrausminti, kai išlįs berniukiški dalykai. Berniukai labiau kampuoti nei mergaitės, tad tuos kampus gali tekti pašlifuoti, bet, manau, kad nereikės dirbtinio griežtumo. Mūsų šeimoje viskas vyksta pavyzdžiais, berniukas mato, kas yra galima, o kas ne, jis turi į ką lygiuotis.
Neseniai su močiute kalbėjomės, kad mūsų vyresnėlė Atėnė (12), matyt, patyrė daugiausiai mano ir Jurgitos klaidų. Ji buvo pirmoji ir dar tos patirties, išminties nebuvo tiek daug. Dabar juokauju, kad mes jau turime vaikų auklėjimo juodąjį diržą, o tada buvome tik pradinukai. Buvo gal ir perlenkimų, griežtumo iš nežinojimo. Sakau Atėnei, kad ji numynė kelią, o dabar yra smagiau, mes augame kartu su vaikais ir visi mokomės vieni iš kitų. Augustas jau ketvirtasis vaikas, tad, manau, kad jis mažiausiai ir patirs to mūsų nemokėjimo ir nežinojimo. Griežtumo nebeprireiks, nes jau mokame užkalbėti vaikus.
– Ar galvojate apie dar gausesnę šeimą?
– Reikia galvoti ne tik apie norus, bet ir apie atsakomybę. Ji kyla iš labai paprastų ir buitinių dalykų. Vaikams reikia vietos, jie turi turėti savo kampą, vietą žaidimui ir pan. Turi turėti didelį namą ar butą. Kiekvienas vaikas turi būti aprūpintas, patenkinti bent jau minimalūs jo poreikiai, tad svarbūs ir finansai. Svarbus ir asmeninis dėmesys iš tėvų, kiekvienas vaikas šeimoje turi jaustis mylimiausias, o tam reikia labai daug laiko. Tai nėra lengva, todėl mes žiūrime ne tik į tai, kiek vaikų norime turėti, bet atsižvelgiame ir į atsakomybę. Mes šeimą sukūrėme pakankamai anksti ir visi vaikai, sakykime, atsirado laiku. Liaudiškai sakant, „atsižegnoti“ ir kategoriškai sakyti, kad esame apsisprendę, kad daugiau vaikų į mūsų šeimą neatkeliaus, aš nenoriu, bet neplanuojame.