„Visada buvau kitoks“, – pokalbio su DELFI metu šyptelėjo M. Petruškevičius, kalbėdamas apie šeimą.
Iš Kauno kilęs, tačiau Vilniuje įsitvirtinęs Mantas vis rečiau laiką leidžia ir savo namuose sostinėje. Floristas savo darbais puošia ne tik lietuvių, bet ir užsieniečių šventes. Ir nors dabar užsienyje kur kas pelningesnis, tai jo svetur nevilioja.
– Mantai, dažnai pasakoji apie savo darbą viename Kauno gėlių salone. Tau buvo vos penkiolika. Ėjai dirbti dėl pinigų ar dėl saviraiškos?
– Gal ir nereikėjo tų pinigų, nes atsimenu, kad savaitgalį atidirbęs pasiimdavau tuos pinigus ir bėgdavau su gražiausiom klasiokėm iš pamokų. Važiuodavome į Laisvės alėją, ten buvo labai faina kavinė šalia fontano, tai už uždirbtus pinigus valgydavom obuolių štrudelį (juokiasi).
– Nedėjai nieko į kojinę?
– Tai buvo nedideli pinigai, tačiau man, kaip nepilnamečiui, buvo gerai.
– Baigęs mokyklą dar Kaune įstojai mokytis. Ką studijavai?
– Įstojau į Stepo Žuko (dabar – Kauno Kolegija – DELFI) aukštąją mokyklą. Turėjau sentimentų, nes ji man visada buvo labai žavi. Atsimenu, kai vaikystėje praeidavau pro tą tvorą... Net iki dabar tas pelėdas atsimenu (Ant Kauno Kolegiją juosiančios tvoros įsitaisiusios pelėdų skulptūros – DELFI).
Iki šiol esu dėkingas dėstytojams, nes jie visada norėjo, kad pabaigčiau mokslus, kad stengčiausi. Bet kartais, kaip sakoma, vėjai nubloškia kitur ir būna tokių pasiūlymų, kurių galbūt gal ir galėjau atsisakyti, bet tuo metu neatsisakiau.
– Kaip į tavo gyvenimą atėjo mada?
– Kolegijoje įstojau į drabužių dizainą. Stojamųjų egzaminų metu piešiau sukneles iš gėlių. Turbūt dėl to ir įstojau, nes tai buvo nauja, įdomu ir pakankamai neblogai gavosi.
O kaip atsiradau Vilniuje tame stilisto amplua realybės šou „Dangus“ metu? Viskas įvyko netikėtai, kaip ir daugelis dalykų mano gyvenime. Aš toks kaip upelis – mėgstu tekėti, nemėgstu rėmų. Tada pasiūlė, tai tiesiog uždariau Kaune duris ir pamiršau.
– Ar nebijojai? Juk gėlės ir mada – dvi skirtingos sritys.
– Nebuvau profesionalas. Tiesiog neatsisakiau to pasiūlymo ir, tarp kitko, visai neblogai gavosi. Esu visiškai patenkintas tuo, kaip viskas buvo daroma ir kaip aš dirbau.
– Vienas ryškesnių tavo gyvenimo periodų – laida „Mados reidas“.
– Tai buvo pakankamai ilgas periodas – 5-6 metai. Iki dabar labai myliu tą televiziją. Likę geri prisiminimai, tačiau nenorėčiau vėl dirbti televizijoje, esu uždaręs duris tam etapui, likę tik prisiminimai.
– Floristika nėra lengvas darbas. Reikia fizinės jėgos, ištvermės, greičio. Kiek tavo komandoje dirba žmonių?
– Užsienyje aš tariuosi su vietiniais floristais, su kuriais suburiame komandą dėl bendro tikslo. O Lietuvoje yra labai daug projektų. Galiu pasakyti tiek, kad labai daug dirbu, bet esu pakankamai naujas ir savikritiškas. Vyksta labai daug projektų, kartais tik dėl to, kad į užsienį išvažiuoti ir padekoruoti, todėl ne viskas susiveda į uždarbį.
Komercija kartais ir geram floristui gali pakišti koją. Kartais žmonės už darbą paima pinigus ir labai daug progų praleidžia, kurios be pinigų būtų jiems daug pranašesnės. Ne viskas eina į pinigų srautą.
Mantas Petruškevičius vieši DELFI redakcijoje:
– Ką reikia išmanyti, kad priimtum dirbti kartu?
– Labai mėgstu kūrybingus žmone. Technika yra technika, ją reikia išmokti, reikia žinoti, bet tai nėra viskas. Yra labai daug floristų, kurie puikiai išmano technikas, bet yra labai blogai su skonio dalykais, su spalvų parinkimais, matymo neturėjimu.
Gal ir aš nesu tiesioginis floristas, nes man patinka, kai techninius dalykus atlieka profesionalai. Man patinka sukurti bendrą aplinką, atmosferą – tai yra daug daugiau nei floristika.
Šiais laikais ta tiesi floristika, kai tu sukuri kompoziciją, atneši ir padedi ją ant stalo – nebemadinga. Kūrybininkas yra daug svarbiau nei tas profesionalus floristas, kuris ateina į erdvę ir sukuria puokštę.
– Ar yra tekę klientę atkalbinėti nuo jos susikurtos vizijos?
– Tie, kurie klausia mano patarimo, į mane nežiūri kaip į „pageidavimų koncertą“, todėl pageidavimus ir visa kita diktuoju aš. Man labai svarbus visapusiškas pasitikėjimas.
– Toks pat griežtas klientėms buvai ir dirbdamas stilistu?
– Ne. Dar nebuvau... Buvau toks berniukas su visokiais titulais, tai to dar nebuvo, bet visada turėjau savo nuomonę ir dažniausiai jos laikydavausi. Turbūt dėl to ir buvau toks populiarus.
Turiu savo griežtą nuomonę ir žinau, kaip turi būti. Nemėgstu dvi valandas sapalioti. Man to nereikia.
– Daug klienčių tapo draugėmis?
– Dėl to ir sunku dirbti Lietuvoje. Daug balių-festivalių, negali uždirbti, nes visi draugai, pažįstami ir visa kita. Bet ateityje, tikiuosi, pasikeis ši situacija (šypteli).
– Bet juk reikia valgyti, mokėti komunalinius mokesčius, nuomą...
– Tokia mano darbo specifika. Man patinka kurti ir tai darau ne tik dėl klientų, bet ir dėl savęs. Nenoriu atrodyti ir nesu kažkokia pilka pelė, kuri įsisuka į rutiną ir mato tik komercinius dalykus.
– Ar seki kolegų lietuvių darbus?
– Ne. Nelabai yra ir ką sekti. Lietuvoje visą gražiausią esmę yra suėdusi komercija. Visi salonai daro puokštes „ant snarglių“, kad kuo pigiau, kad kuo daugiau pinigėlių būtų į jų kišenėlę.
– Grįžęs į floristiką padarei revoliuciją – dabar visos ponios trokšta šventes puošti tavo kompozicijomis. Negana to, gėlių reikia labai daug. Anksčiau to nereikėjo!
– Sako, kad negerai garsiai rėkti, bet kartais reikia. Kadangi esu kitoks, tai ir rėkiu garsiai (šypsosi). Manau, kad tam tikra prasme prisidėjau ir prie kolegų „bujojimo“, nes ir pas juos ateina klientai, kurie nori daug gėlių, gal tik kitoje stilistikoje, bet floristika pastaraisiais metais labai išpopuliarėjo, pasikeitė ir perėjo į visą kitą lygmenį.
Dabar tik trūksta gerų dekoratorių su plačiu vizualiniu mąstymu.
– Gyveni spalvingą gyvenimą, gal planuoji visas savo patirtis sudėti į knygą?
– Buvo toks pasiūlymas, bet kažkaip ir „užsisėdėjo“ lentynose. Gal kada nors, bet jei leisčiau, tai savo darbų albumą. Jį tikrai planuoju ir renku nuotraukas. Nesinori leisti bet ko.
O biografija. Nemanau, kad turiu, ką pasakoti, nemanau, kad kažkam būtų įdomu, su kuo miegu, su kuo atsikėliau ir panašiai. Bent man nebūtų įdomu skaityti.
– Tavo brolis – profesionalus sportininkas. Iš ko paveldėjai tą alkį menui?
– Kažkas iš prosenelių buvo siuvėjas, siuvo kariškiams uniformas. Yra tokių pasakojimų iš seniau, bet pas mane tai atėjo natūraliai. Nesakyčiau, kad į kažką atsigimiau ar iš kažko kažką paveldėjau. Esu kitoks ir dėl to džiaugiuosi.
– Kuo norėjai tapti būdamas vaikas?
– Gydytoju. Pamenu piešinius, kad visada piešiau save su gėlių puokšte rankoje. Net darželyje. Tuos piešinius dar turiu.
– Dažnai vaikams, kurie pasirenka menininko kelią, tėvai pataria dar pagalvoti, gerai apmąstyti. O kaip reagavo tavo tėvai?
– Mano tėvai ir net seneliai nebuvo tuo patenkinti, kad aš buvau toks kitoks ir norėjau visai kitų dalykų. Bet nesigailiu, kad buvau toks užsispyręs, nes tikrai daug tekdavo pyktis ir su tėvais, ir su seneliais dėl požiūrio ar norėjimo eiti visai kitur.
– O ką jie sako dabar, kai mato, kiek pasiekei?
– Labai nemėgstu grįžęs namo ar pas senelius pasakoti, ką veikiu, kaip čia kas man sekasi arba ką nuveikiau. Mes taip natūraliai, bet labai nemėgstu pasakoti apie save šeimos rate.
Kartai jie atsiveria žurnalą, paskaito ką reikia ir nėra čia ko girtis.
– Neseniai atvėrei savo salono duris, kurį labai kruopščiai rengei: specialūs baldai, užuolaidos, kilimai... Ar taip pat kruopščiai kūrei ir savo namus?
– Nemėgstu puošti namų, nemėgstu ypatingų interjerų. Esu paprastas ir man patinka paprasti dalykai. Aplinka ir grožiu man patinka džiaugtis išėjus iš namų, bet namuose man patinka tai, kas yra absoliučiai paprasta.
Nenorėčiau ir net savo salono aplinkoje gyventi.
– Daug dirbi užsienyje, ar neplanuoji palikti Lietuvą ir įsikurti svetur?
– Ir dabar galėčiau krautis lagaminus ir keliauti į Šveicariją. Man pasiūlė darbą nuostabiame viešbutyje, kur galėčiau dirbti dekoratoriumi, bet esu pakankamai čia įleidęs šaknis, todėl nenorėčiau kažkur išvykti gyventi.
O tolimoje ateityje... Gal kažkur Australijoje praleisti daug laiko (šypsosi).
Visą interviu su Mantu Petruškevičiumi galite pažiūrėti čia: