Ji specialiai pasirinko tokią datą, nes 20 metų scenoje, todėl jubiliejų surengė spalio 20 dieną, 20 valandą.
„Vakaras bus pilnas jausmų – prisiminimuose, muzikoje, poezijoje, kad širdys būtų kupinos gyvenimo meilės“, – į savo jubiliejų kvietė 42 metų aktorė.
Scenoje jai talkino džiazo virtuozas Vytautas Labutis. Susirinkusiesiems E. Jackaitė dovanojo 20 eilėraščių, kurie, kaip pati sakė, jau seniai gyvena jos širdyje, kiti atsirado prieš kelis mėnesius.
E. Jackaitė deklamavo ir Salomėjos Nėries, ir Aleksandro Puškino bei kitų poetų eiles.
„Teatras yra mano gyvenimas, mano išsipildžiusi svajonė. Su juo taip jau yra, kad ilgai ir laimingai. O džiazo temą pasirinkau, nes ir pati gyvenime neblogai džiazuoju. Džiazas yra, kai gyvenimas parklupdo, bet tu atsistoji ir su šypsena, su pozityvu eini toliau. Šypsaisi ne apsimestinai, o tikrai, nes myliu gyvenimą“, – kalbėjo E. Jackaitė.
Ji pripažino, kad scenoje gali būti visokia, gyvenime sau tokia būti neleidžia, nes nemėgsta pykčio, kitų neigiamų emocijų.
Nors per 20 metų aktorė sukūrė daugiau nei 30 įvairiausių vaidmenų, svarbiausiu ji vadino motinystę. „Abu mano vaikai yra asmenybės, jie mano mokytojai“, – neslėpė E. Jackaitė.
Jos 21 metų sūnus Jokūbas į mamos kūrybinį vakarą grįžo iš po klajonių po pasaulį. Mamos jubiliejuje buvo ir mažasis E. Jackaitės sūnus Elijas. Aktorės kūrybiniame vakare apsilankė ir jos tėtis Gediminas Jacka, broliai, seserys.
„Į teatrą atėjau, kai Jokūbui buvo vieneri metukai, o dabar jis jau suaugęs vyras, klajoja po pasaulį, ieško savęs. Kaip greitai bėga laikas, bet džiaugiuosi, kad turiu tiek brangių žmonių, todėl gyvenimas yra puikus“, – prieš savo šventę džiaugsmingai buvo nusiteikusi E. Jackaitė.
Į jos vakarą atvyko būrys garsenybių, kurie yra artimi aktorės bičiuliai. Tarp svečių buvo ir pramogų pasaulio, ir verslo, ir kultūros atstovai.
Visi jie rankose turėjo įspūdingas gėlių puokštes, todėl E. Jackaitė po savo pasirodymo jose tarsi paskendo.
„Linkiu mylėti gyvenimą, teatrą. Jis tikrai buvo mano svajonė dar tada, kai buvau maža mergaitė su didele siela. Jei dabar ją sutikčiau, apkabinčiau ir pasakyčiau, kad viskas bus gerai, nors teks vaikščioti ir akmenimis grįstais takais“, – savo patirtų išgyvenimų ir smūgių, po kurių buvo sunku atsigauti, nė nebandė slėpti E. Jackaitė.